Kartais atrodo, kad recenzuoti spektaklio nėra prasmės, nes pažiūrėjus kūrinį supranti, kad režisierius viską labai tiksliai ir aiškiai pasakė priešpremjeriniuose interviu. Ir žinau, kad ne visi juos skaito. Kaip ir suprantu, kad sekti tokią spaudą yra dalis mano darbo. Kartais pasirenku to nedaryti, bet šį kartą, atrodo, žinojau, kad prireiks. Labiausiai teatre nuvalkiota „skandalingo“ menininko etikete aplipintas Oliveris Frljićius pristatė darbą su Lietuvos aktoriais pagal Franzo Kafkos (beje, tai pat iki nuobodulio „nuštampuoto“) kūrybą.
Nesupraskit neteisingai, iš esmės mane visada domino Frljićiaus kūryba, kaip ir Kafkos lietuviškų leidimų mano namuose rasti nesunku. Pamenu, 2012 m. „Menų spaustuvėje“ matytas režisieriaus su slovėnais kurtas „Tebūnie prakeiktas tėvynės išdavikas“ stebino jėga, socialiniu aštrumu ir... lietuvių publikos savikritiškumu. Tąkart, bandę vietos publiką tiesiogiai užsipulti (būdinga Frljićiui) vardydami absurdiškas to meto politines realijas, kūrėjai sulaukė atgal tik juoko. O 2021 m. atvykęs į „Sirenų“ festivalio programą su spektakliu „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ režisierius baksnojo į problemas, susijusias su karu ir požiūriu į pabėgėlius. Tuomet jos čia atrodė arba tolimos, arba laikinos.
Šiandien realybė kita, ir, galėtum pagalvoti, kad Frljićius turėtų triumfuoti, sakydamas: aš jums sakiau, ar matote - aš teisus. Bet ne. Vietoje to jis kaip tik pagaliau atsistoja šalia ir prisipažįsta esantis vienas iš mūsų. Galbūt tai ir yra didžiausia jo drąsa? Nuo to ir prasideda spektaklis. Scenoje visiškai nuoga Aistė Zabotkaitė sako režisieriaus tekstą, kuriuo šis pabrėžia, jog šį kartą bus visiškai nuogas ir atviras. Kiek dirbtinai (tikėtina, vertimo problema) priduria Frljićiaus nuomonę apie narkotikų kriminalizavimą Lietuvoje ir, pristačius visus aktorius, spektaklis prasideda.
Kam čia reikalinga nuoga aktorė? Zabotkaitės kalboje įvyksta ir pauzė, kai užtemus salei, jai už nugaros skaitome būtent šį klausimą atsakantį tekstą. Norima pabrėžti, jog tai - pačios aktorės pasirinkimas, iš esmės skatinamas aplinkinių percepcijos. Ji renkasi priimti sąlygą ir pati pasirinkti nuogumą scenoje. Žinant, kiek aptarimų sulaukė jos ir kolegių vaidmenys / kostiumai „Miegančiuose“, nepamirštant jos vaidmens „Sirenų tyloje“, sąmoningas sprendimas išeiti į sceną nuogai ir akivaizdžiai imti valdyti šią situaciją, atvirai komunikuojant su žiūrovu, pasiteisino. Pirmiausiai, toks veiksmas nubrėžia spektaklio sąlygą: personažas ir aktorius čia atskirti, nesusieti lytimi, o kiekviena scena - lyg atvira aktorių reakcija į pasiūlytą situaciją. Antras dalykas - Zabotkaitė nubrėžia ir asmeninę savo darbų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre liniją, išnaudodama progą (galbūt) užbaigti kalbas ir svarstymus apie kūniškumą scenoje. Kaip ir ryškiai „Metamorfozėje“ veikiantis Gediminas Rimeika, vėliau čia sakydamas „Laiško tėvui“ ištrauką, verčia pagalvoti apie spektaklį „Kas nužudė mano tėvą“ .
O mes neriame į tai, kas Frljićiui visuomet svarbiausia - žmogaus bjaurumo istoriją. Kodėl ir kaip žmogus žmogui pavirsta gyvuliu nėra ypač nauja tema šiam kūrėjui - matyt, skiriasi tai, kad šį kartą jis pasirenka labai formalų gyvūno įvaizdį ir net klausia, ar visus gyvūnus suvokiame taip pat. Gregoro Zamzos virtimas vabalu, dažniausiai įsivaizduojamu tarakonu, Frljićiaus nuo pat pradžios akivaizdžiai rodomas ir simboliais šifruojamas kaip vidinis žmogaus virsmas jo suprasti nenorinčioje visuomenėje. Todėl tokie perdėtai isteriški yra visi aplink jį, bet ne jis pats. Tiesa, tai visiškai atliepia ir Kafkos nuotaiką. Dėl to paties ryškaus įvaizdžio, spektaklyje atrakinamas ne Gregoro kambarys, o jo galva, mintys.
