Pokalbis su dešimt metų Santarcangelo festivalio prodiusere dirbančia Monica Sartini įvyko netikėtai. Bebaigiant interviu su renginio meno vadovu Tomaszu Kireńczuku, jis pasakė, kad jo laukia susitikimas su prodiusere ir kad ji man atsakytų į klausimus, į kuriuos jis negalėjo atsakyti. Tad susipažinusi su Monica, prabėgus pusantros valandos, jau kalbinau ją apie tai, kokiomis priemonėmis įžeminamos Tomaszo, kuriam nepakanka tik festivalio meninės programos, idėjos.
-----
Ar šįmet Santarcangelo festivalis jums atrodo kitoks nei ankstesnieji?
Tikrai taip. Jaučiu išskirtinę atmosferą, nes centrinėje miesto aikštėje pagaliau vėl veikia festivalio lauko kavinė, kurios pastaruosius trejus metus neturėjome dėl pandemijos ir kitų problemų. Tad turime erdvę, kurioje menininkai, profesionalai, žiūrovai, miesto svečiai gali susirinkti ir drauge iki antros valandos nakties mėgautis geru maistu bei gėrimais. Tokia atmosfera labai pastiprino festivalį.
Taip, akivaizdu, kad Santarcangelo festivalis yra ne tik spektaklių programa, bet ir buria bendruomenę - dažnai spektakliuose, kituose festivalio renginiuose ir miesto centre tenka matyti tuos pačius žmones. Ar matote, kad tie patys žiūrovai festivalyje lankytųsi kasmet?
Kabėti apie publiką man sunku, tačiau pastebiu profesionalų vizitų tęstinumą. Šįmet truputį jaudinomės dėl jų kiekio, nes Avinjono festivaliui, prasidedančiam panašiu metu kaip mūsiškis, pirmą kartą vadovauja Tiago Rodriguezas. Tad buvome tikri, jog dauguma profesionalų vyks pažiūrėti, kaip atrodys renginys su nauju vadovu. Laimei, nerimavome be reikalo: dalis profesionalų pirmąjį liepos savaitgalį praleido Avinjone, o antrąjį atvyko į Santarcangelo. Ir galiausiai sulaukėme netgi daugiau profesionalų nei pernai.
Esate italė. Kiek jums svarbu, kad Santarcangelo festivalyje būtų pristatyta būtent italų menininkų kūryba?
Man svarbu suteikti jiems galimybę pasirodyti ir žengti žingsnį į užsienio rinką. Ypač menininkams, kurie dirba tarpdiscipliniškai ir nekuria tradicinio teatro, tad negali patekti į Italijos didmiesčiuose rengiamus festivalius.
Dėl to dirbame ne tik kurdami festivalio programą, bet ir visus metus. Pavyzdžiui, festivalį lydi rezidencijų programos italų menininkams, o prieš metus Tomaszas įsteigė FONDO projektą. Turime ir kitų tarptautinių projektų.
Papasakokite apie rezidencijas ir FONDO projektą. Per festivalį jam pristatyti buvo skirtas net atskiras pokalbis su menininkais.
Rezidencijoms skelbiame atvirą kvietimą, siūlydami menininkams erdvę repeticijoms, bazinį techninį aptarnavimą, virš festivalio biuro esantį svečių kambarį nakvynei. Kelionių, maisto ir kitas išlaidas kūrėjai dengiasi patys. Taip pat savaitei arba dviem galime skirti teatrą „Il Lavatoio“, kuriame menininkai gali repetuoti ir, jei nori, pristatyti savo rezidencijos rezultatus festivalio komandai ar miesto publikai. Tokiu atveju padedame viešoje komunikacijoje, suorganizuojame pasirodymo erdvę. Tačiau jei menininkai nenori rodyti rezultato, pakanka tiesiog pasikalbėti su teatro personalu ar Santarcangelo festivalio komanda.
Ar menininkai Italijoje turi kur kreiptis, kad jiems kompensuotų likusias rezidencijos išlaidas?
Ne, tačiau šalyje yra institucijų, kurios specializuojasi rezidencijose (viena tokių yra už valandos kelio nuo Santarcangelo) ir ten netgi moka atlygį. Festivalio tikslas ne toks, todėl mes negalime kreiptis ir prašyti finansavimo šiai veiklai. Užtat suprasdami, kaip šalyje trūksta erdvių eksperimentams, atveriame menininkams savo infrastruktūrą. Tokios rezidencijos taip pat labai reikalingos, nes per metus sulaukiame maždaug trijų šimtų menininkų paraiškų.
FONDO veikia kitu principu. Tai - jungtinis projektas, kuriame dalyvauja trylika institucijų-partnerių. Čia niekas neaplikuoja; kiekvienos įstaigos atstovai pasiūlo po tris pretendentus, iš kurių atrenkame aštuonis. Jiems pasiūlome teikti idėjas ir už jų pristatymą sumokame po 500 eurų. Galiausiai iš pateiktų idėjų atrenkame dvi, kurių autoriai gauna po 20 000 eurų joms įgyvendinti. Taip pat partneriaujančios įstaigos duoda erdves rezidencijoms (jų menininkai per metus turi 4-5) ir dar organizuojame meistriškumo klases su profesionalais iš užsienio.
