Apie festivalio „Naujasis Baltijos šokis ´23“ (vykusio balandžio 26 - gegužės 14 d.) programą kalbasi teatrologės, scenos menų kritikės Ugnė Kačkauskaitė ir Dovilė Zavedskaitė.
Ugnė Kačkauskaitė: Kiek daug būdų kalbėti, kai mums palikta erdvė! Kokį kelią renkamės? Apžvelkime spektaklius nuosekliai? O gal keliaukime per jų temas ir sąšaukas?
Dovilė Zavedskaitė: Gal būtų smagu pradėti nuo festivalio temos: NE PA AIŠKINAMA. Kai pamačiau temą, intuityviai pagalvojau: ir vėl bus kažkas labai nepaaiškinamo ir nežmogiško, galbūt humanoidiško. Tačiau visas festivalis šiais metais man pasirodė išskirtinai žmogiškas. Paskui pagalvojau, kad žmogų iš tiesų juk paaiškinti sunkiausia: tu gali suprasti, kodėl ir kaip veikia mašina. O kad suprastum žmogų... Galiausiai sau išsivedžiau tokį šito nepaaiškinamumo paaiškinimą: man rodos, šiemet festivalis ne tiek daug norėjo parodyti, vietoj to dažniau rinkosi būti. Kartu su žiūrovais, temose, procesuose, kūnuose. Jeigu nori ką nors parodyti, sieki, kad kas nors ką nors suprastų, tada ieškai argumentų, nori tai pateisinti, paaiškinti. O jeigu tiesiog būni ir kvieti būti kartu, kaip, pavyzdžiui, kvietė būti kanadiečių „The Pretty Things“, kur kūnai nieko nežymi, nėra niekieno ženklai, yra tiesiog kūnai, kurie įtraukia į buvimą kartu ir vieni kitų jautimą, tada pati esmė susitelkia kūno poveikyje kūnui. Arba ukrainiečio darbe „Beauty of the Beast“ - ten būdamas ne tiek stengiesi įvertinti šokį, kiek tiesiog kūniškai kažkaip jautiesi, energetiškai kažkaip jungiesi su tuo, kas vyksta. Per šį festivalį ne kartą patyriau jausmą, kad jeigu norėčiau žiūrėti protu, man kiltų labai daug klausimų. Bet čia staiga persijungi į kažkokį kitą matmenį, kūnišką, patirtinį buvimą, kada ima veikti visai kiti recepcijos parametrai. Ir tai tikrai sunkiai paaiškinama. Nors vertindamas protu gal net norėtum atsistoti ir išeiti - kūnas lieka, nes jaučia kažką daugiau.
U. K.: Pastaraisiais metais yra madinga sąvoka new sincerity, tokio kūrinio tikslas - atstovauti nuoširdumui, atskleisti jį kitiems. Aš jo neironizuoju, jis tikrai svarbus, ir palaikau tokią madą. Šiųmetį „Naująjį Baltijos šokį“ irgi priskirčiau prie new sincerity. Atrodo, tarsi kažkas iš esmės pakito. Žmogiškumo, nuoširdumo elementą pastebėjau net už šio festivalio ribų. Pastebėjau pačių festivalio organizatorių - Lietuvos šokio informacijos centro - kur kas atviresnį ir nuoširdesnį bendravimą su aplinkiniais. Seniau jo taip nejausdavau. O šiais metais matau labai daug mikropokyčių, kurie mums duoda tokį „Naująjį Baltijos šokį“, kokį išvydome. Taip, festivalio spektakliuose gana dažnai sugriebdavo jausmas, atsietas nuo logiško galvojimo, net jei spektaklio tema būdavo visiškai banali, tačiau būdavau ten ir norėdavau ten būti, nes jausdavau kažkokį nematomą ryšį tarp atlikėjo, kūrėjo ir savęs. Nepaaiškinamumas, ir, kaip festivalio tema buvo pristatyta, dirbtinis intelektas - šios inovacijos man diktavo išankstines nuostatas, jog festivalis bus stipriai orientuotas į technologijas, tačiau įvyko priešingai - NE PA AIŠKINAMA vis dėlto buvo apie tai, kiek daug galima sugeneruoti žmogiškumo ir emocinio krūvio per tris savaites!
D. Z.: Tau prabilus apie emocinį krūvį, iš karto pagalvojau apie du solo spektaklius, į kuriuos žvelgiant kaip į šiuolaikinio šokio kūrinius tarsi kiltų labai daug pageidavimų. Bet juose aptikau save tiesiog būnančią su tais kūnais, kurie mane nepaprastai veikė būtent emociškai. Kalbu apie ukrainiečio Antono Ovchinnikovo „Beauty of the Beast“ ir norvego Danielio Mariblancos 71BODIES 1DANCE.