„Kambarys“ atviras nuo pat pradžių - prie žiūrovų spaudžiama Naujosios salės scena ir yra Kafkos kurta erdvė: maža, nyki, perkrauta, bet tuo pat metu tuščia, tamsi ir, iš esmės, nieko gero nežadanti (scenografija, vaizdo projekcijos - Igoris Pauška). Joje važinėjančios perregimos būdelės primena dėžutes drugelių, vabzdžių ekspozicijoms. O Mortos Nakaitės kurti minimalistiniai kostiumai tolygia estetika aktorių kūnus subtiliai artina prie vabzdžių: vietomis uždengia juos šarvus / išorinį skeletą primenančia medžiaga, kartais atidengia jų kūnus permatomu tinkliuku, lyg leidžia matyti jų vidinę struktūrą.
Trumpoje scenoje su diržais, naudojamais užspausti rankai, atliekant dūrį į veną, aktorių apranga net priminė filmo „Requiem for a Dream“ stilistiką, tik narkotikų tema šiame spektaklyje svarbi vien tam, kad būtų supriešinta su kosmetine chirurgija, lyg klausiant, kuri iš šių priklausomybių yra žiauresnė. Prie tamsos-šviesos ir uždengto-permatomo kontrasto prisideda ir Dainiaus Urbonio kurtos šviesos, paprastai ir aiškiai, bet ne paviršutiniškai padedančios ne tik kurti atmosferą, o ir tinkamai nukreipti žiūrovo dėmesį bei pasakoti istoriją.
Iš esmės tikiu, kad nesvarbu su kokias menininkais bendradarbiauja Frljićius, viskas pereina per jo filtrą ir visuomet tarnauja jo atpažįstamai stilistikai. Joje ryškus ir scenų dėliojimas be tiesioginių jungčių. „Metamorfozėje“ svarbi ne pati Kafkos literatūra ar šalia jos vis iššokančios, režisieriaus mintis apie pasaulį ir žmogų įvaizdinančios mizanscenos, bet jas jungianti žmogaus-gyvulio tema. Ir jau visai pradžioje (kaip ir žadėta - atvirai) atskleidžiamos kortos: žmonija išsigimsta ir, visų pirma, savo mąstymu. Nors mums gresia fizinė, biologinė, ekologinė katastrofa, mes, rodos, ne tiek bandome ką nors pakeisti, o veikiau prisitaikome, lyg tarakonai. Akivaizdu, kad mums nepavyks taip gerai, kaip tai pavyko jiems. Akivaizdu yra ir tai, jog pirmiausia prisitaikome „bukdami“. Kalbame apie tai lyg stodami į Gregoro poziciją, kurioje sveiko proto anaiptol nepraradusi siela negali būti priimta dėl savo kūno metamorfozės, nors visi aplinkinių toleruojami ir toliau savo gyvenimus gyvenantys žmonės kaip tik pasirodo paviršutiniški ir net kvaili. Galvodama apie juos ir matydama scenoje lyg bergždžiai lakstančius aktorius, prisimenu režisieriaus interviu[1] minėtą Hieronymuso Boscho „Žemiškųjų malonumų sodą“ ar kitus jo paveikslus. Kaip ir Salvadoro Dali „Šventojo Antano gundymą“, - ar ne šiuo vaizdiniu į sceną žengia deklamuojantis Kęstučio Cicėno Zamzos viršininkas, ant pečių nešdamasis prasmę skrodžiantį Augustės Šimulynaitės balsą?
Dabar pasinaudosiu proga, kaip režisierius spektaklyje, peršokti ten, kur neša mano mintis. Negaliu nepažymėti, kaip gera scenoje stebėti Šimulynaitę, - senokai neteko atrasti naujo veido tarp aktorių, kuris tiek daug žadėtų. Ir, žinoma, tai nėra tik veidas, aktorės buvimas scenoje kas kartą paveikus, tvirtai įžemintas, o tekstai - paremti ne tik vokalu, bet ir mintimi. Galbūt todėl spektaklyje jos deklamuojamas / deklaruojamas Paulio Éluardo „Liberté“ nuskamba ne tik kaip aktualus vilties šauklys karo ir katastrofos akivaizdoje, desperatiškas tikėjimas laisve, bet įsikrauna ir Georgesʼo Bizet Karmen užrašytu „Liberté“ šauksmu.
