2022-2023 metų teatro sezonas Lietuvoje - sunkiai surenkamas į vieną krūvą. Be to, kad įsimintiniausi įvykiai buvo sukurti jaunesnių kūrėjų, prisimenant visumą nebūtinai matosi konkretūs dėsningumai. Ryškesni pasirodė įvairiuose teatruose sužibėję atskirų darbų išskirtinumai, todėl per juos ir žvelgiau į vykusias premjeras.
Ilgai nedvejodama galiu pasakyti, kad sezono įvykiu man dar pačioje jo pradžioje tapo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre (JMDT) pristatytas „Laukys“. Olgos Lapinos, Renatos Valčik, Mindaugo Nastaravičiaus, Tamoo Nagai, Agnietės Lisičkinaitės, Dino Marcinkevičiaus ir aktorių komandos darbas pirmiausia pavergia profesionalumu ir jautrumu pasirinktai temai. Atsispyrę nuo vienišų, nežinomų žmonių kapų ir jų artimųjų paieškų temos, kūrėjai sukūrė kelionę, universalią kiekvienam iš mūsų. Juodai baltas spektaklio koloritas, minimalistinė ir kartu sceną užpildanti scenografija bei nesibaigiantis garso takelis žiūrovus valandai panardina į meditatyvią kelionę.
Mažai kam girdėtas juodaspalvis vandens paukštis laukys tampa pamirštų, nepažintų ar atsiskyrusių žmonių prototipu, spektaklio finale Albino Kėlerio kūnu išskrendančiu į savąsias kalnų viršūnes. Vizualioji, muzikinė ir režisūrinė medžiagos - persmelktos Rytų filosofijos, organiškai perpina lietuviškos kasdienybės niūrumą su Rytų minties gyliu, leidžiančiu tamsoje išvysti šviesą, žemės duobėse - viršukalnes ir pan. Gyvybė ir mirtis, kaip Yin-Yang konceptas persipina ir spalvinėje spektaklio gamoje, ir pačiame laukyje. Galbūt dėl tokios stiprios teminės traukos, vizualinės dalies ir ją papildančių choreografinių sprendimų, girdimas žodis, rašytinė dramaturgija atrodo silpniausia spektaklio grandis. Neišvengta noro (ar polinkio) kurti visiems įprastą naratyvą, tekstai kartais pernelyg supaprastina transliuojamą mintį. Vis dėlto negalima to įvardyti prasta dramaturgija, greičiau ne iki galo įvaldyta, kitokia nei įprasta raiška, kuriai tiek režisuojant, tiek kuriant tekstus, reikėtų paieškoti tikslesnio rakto.
Nepaisant to, „Laukys“ netikėtai anksti sezone tapo metų patirtimi, grąžinusia išsiilgto profesionalumo jausmą, pagarbą komandiniam darbui, tuo pačiu įrodančia, jog nebūtina kurti didžiausiame ar išskirtinai sostinės teatre tam, kad pasiektum geriausią rezultatą. Sveikintinas JMDT meno vadovo Aleksandro Špilevojaus ėjimas, tiek kviečiant tokią komandą, tiek ir nueitas kelias praėjusiame sezone, suteikta galimybė aktorių trupei kurti įvairias scenines formas.
Tuo metu paties Špilevojaus sceniniai kūriniai šiame kontekste nublanksta, tačiau norisi paminėti jo darbą, džiuginantį Valstybinio Šiaulių dramos teatro publiką. Spektaklis-kelionė autobusu ir laiku po Šiaulius „Pakeliui“ savajame mieste neatsigina publikos dėmesio. Patiriant kūrinį nesunku suprasti, kodėl taip yra: aiškus ir paprastas turinys, pasakojantis žmogaus gyvenimo istoriją, autobuso stotelės kaip skirtingi gyvenimo metai ir etapai, ir visa kelionė, pasibaigianti lietuviams būdingu miško motyvu. Gaila, kad daugumos aktorių vaidyba „nepataiko“, išlieka pernelyg teatrališka, bandanti atsiriboti nuo aplink juos kuriamos realybės ir arti atsiduriančios publikos. Žinoma, galbūt ir režisierius suteikia tam nedaug įrankių, kaip ir gana deklaratyvi ir į didaktiką linkusi dramaturgija.