Kaip ir rezidencijose, neįpareigojame menininkų pristatyti rezultatus. FONDO tikslas - palaikyti kūrėjus kūrybiniame procese, o ne prodiusuoti spektaklius. Tad grantą skiriame tam, kad nejausdami streso ir būtinybės publikai laiku pristatyti gerą rezultatą, menininkai galėtų vykdyti tyrimus ir ramiai kurti. Palaikome idėją, kad atlygis turi būti mokamas ir už repeticijas, ir už darbo keliones, ir už bendradarbiavimams bei mokymuisi iš kolegų skiriamą laiką. Pinigus skiriame procesui. Greta to, pasiūlome galimybę sudalyvauti festivalyje ir jei jie sutinka, už atlikimą, žinoma, sumokame papildomai. Kol kas visi laimėtojai sutiko - juk tai puiki proga. Tiksliau, laimėtojos, nes praėjusiais metais grantai atiteko Emiliai Verginelli ir Agnesei Banti, šįmet rodžiusioms spektaklius „Lourdes“ ir „Speaking Cables“.
Kokie yra festivalio finansavimo šaltiniai? Ar teikiate paraiškas kasmet, ar turite ilgalaikį finansavimą?
Paraiškas teikiame kasmet. Visuomet esame beveik tikri, kad gausime lėšų iš Italijos kultūros ministerijos, Emilijos-Romanijos regiono fondo ir iš Santarcangelo miesto savivaldybės. Tik niekada nežinome, kiek gausime. Pavyzdžiui, šįmet savivaldybė sumažino paramą 15 tūkst. eurų, nes po pandemijos teko daugiau investuoti į socialinę infrastruktūrą ir sveikatos apsaugą. Buvo nutarta kultūros įstaigoms sumažinti finansavimą apie dešimčia procentų ir panaudoti pinigus kitur.
Ar kada nors gaunate didesnį finansavimą nei įprasta?
Tik jei teikiame papildomus projektus. Festivaliui skiriama maksimali suma seniai nekinta.
Beje, taip pat turime finansavimą iš Europos Sąjungos projektų, ir iš vieno tinklo drauge su Italijos partneriais. Tačiau nors esame privati institucija, 90 proc. mūsų gaunamų lėšų sudaro mokesčių mokėtojų pinigai.
Šiame festivalyje dirbate dešimt metų. Įdomu, kaip turėdama tiek patirties žiūrite į tradiciją kas keletą metų keisti programos vadovą?
Tai yra nerašyta festivalio taisyklė, egzistavusi nuo pat festivalio pradžios praėjusio amžiaus 8-ame dešimtmetyje. Regis, ilgiausia vadovo kadencija truko septynerius metus, tačiau tai vyko amžių sandūroje ir pati tuomet dar nedirbau. Girdėjau pasakojimų, kad vienam žmogui ilgai vadovaujant festivalis pradėjo prarasti savo galią. Tada vadovas buvo pakeistas ir viskas vėl ėmė judėti.
Pati esu dirbusi su penkiais skirtingais vadovais. Sunkiausia man yra atsisveikinti su žmonėmis, su kuriais susigyvenu ir „susidirbu“. Tad toks veiklos principas įdomus ir drauge kelia iššūkius. Tačiau Santarcangelo festivalis iš esmės yra šiuolaikiškas, o toks išlikti jis gali tik nuolat keičiantis vadovams. Rotacija neleidžia prisirišti prie vienkrypčio pasaulio matymo ir užsisėdėti vienoje vietoje. Mums reikia aktualių diskusijų temų ir naujas tendencijas išmanančių progresyvių menininkų.
Progresyvumas neretai susijęs su rizika. Ar šių metų programa jums atrodo kuriuo nors aspektu rizikinga?
Taip. Tomaszas labai norėjo pristatyti neeuropietiškos kultūros menininkus, pavyzdžiui, Aną Pi (Brazilija), Haraldą Beharie (Jamaika), Tiraną Willemse (PAR). Kitos kultūros žmonės kuria pagal kitokius kodus, kurie daugumai europiečių gali būti sunkiai suprantami, nes visiškai neprimena to, ką esame įpratę matyti dramos ar šokio teatre. Jų kūryboje naudojami kodai nėra europietiški, tad kai pamačiau vaizdo įrašus, pasakiau Tomaszui, jog festivalio publikai gali būti sunku žiūrėti daugiau tokių spektaklių. Siūliau maišyti stilius - tokių darbų reikia, bet ne per daug. Turime sužadinti smalsumą, tačiau neišgąsdinti. Juk svarbu, kad žiūrovai gebėtų iškoduoti tai, ką mato.
Vis dėlto tokių spektaklių pakvietėme nemažai. Rezultatas buvo toks, kad žmonės žiūrėjo smalsiai ir džiaugėsi galėdami pamatyti kažką naujo. O jei negalėjo perskaityti kultūrinių kodų, tada leidosi, kad paliestų jų emocijas.
Tad džiaugiuosi, kad priėmėme tokį sprendimą. Norėčiau šia kryptimi dirbti ir toliau.
Ačiū už pokalbį!
-----
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
