Tarptautinių festivalių programų vadovus galima laikyti režisieriais, kuriančiais programos visumą iš skirtinguose kraštuose, dažnai - ir skirtingais laikotarpiais kurtų spektaklių. Ir nors nestinga publikos, kuriai nerūpi nei režisierių, nei festivalių vadovų pavardės, scenos menų profesionalai jomis domisi. Jie žino, kad pasikeitus festivalio vadovui, laukia visiškai naujas renginys.
Lietuvoje šios jaudinančios patirties beveik neturime, nes festivalių vadovai keičiasi itin retai; dar prieš dešimtmetį bendruomenėje buvo iš tarsi juokaujama, kad vadovai veikiau „nužudys“ festivalį nei perduos jį kitam. Tiesa, Lietuva čia ne vienintelė; rasti patikimą, gerą skonį ir tvirtą charakterį turinčią festivalio vadovo pamainą kartais tampa neįveikiama užduotimi bet kurioje valstybėje.
Užtat meno vadovų kaita yra viena svarbiausių Santarcangelo festivalio savybių. Anot dešimtmetį festivalį prodiusuojančios Monicos Sartini („Menų faktūroje“ publikuotas interviu ir su ja), ilgiausiai meno vadovo kėdėje tas pats žmogus čia užtruko septynerius metus. Organizatoriams to užteko, kad pastebėtų, jog tokia praktika nepasiteisina.
2023-iaisiais, 53-ąjį kartą įvykusio festivalio programą sudarė lenkas Tomaszas Kireńczukas. Jam tai - antras ir priešpaskutinis Santarcangelo festivalis, mat konkursą laimėjo trejiems metams (2021-2024). Lietuvos teatro profesionalams Tomaszo pavardė gali būti žinoma. Prieš kelerius metus jis kūrė žymiojo, Vroclave vykstančio festivalio „Dialog“ programą.
-----
Interviu su Santarcangelo festivalio programos vadovu pradėjau klausimu, iškilusiu skaitant jo interviu su italų kritiku Andrea Pocosgnichu: paprašiau plačiau papasakoti, kodėl Santarcangelo festivalį pavadino teatrinių tyrimų festivaliu. Tačiau pašnekovas turėjo numatęs savą pokalbio kryptį, kurios nedrįsau trikdyti.
Santarcangelo festivalis labai senas, tačiau ne senoviškas. 1970-aisiais kūrėjas iš Romos Piero Patino atvyko į Riminio teatrą rodyti spektaklį. Pasirodymu susižavėjęs jo kolega pasiūlė jam nuvažiuoti į netoli esantį Santarcangelo miestą ir pasirodyti gatvėje, tikindamas, kad vietiniams tai labai patiktų. Atvykęs Patino įsimylėjo miestą ir panoro nuveikti jame kažką daugiau. Kitą dieną jis jau kalbėjosi su meru, kuris paklausė menininko, kuriai partijai priklauso. Šis atsakė, kad komunistų. Meras apsidžiaugė - aš irgi, pradėkime festivalį! Štai taip paprastai. Šiandien pradėti naują festivalį Italijoje užtruktų daug metų.
Man, meninės programos kuratoriui, ši istorija labai svarbi. Iš jos suprantu, kad Santarcangelo festivalis gimė iš poreikio integruoti meną krašte, kuris neturėjo teatrinių tradicijų. Tiesa, kadaise čia veikė nedidelis aristokratų teatras, tačiau per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo sugriautas ir vėliau nebeatstatytas. O šiuo metu veikiančiame šiuolaikiškai įrengtame teatre „Il Lavatoio“ anksčiau buvo tai, ką itališkai ir reiškia jo pavadinimas - skalbykla.
Tokia festivalio pradžia man reiškia, kad renginys susijęs su socialiniais bei meniniais eksperimentais kūno ir miesto atžvilgiu. Tad nepaisant to, kad Santarcangele yra vos 20 tūkstančių gyventojų, čia galima rodyti pačius inovatyviausius kūrinius. Net su savivaldybe kalbamės apie tai, kad menininkų susitikimai su profesionalais ir publika scenose bei atvirose erdvėse padeda įvairiai pamatyti Santarcangelo miestą. Tad kartais vietiniai valdininkai kreipiasi į festivalio organizatorius, jei, pavyzdžiui, nori įveiklinti kokią nors tuščią erdvę.