„Beauty of the Beast“ pirmasis netikėtumas laukė dar prieš spektaklį - staiga sužinojome, kad dėl sudėtingo ir pavojingo techninio atlikimo į spektaklį gali patekti tik nedidelis kiekis žmonių, todėl buvo paskelbtas papildomas rodymas. Šiame spektaklyje pradžioje su kitais žiūrovais patenki į nedideliu perimetru baleto skersiniais apribotą zoną. Auditorijai čia tenka labai nedaug vietos. Vėliau žiūrovai išskirstomi į kampus, į moterų ir vyrų sekcijas, ir visą pasirodymą stébi aiškiai apribotoje ir atskirtį užtvirtinančioje teritorijoje. Visą laiką save stebėjau - kodėl man buvo įdomu ten būti? Nes labai keistai jautėsi kūnas: taip, jis galbūt pratęs per spektaklius būti klusniai pasodintas į nurodytą vietą. Bet jis nepratęs jaustis uždarytas, užremtas, nors ir simboline užtvara. Ir nors šokio požiūriu kilo labai saikingas įspūdis, tačiau iš tos savo zonos jausti šokėją, visą dokumentinį jo kūną, jo paties realybės krūvį, kuris niekaip nenusitrina nuo veido ir neišeina iš kūno, net jei esi aktorius - tai sudarė spektaklio esmę. Ypatingas buvo jo ištisinis balansavimas tarp išoriško švelnumo ir susitvardymo (juk čia spektaklis, šalia - žiūrovai), ir jam priešingo beveik žvėriško, aršaus, drąsaus, dokumentiško vidinio būvio, kuris justi, rodos, kiekviename jo rankos plaukelyje. Šiame darbe įdomiausia buvo tiesiog skaityti šokėjo ląsteles - ir dėl to tapo nebesvarbu, kokias menines tendencijas jis atliepia: iš jo viską gavome kaip žmonės iš žmogaus. Svarstau, kiek tokiu atveju nulemia žiūrovo jautrumas geopolitiniam kontekstui: kai žinai, iš kur žmogus atvyko, apie ką jis kalba, kas jam skauda. O jei nežinotum? Tiesa, paskui vis galvojau, kodėl spektaklis buvo įvardytas kaip pavojingas? Ir atsakymas čia yra nuostabiausias - turbūt tik dėl realybės, kuri gaudžia už spektaklio.
Danielio Mariblancos 71BODIES 1DANCE keliavome per švelniai ironišką, familiariai komunikuojamą ir stulbinamai nepridengtą wrong gender sampratą. Spektaklyje nebuvo jokios deklaracijos apie gyvenimą tarp lyčių, apie translytiškumą. Scenoje tiesiog vyko paprastas „prieik arčiau“ ritualas, kurio esmė - žvelgti į tarp lyčių įstrigusį kūną, tyrinėti jį šokantį, jausti jo raiškią ir maksimaliai atvirą fizinę artikuliaciją. Danielis savo pasirodymu tiesiog kviečia, užuot dėliojus į lentynėles, smalsauti, užduoti klausimus, pažinti autentišką būtį, kuri netelpa į siaurą dualistinę struktūrą. Man tai buvo turbūt pats tikriausias (t. y. nesuvaidintas, nuoširdus) translyčio žmogaus gestas, matytas teatro scenoje, nepasižymintis jokia prievarta ar spaudimu suprasti, priimti - siūlantis tiesiog jį patirti kaip unikalią ir natūralią esybę. Tai buvo apvalantis darbas, švelniai ir savai kviečiantis tolerancijai ir priėmimui - be reikalavimo, grynu žmogišku jausmu.
Abu šie darbai žavėjo ne kosmine choreografija, bet savo nuogumu.