Iš esmės Frljićius daugumą ryškių scenų atiduoda aktorėms. Kad ir koks, atrodytų, vaikiško edukacinio spektaklio siužeto vertas Zamzos susitikimas su kitais Kafkos gyvūnų personažais, Rasa Samuolytė sugeba tarsi vedina amžino Džuljetos nustebimo nueiti iki hamletiškos tragedijos šūksnio (ne, nemenkinu moteriškų personažų, kaip tik naudojuosi kliše). „Aš - žmogus“, - šaukia ji, tuo pat metu už daugybės pavadžių, lyg Hadas Cerberį, laikydama kitus gyvūnus. Tai tik žmogaus žmogiškumas, nuolat virstantis despotija ir žiaurumu, kurį mes lyginame su žvėriškumu, nors būtent prieš žvėris ir esame žiauriausi. Bet kas nutinka, jei tas žvėris, gyvūnas yra tarakonas?
„Liberté“ visuomet lydima „Égalité“, - laisvė ir lygybė. Ką mes jaučiame, kai Frljićius spektakliui nužudo tarakoną? Tikiu, nemažai žmonių susimąsto, kokį stresą scenoje tame pačiame spektaklyje jaučia šuo Mira (įgarsinta Tomos Vaškevičiūtės), bet ar gaili nužudyto tarakono? Čia iš pasalų ir grįžta režisierius, nors visame spektaklyje jau manei jį esant nurimusį ir susitapatinusį su kitais: ir jis, ir mes esame tie tarakonai, kuriais virstame, - norime to, ar ne, - tokia išgyvenimo evoliucija. Atrodo, kad Frljićius, paties tiek ilgai baksnotą krauju ir seilėmis plūstantį žmogaus žiaurumą, priėmė kaip neišvengiamybę ir net krikščioniškai susitaikė su ja ir visu velniop einančiu pasauliu, lyg gulėdamas patale prieš mirtį.
Pasinaudodamas „Metamorfozėje“ tėvo metamo į sūnų obuolio įvaizdžiu, režisierius padaugina šią sceną, vienu atveju grįždamas prie pažinimo medžio istorijos, siedamas dabartinę artėjančią katastrofą su ištrėmimu iš rojaus. Kitą kartą „užmėtydamas akmenimis“, t. y. batais, paleistais į permatomoje dėžėje su mikrofonu stovinčią aktorę, šitaip pabrėždamas ir taip grubų smūgių garsą. Religijos apgaubtas ir Kafkos-kūrėjo bei Gregoro-personažo susitikimas teisme. O Kristaus kančios motyvas tęsiasi ir Gregoro mirties scenoje, kur šis, voliojamas po žemę, sustingsta nukryžiuotojo pozoje ir laukia, kol jo mirtį pastebės artimiausieji. Šeima tuo metu labiausiai susirūpinusi savimi pačiais ir negeba suprasti, kad ne juos, o jų sūnų spardo ir žemina aplinkiniai.
Čia ir vėl iškyla išgyventa patirtis, neseniai vėl perskaičius „Metamorfozę“. Vis galvoju apie tai, kad šiandien ši istorija puikiai kalba ir apie aplinkinių nesupratingumą kitaip savo tapatybę suvokiantiems žmonėms. Žinoma, kad pats Kafka išgyveno dėl savo išvaizdos ir nebuvo ja patenkintas. Neatitiktį su savo kūno būtimi išgyvenantys žmonės iš tiesų visą laiką gyvena lyg kiaute, iš kurio sau leidžia arba neleidžia išsiveržti. Kažkaip panašiai Frljićius visada kabėdavo „ant ribos“ (mano manymu) savo požiūrio kardinalumu, bet „Metamorfozėje“ lyg verčiasi į savo „minkštąją pusę“. Atrodo, kad įsiklausęs į white privileged male kritiką, jis kūrė spektaklį, kuriame lytis iš esmės pasidaro nesvarbi. Kita vertus, ar gebate atskirti tarakono lytį?