Patys valdininkai siūlo panaudoti erdves meno tikslais?
Jie turi įvairių poreikių, kuriems patenkinti juos gali įkvėpti kūrybiškos idėjos. Kadangi Santarcangelo festivalis yra kūrybinio sektoriaus dalis, iš mūsų tikisi sulaukti pagalbos. Pavyzdžiui, prieš metus centrinėje miesto aikštėje (Piazza di Ganganelli) pastatėme didelį apskritą stalą, prie kurio rengėme diskusijas. Šįmet diskusijas prie tokio stalo jau inicijuoja pati savivaldybė.
Vadinasi, festivalio komanda bendradarbiauja su savivaldybės atstovais, kad įstaigos dalintųsi idėjomis ir galimybėmis?
Taip. Dar vienas įdomesnių pavyzdžių - pernai miesto merė Alice Parma mums parodė už miesto esantį didelį seną apleistą fabriką. Įsimylėjau tą vietą vos pamatęs, patikinau, kad joje galime rodyti spektaklius, netgi kviesti menininkus, kurie atliktų dokumentinį tyrimą ir sukurtų pasirodymą, grįstą fabriko istorija. Taip įveiklinti nenaudojamą erdvę užtrunka mažiau laiko nei rašant paraišką Europos sąjungos struktūriniams fondams ir prašant milijonų eurų.
Tokios idėjos ir projektai čia cirkuliuoja kasmet.
Suprantu, kad Santarcangelo festivalio komanda ne tik dirba kurdama programą, bet ir visus metus ieško, kaip atverti erdves menininkams ir kaip integruoti kultūrą.
Taip, man asmeniškai meninės programos niekada nepakanka. Festivalis - tai ne tikslas, o įrankis, kad ir kaip neromantiškai tai skamba. Turėti tokį įrankį - privilegija. Santarcangelo festivalis turi išsikovojęs tarptautines pozicijas, užmezgęs ilgalaikius ryšius, tai - išskirtinai matomas festivalis. Sujungus tai su mano paties ilgamečiu įdirbiu galima daug nuveikti. Tik tenka pripažinti, kad finansavimo ir infrastruktūros požiūriu festivalis nuo pat pradžių buvo rizikingoje situacijoje. Žinoma, iš šalies to nesimato.
Tai matosi, pavyzdžiui, festivalio programoje, kurioje daug monospektaklių.
Bet tai nėra finansavimo nulemtas aspektas. Aš mėgstu monospektaklius ir jų pristatymą traktuoju kaip politinį bei meninį pareiškimą. Esu pavargęs nuo didelių, masyvių spektaklių ir nežinau, kodėl, pavyzdžiui, Annos-Marijos Adomaitytės „Workpiece“ turėtų būti mažiau įdomus už eilinę naują Shakespeareʼo pjesės interpretaciją. Aišku, finansavimas vis tiek neleistų atvežti kelis masyvius pastatymus.
Tad, kaip minėjau, man šis festivalis yra įrankis, kuriuo svarbu gebėti pasinaudoti. Visuomet jį laikiau stipriu ir įdomiu, tad ateidamas neturėjau tikslo kažką kardinaliai keisti. Tai ne man. Neturiu poreikio...
Daryti revoliucijas?
O, daryti revoliucijas aš mėgstu. Tiesiog nejaučiu poreikio palikti žymę, kad „2021-2024-aisiais čia buvo Tomaszas Kireńczukas“. Nenoriu daryti pokyčių vien dėl pokyčių. Jaučiu, kad didelė šio festivalio galia ateina iš praeities. Pats stipriai nesidomiu praeitimi, tačiau suprantu jos reikšmę ir manau, kad reikia auginti naratyvą, kylantį iš ryšio su ja. Šis mąstymas atėjo iš mano dešimties metų darbo patirties viename svarbiausių Lenkijos festivalių „Dialog“. Tai - puikus festivalis, mylėjau tą darbą, tačiau man niekuomet nepakako vien kas dvejus metus vykstančio gero teatro festivalio. Norėjau daryti daugiau. Tai susiję su atsakomybe dirbti už mokesčių mokėtojų pinigus, kuriuos naudojame festivalio reikmėms. Svarbus klausimas: ką dar, be spektaklių, atiduodame visuomenei? Pavyzdžiui, aš turiu daug pažinčių ir ryšių, tačiau tai nėra išskirtinai mano turtas; tai - bendra nuosavybė, kuria privalau dalintis.