Vis dėlto iš šios kelionės išsivežiau du puikius įspūdžius: nuostabų, kūrybai kino aikštelėje prilygstantį šviesų dailininko Viliaus Vilučio darbą bei, pavadinčiau, likimo dovaną spektakliui - ukrainietę aktorę Oleną Lastivką. Artėjant „Pakeliui“ finalui jos perskaitomas laiškas, apmąstantis ir reaguojantis į pagrindinio personažo bėdas šiandienos karo patirties žvilgsniu apnuogina (nežinia, sąmoningai ar nesąmoningai) dramoje plėtojamos istorijos paviršutiniškumą.
Gaila, tačiau dar neteko pamatyti kitos šio teatro premjeros „Found found found“, režisuotos Nauberto Jasinsko. Labai pastebimas ir produktyvus jaunosios kartos režisierius į savo gimtojo miesto teatrą grįžo įkvėptas Jono Meko. Neseniai sužinojau, kad Šiaulių dramos teatre kadaise dirbo ir Jasinsko senelis, teatro istorijoje pažymėtas itin kūrybingo aktoriaus ženklu, tad nesunku pradėti galvoti apie genuose slypinčius kodus. Kalbant apie šeimą, neįmanoma neminėti, mano manymu, per mažai dėmesio sulaukusio Jasinsko darbo „Pelikanas“, rodomo OKT. Nors oficialiai jis priklauso dar ankstesniam sezonui, retai rodomas spektaklis, kaip ir Eglės Kižaitės „Pirk dramblį“, yra vieni geriausių jaunosios kartos darbo su dramaturgija pavyzdžių. „Pelikanas“ neria į Lietuvos teatrui dar sunkiai apčiuopiamas temas: Augusto Strindbergo kūrinio šeimos drama permąstyta lyties perėjimo kontekste, priimant tai kaip artimojo mirtį.
Lyties takumo ir seksualinės orientacijos temos ryškios ir šio sezono Jasinsko darbe Valstybiniame jaunimo teatre „Edžio pabaiga“. Mažytėje rausvų atspalvių pripildytoje erdvėje plaukioja spektaklio personažai ir jų (ne)nuspręstos tapatybės. Kaip ir kitoje Jaunimo teatro sezono premjeroje „Guašas“ (rež. Adomas Juška), spektaklyje vaidina nemažai jaunųjų trupės aktorių. Kai kurie jų - jau ne kartą pastebėti ir tikrai traukia akį savo įvairiapusiškumu bei parodo iš tiesų jauną šio teatro veidą.
Audronio Liugos vadovaujamas kolektyvas daug laiko ir resursų skiria didžiulės apimties ir svorio kūriniams, kuriuos „saugo“ garsūs vardai, tačiau kol kas jie visi nusileidžia Krystiano Lupos „Austerlicui“ ir gyvuoja savame burbule. Tuo metu būtent jaunosios kartos režisierių kūriniai traukia daugiau dėmesio: Eglės Švedkauskaitės „Jauno žmogaus memuarai“, minėtos Jasinsko ir Juškos premjeros. Beje, kad ir kaip naiviai atrodė „Guašo“ pranešimuose spaudai transliuota mintis apie „teatrą be literatūros“, pirmoji pusė spektaklio iš tiesų sudomino. Atsisakius iš anksto parašyto kūrinio, scenoje buvo galima matyti jauno režisieriaus minties raidą, logines (ir nebūtinai) sąsajas, galų gale svetimais tekstais nepaslėptą pasaulėvoką.