Bet grįžkime prie tarakono nužudymo video scenos. Ar jums jo gaila? Ar tiesiog šlykštu, nes tai yra tik tarakonas? O gal staiga jo mažos kojytės jums primena mielą gyvūnėlį? Frljićiui mes visi esame tarakonai, ir tokie būdami - jam priimtini. Jis tiria (nežinau, ar klausia): ar jums gerai? Visi seniai žinome, kad išnyksime ir to nenorime, o ir išnyksime ne tik dėl to, ką padarėme Žemei, bet ir dėl to, ką darome patys sau, spęsdami spąstus technologijomis, save dehumanizuodami. Tad režisierius ir klausia: jei mes nesipriešiname šitam keliui, ar tuomet mums dar tikrai gaila to, kuo mes virstame? Spektaklyje į fikcinę muziejinę žmonių ekspoziciją jis atsiunčia šunį - gyvūną, kurį mes mylime tam, kad pasigailėtume išnykę ir pasvarstytume, kokie galime būti į jį panašūs. Bet ar stebėdami tarakonais aplipusio obuolio vaizdą galvojame, kad ir žmogus prie jo taip lipo?
Tapatinimasis - kaip gyvenimo ir teatro formulė. Štai iš kur spektaklyje, pasitaikius progai, atsiranda nuorodos į kitus aktorių vaidmenis, sukurtus net nebūtinai teatre, - antai matant Samuolytę su būgnų lėkštėmis negali nepagalvoti apie filmą „Paradas“. Teatras veikia kaip įrankis tęsti eksperimentus su žmonėmis, nes, kaip sako Balsas (Jūratė Vilūnaitė) muziejuje Mirai, „gavę teatro, žmonės elgiasi paklusniau“. Štai Frljićius kapituliuoja: kūrėjas pripažįsta, kad jo darbas negali pakeisti pasaulio, o galbūt net nieko nelemia. Taip ir „Metamorfozėje“ pirmiausiai dėl finansinės gerovės aukojama muzika - Gregoro sesers galimybė lavinti muzikinius įgūdžius. Prisimenate, kaip toli gražu ne pirmoje vietoje per pandemiją buvo kultūra? Kaip karui prasidėjus padažnėjo mintis „dabar ne metas menui“?
Tik, žinoma, Frljićius - protingas ir sarkastiškas, ir kapituliuoja jis ironiškai, su muzika. Spektaklyje jos daug. Nuo per stiklą suartėti bandančių aktorių (puikus Algirdo Gradausko frontman) improvizuotame muzikiniame klipe pagal „The Beloved“ dainą „Sweet Harmony“; per Caetano Veloso „Michelangelo Antonioni“, dainuojantį apie tuščius lapus, veidus ir langus; iki kontratenoro arijos (ir kontrastingai ją „atliekančio“ Mariaus Repšio) iš Antonio Vivaldi operos „Il Giustino“, kurios tekstas kalba apie laiką, kai pamatysime „savo sielos sielą“.
Ir atėjus scenai, kurios fone užrašas linki „laimingo atominio karo“, Vaidilė Juozaitytė beviltiškai bando prisiminti, kas gi vyko toje Kafkos „Metamorfozėje“... Tai yra visai nesvarbu. Atrodo, kad šiuo momentu turės laimėti pragmatikai Gregoro tėvai (ypatingai kuriami Rimantės Valiukaitės ir Ryčio Saladžiaus), juk kam rūpi menas karo metu? Bet paradoksalu yra tai, kad kūrėjams rūpi karas ir jo laikas. Matyt, tai ir išlieka varomąja jėga, kaip ir laiko įrodymai apie nenustojusius veikti teatrus sunkiausiose aplinkybėse. Jie niekaip neišgelbėjo pasaulio, bet galbūt kažkam leido pabūti žmogumi. Todėl pabaigoje aktoriai mums - tarakonams - atlieka gražiausią dainą. Gal net tikėdamiesi, kad kaip Gregoras išlįsime iš savo kambarių sulaukti tos neišvengiamos pabaigos.
P. S. Galvojau, dainas dėsiu tik prie šokio, bet... Labai tiko Soft Hair - projekto idėja kilo nuo minties apie po žeme gyvenančius ir taip nuo karščio Kalifornijoje besislepiančius žmones - driežus su švelniais plaukeliais.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] Šabasevičienė, Daiva. Kūryba iš nerimo ir baimės. Pokalbis su režisieriumi Oliveriu Frljićiumi. In: Menų faktūra, 2023-05-18.