Vroclave nesijaučiau laisvas tai daryti. Ten man buvo primygtinai siūlomi sprendimai, kaip surengti gražų festivalį. Nepriėmiau tokio požiūrio. Pavyzdžiui, nesuprantu, kodėl turime vežti Ivo van Hoveʼės darbą, nors už tą pačią sumą galime parodyti kelis kitus įdomius kūrinius. Buvau tikras, kad „Dialogas“ turi eiti kitu keliu, tačiau kažkam atrodė kitaip ir galiausiai mane atleido.
Užtrukote dešimt metų, kol supratote, kad festivalis turi eiti kitu keliu nei įprasta?
Pradžioje negalėjau turėti aiškios pozicijos, nes tada tik mokiausi apie festivalio struktūrą, dirbau atstovu žiniasklaidai. Be to, man nebuvo nė trisdešimties. Vėliau tapau meno vadovės asistentu, o 2017-aisiais pirmą kartą savarankiškai kuravau programą.
Žinau, kad festivalių prodiuseriai kartais skirsto festivalius į tuos, kurių programa pirmiausia skirta paprastiems žiūrovams, ir tuos, kuriuose labiau orientuojamasi į meno profesionalus. Ar Santarcangelo festivalio tarptautiškumas reiškia, kad programa veikiau skirta profesionalams?
To nepasakyčiau. Visų pirma, mes finansuojame tik nedidelės dalies profesionalų vizitus. Dalis jų netgi negauna kvietimų - tik bilietus su nuolaida. Tačiau festivalis išties populiarus - šįmet atvyko apie 320 profesionalų, daugiau nei du trečdaliai - iš užsienio. Patys pilnai finansavome tik kiek daugiau nei dešimties žmonių vizitus. Manau, kad daugumoje spektaklių apsilanko vidutiniškai po 60-70 profesionalų.
Likusieji - vietiniai gyventojai ar iš kitų miestų atvykę žmonės?
Dauguma žiūrovų yra Emilijos-Romanijos regiono gyventojai - vietiniai iš Santarcangelo, atvykėliai iš Riminio ir Bolonijos. Žinoma, žiūrovai atvyksta ir iš kitų Italijos miestų. Kita vertus, mūsų publika mato labai daug stipraus meno, tad ir paprastus žiūrovus galėčiau vadinti profesionaliais. Beje, prisimenu, kaip pernai po vieno spektaklio išgirdau kalbantis dvi garbaus amžiaus žiūroves. Viena skundėsi, kad jai buvo „šlykštu matyti negražų nuogą kūną“. Kita tikino, kad reikia žiūrėti atviriau, nes toks menas yra ateitis. Ir tada pasiūlė jai nueiti į spektaklį darkart, kad galėtų po to jai viską paaiškinti. Žinoma, kad pats daviau joms kvietimus, paragindamas ateiti darkart.
O grįžtant prie profesionalų - pernai jų turėjome du šimtus, tad džiugu, kad susidomėjimas auga. Tai naudinga ir menininkams, nes, pavyzdžiui, pernai jie gavo daug kvietimų pasirodyti festivaliuose užsienyje. Tačiau Santarcangelo festivalis nėra mugė. Čia neįmanoma nuolat įtemptai dirbti - juk labai karšta, visi prakaituojame, tad kur kas geriau sekasi kartu valgyti, gerti, bendrauti, vaikščioti. Žinoma, niekas netrukdo ir prekiauti. Man svarbu išlaikyti tarptautines festivalio pozicijas, tačiau nepaversti jo muge, nes šio festivalio prigimtis ne tokia.
Ar pamenate tikslus, kuriuos nurodėte paraiškoje, pretenduodamas tapti festivalio vadovu?
Žinoma. Pirmiausia žadėjau palaikyti festivalio tarptautiškumą ir dirbti su menininkais, gimusiais už Europos ribų.
Ar pavyksta šiuos tikslus įgyvendinti?
Sakyčiau, taip. Nors atsivežti menininkus iš kitų žemynų yra per brangu, Europoje kuria daugybė kituose kraštuose gimusių kūrėjų. Pavyzdžiui, Šveicarijoje randame brazilus ar Pietų Afrikos menininkus, o Norvegijoje - tuos, kurių šaknys Jamaikoje.