Žinoma, akivaizdu buvo ir tai, kad teksto atsisakęs spektaklis vis tiek konstruojamas daugiau žodinio, nei vizualaus pasakojimo logika: pirmiausia sugalvotas naratyvas, o vėliau jį bandoma nupasakoti nenaudojant teksto. Ilgainiui toks principas ima varginti, spektaklis be reikalo ištęsiamas, lyg nenorint atsisakyti kūrėjui patikusių, nors dramaturgijai ar reikšmių laukui nebūtinų scenų. Tad kaip bebūtų ironiška, tačiau atsisakius pjesės, režisieriui pritrūko spektaklio dramaturgo. Vis dėlto patį bandymą, kaip retai pasitaikantį pasirinkimą mūsų scenoje, stebėti buvo verta.
Būtent „Guaše“ pirmą kartą mano dėmesį patraukė jaunosios kartos aktorė Augustė Šimulynaitė, paskutinį kartą šį įspūdį pakartojusi Oliverio Frljićiaus „Metamorfozėje“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT). Neseniai recenzavusi šį spektaklį, dalinausi mintimis apie paveikų aktorės buvimą scenoje ir tiksliai įprasmintą tekstą. Na, o kalbant apie LNDT sezoną, Jokūbo Brazio arklius, Antano Obcarsko raganosius, visą Pauliaus Tamolės gyvulių ūkį vis dėlto įveikia viską išgyvenantys tarakonai. Franzo Kafkos „Metamorfozės“ įkvėptas Frljićius žengia tolyn ir, priėmęs savo neapykantą žmogui, pripažįsta esantis vienas iš jų, o norėdamas būti priimtas (taip ima atrodyti) atranda įtaigių atspalvių šiandienos pasaulio tragizme.
Sakiau, kad sezonas neturi vieno vardiklio, bet dabar ima atrodyti, kad teatro kūrėjus įkvėpė išties nemažai gyvūnų. Ironiškai pjesę paaugliams - „Gyvuliai“ - pavadino Goda Simonaitytė, pati ir režisavusi jos pastatymą. Nors daug klausimų ir pastabų būtų galima iškelti aptariant tiek pjesę, tiek ir patį spektaklį, tačiau viena jame veikia tiksliai ir autentiškai: žvilgsnis ir kreipimasis į tikslinę auditoriją. „Gyvuliuose“ aiškiai justi lygiavertis bendravimas su publika. Nors taikomasi į vyriausiųjų klasių moksleivius, atrodo, kad mokyklos drama geriau veiktų 7-10 klasių mokinius. Kitaip tariant, galbūt vertėtų pasakoti apie tai, kas dar tik ateis į paauglių gyvenimą, taip vengiant netikslių prielaidų. Šiaip ar taip, netikėtai aplankyta premjera maloniai nustebino požiūriu į savąją auditoriją, kuri iki šiol Lietuvos teatre mažai tyrinėta. Vilties teikia ir tai, kad kūrinių paaugliams vis daugėja, kaip ir nuosekliai, o ne atsitiktinai juos kuriančiųjų. Pavyzdžiui, spektakliu „Emilių Emilis“ (skirtu 8-12 m. vaikams) pastebėtas Augustas Gornatkevičius šį sezoną Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) pristatė „Taisyklą“, skirtą auditorijai nuo 14 metų, o kitame sezone LNDT jis imsis „Sibiro Haiku“ (skirtas 8-12 m. amžiaus grupei).
Tęsiant gamtos temas, negalima nepaminėti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjeros „Kaktusai“. Kultinio choreografo Aleksanderio Ekmano tarptautine legenda tapęs kūrinys atgijo uostamiestyje. Įrodydamas, kad vis dar gali būti aktualus, šokio spektaklis atnešė ir nemažai naudos šokėjų trupei, galėjusiai atsiskleisti savo geriausiomis savybėmis: ritmika, sinchroniškumu ir kūnų tvirtumu - galbūt ateinančiais ir iš Ukrainos liaudies šokių pagrindų (didžiąją dalį trupės sudaro ukrainiečių šokėjai). O skaudžią ukrainiečių kasdienybę karo tema Klaipėdoje plėtojo menininkų grupės „Žuvies akis“ projektas „Nemiga“. Savo idėja, jos įgyvendinimu ir pačiu rezultatu šis kūrinys man tapo vienu gražiausių karo metų bendradarbiavimo pavyzdžių. Bendras lietuvių ir Ukrainos menininkų darbas buvo kurtas raketų apšaudomame Lvive, į saugų prieglobstį atsitraukus Paryžiuje, ir visą laiką nuo naujienų, o kartais nežinios būdraujančioje Lietuvoje. Toks yra ir spektaklis, kuriame skirtingai nemigą patiria karą išgyvenančios ir iš karo zonos žinių laukiančios pusės, taip niekada iš tiesų ir nesusitinkančios.