U. K.: Man atrodo, kad čia svarbus žodis yra atvirumas, jo dėmuo. Kaip įdomu, kad apie Danielio kūrinį pasakei „ritualas“! Mačiau šį darbą panašiai, jam priskyriau žodį „meditacija“. Pirmoji kūrinio dalis man - intymi, atvira kūno levitacija ir šventumas visomis prasmėmis! Be erotikos ar eksponavimo. Tai buvimas šalia, natūralus pratinimas prie šio kūno. Danielis išties nebruka savo tiesos, jis tiesiog sako: „žiūrėkit: esu aš, tu, mes esame, esame visokie, ir tiek“. Visas tolesnis jo pasirodymas pateikia nemažai šou elementų, įtraukiančių populiariosios kultūros estetiką. Jis pats spektaklio metu užsiminė: žodžiai, kuriuos naudojo dainoje, yra tai, „ką apie mus mąsto kiti“. Žinoma, tai yra provokatyvu, nejauka apima auditoriją, nes šiame muzikiniame pasirodyme vardijami lytiniai organai, tačiau mūsų visuomenėse vis dar ta nejauka dingsta, ją pakeičia drąsūs šūksniai bei priešiški komentarai, kai susiduriama su translyčiu žmogumi, kai svarstomos LGBTQ+ teisės, santuokos galimybės ir kt... Juk tokiomis aplinkybėmis iš tiesų Danielis daro adekvačią išvadą ir kartu ja provokuoja: vadinasi, tokiu atveju žmonės, asmenybės redukuojamos iki lytinių organų! Antroje kūrinio dalyje, ypač antroje dainoje, atsiranda labai aiški edukacinė linija. Indrės Kaminckaitės parengtame interviu (radijo laida „Performansas“) Danielis sakė, kad nori šį kūrinį rodyti visą gyvenimą - svajoja, kad kažkada pasaulyje nebeliks nė vienos šalies, kurioje jis šio savo kūrinio negalėtų parodyti. Danielis - labai intelektualus ir šviesus žmogus, labai atviras ir brandus.
Vienas gražiausių darbų, itin atvirų ir labai nuoširdžių, buvo Oonos Doherty „Hope Hunt“. Nežinau, ar tai padėjo, ar kaip tik nepadėjo matyti dabar ją Vilniuje, tačiau tam tikru metu šia kūrėja labai domėjausi ir, nepaisant jos studijų bei šokio karjeros pradžios svetur, ji man yra visiška grynuolė iš Šiaurės Airijos: kalbos akcentu, nuomone, atviru baimių dalijimusi, nežiniomis, abejonėmis... Ir ji nebijo to skleisti kitiems, atvirauti prieš kamerą, radijo pokalbiuose ir pan. Tai labai užčiuopiama ir jos darbuose. Ypač „Hope Hunt“. Man atrodo, sukurti tokį stiprų ir atvirą darbą yra beprotiškai sunku, arba turi būti „truputėlį nurautas“, kad galėtum taip atvirai kalbėti apie tokius sudėtingus dalykus, ypač apie žiaurią šiuolaikinę Šiaurės Airijos istoriją ir vis dar tebesitęsiančias didžiules stigmas, įtampas iki šių dienų. Tačiau apie šį darbą rašiau recenziją, kuri pasirodys svetainėje dance.lt, tad čia temos neplėtosiu.
Festivalyje buvo ir vienas darbas, kuris estetiniu, meniniu požiūriu manęs visiškai nepaveikė, tačiau nemažai to, apie ką tu kalbi, buvo švedo Sindri Runuddeʼės darbe „A Sensoral Lecture“. Jis šiek tiek paprovokuodamas kviečia žiūrovus susidurti su lytėjimu ir apskritai susidurti su jausmu, kuris aplanko iki prisilietimo. Kaip ir, pavyzdžiui, nesutikto žmogaus balsas telefone. Ir nors lytėjimą žiūrovai patyrė per paprastą daiktą, puodelį, jis šiuo kvietimu lytėti ir pačiu lytėjimo procesu iššaukė, - keista, bet, nesumeluosiu sakydama, - erotinių jausmų dozę. Spektaklis sukonstruotas itin paprastai, bet įdomiausia dalis yra ta, kaip jautiesi po spektaklio. Itin paprastomis priemonėmis Sindri išprovokuoja, iššaukia žiūrovų jausmus, kokių galbūt kai kurie seniai nebuvo patyrę. Ką reiškia sąmoningai liesti ar glostyti? Auditorija buvo įsielektrinusi. Vadinasi, kažkas stipraus tame buvime užkabinta. Tiesą sakant, šis darbas labai įdomiai atskleidė ir mus pačius, kiek mes, kaip visuomenė, esame susikaustę. Puodelio lytėjimas čia tam tikru aspektu buvo erotizuotas, tačiau buvo įdomu stebėti, kaip skirtingai žiūrovai priėmė šią užduotį: kaip jam (žiūrovui) reikėtų lytėti ir glostyti šį puodelį viešai, kad jis atrodytų normaliai? Kiek švelnumo ir atvirumo mes esame linkę parodyti viešai? Tai labai subtilu. Šiuo požiūriu esame tikri šiauriečiai.