Beje, vis noriu pagirti Santarcangelo festivalio komandą. Ji yra nuostabi - atrodo, kad labai greitai išsprendžia bet kokias iškilusias problemas.
Esame problemų sprendimo ekspertai, nes nuolat su jomis susiduriame.
Kaip ši komanda buvo suformuota?
Komanda vis ta pati, keičiasi tik meno vadovas. Yra šeši nuolatiniai darbuotojai, o per festivalį į Santarcangelą susirenka maždaug 130-ies žmonių komanda. Dauguma technikų čia dirba apie dvidešimt metų, jie ima atostogas savo kituose darbuose, kad galėtų paskirti laiką šiam festivaliui.
Kalbėjote apie Santarcangelo ilgaamžiškumą ir tradicijas. Ar yra tokių, kurių naujas vadovas jokiu būdu negali keisti?
Ne, tokių nėra. Tiesą sakant, miestas ir savivaldybė netgi didžiuojasi tuo, kiek laisvės suteikia meno vadovui. Kartais net pats prašydamas negaliu gauti jų patarimų - sako, daryk kaip nori, juk tu vadovauji.
Čia galiu įterpti „Imbosco“ pavyzdį. Tai - didelė palapinė, pastatyta maždaug 20 minučių kelio pėsčiomis nuo centrinės miesto aikštės. Kiekvieną festivalio vakarą čia vyksta vakarėliai: groja didžėjai, prekiaujama gėrimais ir užkandžiais. Per pandemiją ši praktika buvo sustabdyta, tad kai tapau meno vadovu, manęs paklausė, ar norėčiau tai atgaivinti. Žinoma, kad pirmi mano klausimai buvo apie tai, kiek visa tai kainuoja ir kiek susiję su programa. Tačiau kai man paaiškino šios palapinės prasmę ir kai pats išgirdau vietinius paauglius kalbančius, jog festivalis buvo prastas, nes nebuvo „Imbosco“, supratau, kaip tai svarbu miestui. Yra žmonių, kurie neina į spektaklius, tačiau jie mėgsta festivalį, nes jų metu veikia „Imbosco“. Pernai joje apsilankė apie 11 tūkstančių žmonių. Man nebuvo primygtinai siūloma grąžinti šias tradicijas, tačiau pats supratau jų prasmę.
Panaši istorija nutiko ir su festivalio centru - Ganganelli aikštėje esančia kavine, kurioje menininkai, profesionalai, žiūrovai ir miesto svečiai gali ateiti pavalgyti ir pabendrauti. Kai jos buvo atsisakyta, žmonės reiškė nepasitenkinimą. Tad Santarcangelo festivalis yra ne vien tik meno kūriniai.
Ar teisingai suprantu, kad šiame festivalyje, išskyrus finansinius apribojimus, meno vadovas yra laisvas daryti ką nori?
Taip, įspūdis teisingas. Žinoma, pinigai irgi svarbu - penki eurai nesuteiktų daug laisvės. Tačiau Lenkijoje supratau, ką reiškia patirti spaudimą iš politikų ir ką reiškia būti cenzūruojamam ekonominėmis priemonėmis. Tad čia jaučiuosi tikrai gerai. Man geriau turėti daugiau laisvės ir mažiau pinigų, nei atvirkščiai.
O ar tik pradėjęs dirbti nejautėte užgriuvusios atsakomybės, tam tikro spaudimo?
Žinoma, kad jaučiau - būtų kvaila neigti. Pats sau ją susikūriau. Suprantu, kokį nuostabų įrankį gavau, ir nuolat rūpinuosi, ar teisingai jį naudoju. Pernai nerimavau, ar ko nors nepamiršau, ar viską teisingai atlikau. Tačiau tai - mano asmenybės dalis. Vietinės institucijos nespaudžia. Be to, čia justi ypač daug palaikymo iš vietinių gyventojų, menininkų, kolegų. Galbūt apie spaudimą galėsiu pasakyti daugiau, kai baigsiu trejų metų kadenciją, nes šiuo metu tiesiog dirbu ir per daug apie tai negalvoju.
Ačiū už pokalbį!
-----
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