Trumpai prisimenant šokio kūrėjus šiame sezone, dėmesį patraukė projektas „Meilės chrestomatija“, rodytas MO muziejuje per festivalį „Naujasis Baltijos šokis“. Choreografės Erikos Vizbaraitės su kino režisiere Elena Kairyte ir scenografu Vladu Suncovu kurta šokio ir kino instaliacija (pa)tiria ir tuo pačiu metu kuria meilę ir jos jausmą. Gal net tiksliau - to jausmo atmintį, kurią su savimi nuolat nešiodamiesi vis perkuriame iš naujo. Šis kūrinys dar bus rodomas ir pristatomas kitaip, todėl siūlau stebėti ir sekti projektą.
Kitokias raiškos formas, sujungtas su muzika ir kino menu, bandėsi Valstybinis Vilniaus mažasis teatras. Gabrielės Tuminaitės režisuoti „Infinity“ ir „Scilė nori būti žmogumi“ abu savaip ketino komentuoti aktualias socialines temas. „Scilėje“ puikiai įgyvendinta pirmoji - kino - dalis nepaliko klausimų ir iš anksto užbėgo antrosios dalies atsakymams už akių. Tad nors sprendimas istoriją kartoti antrą kartą yra suprantamas ir logiškas, naujo turinio jis nepasiūlo. O „Infinity“ režisierei nepavyko suvaldyti įvardytos performanso formos. Baltarusių bandymą priešintis valdžios struktūroms ir Daliaus Naujokaičio vadovaujamą džinsuotą džiazo revoliuciją ištinka panašus likimas į „Scilės“ - vienos formos iškalba gožia kitą ir pritrūksta turinio. Ne pasakojimo, - situacijų apstu ir vienur, ir kitur, - trūksta jų tikslingos minties; „Infinity“ forma visgi nusvyra į spektaklio pusę, tad ima kelti dar kitus reikalavimus.
Ir dar - Roberto Wilsono „Dorianas“ NKDT. Matyt, skirtingai nei daugelis, aš po šio spektaklio nealpau. Tiesą sakant, man pasirodė, kad savitai pasaulį matantis kūrėjas ir jo stilius galutinai tapo jo paties „štampu“. Jei operoje tokių kartočių vidinę tuštumą užpildo muzikos teikiamos prasmės, „Doriano“ tekstai tik pagilino tuštumos įspūdį. Reikia suprasti tai, jog šį spektaklį vertinu paties Wilsono kūrybos, o ne jo rodymo vietos kontekste. Tačiau „Dorianas“ apnuogina savo kūrėjus, begėdiškai atskleisdamas kaip arti portreto yra jį nagrinėjantysis. Keista stebėti ir vieną geriausių NKDT teatro aktorių - Dainių Svoboną, - atrodytų, visiškai ne savo scenoje ar formoje. Tuo metu Mantas Zemleckas triumfuoja, sugebėdamas Wilsono teatro maniera sėkmingai atskirti kūną ir tekstą tam, kad jis, tik spektaklio logikai paklūstančia tvarka, susijungtų iš naujo. Vis dėlto, stebint du aktorius neapleido jausmas, kad tikrasis „Dorianas“ triumfuoja viename asmenyje.
Rekomendacija vasarai tiems, kurie dar neklausė radijo serialo (tik lietuvių kalba) - „Šiaurės miestelis“.
---
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