D. Z.: „A Sensoral Lecture“ aš nemačiau. O „Hope Hunt“ manęs taip stipriai nepalietė, kaip tave. Bet aš iš ten išsinešiau turbūt nuostabiausią šio festivalio veido choreografiją, arba mimikos šokį. Tiesiog negalėjau atitraukti akių nuo to, kas vyko šokėjos Sati Veyrunes veide. Ir nors visas tas socialinių kaukių, perrengto žmogaus arba žmogaus tam tikrame fone - pavyzdžiui, konteinerių peizaže - tyrimas, ta išankstinių nuostatų ir stereotipų laužymo linija manęs pernelyg nesudomino, tačiau užkabino galingų mostų, įžūlios kūniškos išraiškos forma ir turinys, kuris buvo sudėtas į veido plastiką. Nė nekalbu apie nusiaubiančią šokėjos energetiką ir įdomią verbalinę raišką.
Apskritai, man šis festivalis buvo labai įdomus akustiškai. Beveik visur pastebėdavau ne tik muziką, bet ir kas kaip kalba, dainuoja, kvėpuoja. Vienas iš šiuo aspektu savičiausių darbų buvo mane labai nustebinęs minimalistinis Belgijoje kuriančios lietuvės Lizos Baliasnajos TRIEB: man lig šiol skamba jos balso tonas, ištęstai ir lėtai kartojantis tą, sakytumei, mantrą, tarsi po raidę, pasimėgaujant, išglostant kiekvieną balsę ir priebalsę. Jos tonacija ir rituališkas užsisupimas - kažkas, kas įsėda į atmintį kaip lopšinė, skirta nuraminti, t. y. daryti poveikį. Bet Liza neramino - eidama Kišeninės salės perimetru ir kone rečitatyvu deklamuodama mažažodę poeziją, rodės, ji vis artėjo prie žiūrovo. Man buvo gražu, kad viskas gali būti drauge ir taip paprasta, ir taip konceptualu. TRIEB esmė - ne šiuolaikinis šokis, o pati Lizos psichofizika, jos kontekstai, filosofija, jos drąsa daryti scenoje tokius dalykus, kurių, atrodo, neįmanoma argumentuoti: pavyzdžiui, poetiškai pjaustyti peiliu žodį ir rakinėti jį kaip žuvį, po raidę, arba dauginti ir laužyti savo atvaizdą peilio ašmenų fone, pasitelkiant animaciją. Ir visa tai daryti legaliai: žiūrėdamas šį darbą, nieko nekvestionuoji. Būti šiame kūrinyje meniniu požiūriu yra saugu. Žavingas, charakteringas darbas. Ką tu manai apie jos pasirodymą?
U. K.: Lizos darbas labai konceptualus. Žiūrėdamas šį darbą supranti, kad čia iš tiesų vyko meninis tyrimas. Akivaizdu, kad kūrėja yra labai įsigilinusi į savo temą, kad ji tiksliai žino, ką nori pasakyti, ji neklaidžioja: kažkoks grynas žinojimas to, ką daro. Tas galbūt žavi dar ir todėl, jog kartais žiūrėdamas kokį nors kūrinį svarstai, ar čia apskritai koks nors tyrimas įvyko? Visa Lizos artikuliacija, jos balsas - man taip pat iki šiol skamba jos muzikali poema. Mačiau, kad Liza labai stipriai serga už savo darbą! Mane visiškai žavėjo jos ėjimas pirmyn, nepaisant „nors ir bijau“. Labai įdomu, kodėl ji apskritai pasirinko tokį objektą - peilį. Kiek daug ji surado temų, kaip stipriai išnarstė peilį ir pjūvį! Kaip mes tiesiogine ir perkeltine prasmėmis galime elgtis su peiliu? Ir jei pradžioje tas darbas buvo, netgi sakyčiau, pilnas melancholijos, tai pasirodymo pabaigoje jauti, kad Liza iš viso to sveikai pasijuokia: pasitelkdama animaciją, ji ekrane pjausto savo nuotrauką, matuoja, kaip jos atvaizdas keliauja peilio ašmenimis...
Nežinau, ar Liza apskritai skyrė dėmesį tam, ar ne, bet ir mudvi dabar susitikome - ir kokios yra mūsų aplinkybės? Beprotiškas skubėjimas, kasdienis keliavimas peilio ašmenimis. Ir man atrodo, kad ši tema, tas buvimas / keliavimas peilio ašmenimis yra labai įsigėrusi į mūsų dabartį. Tad įvairialypis Lizos žvilgsnis į peilį labai suskambėjo. Būtų įdomu užsiimti rimtesne šio kūrinio analize. Dar Liza nuostabiai nepaslepia jokių organizacinių darbų: apšvietimą, video projekciją, garsą ji natūraliai įtraukia į savo kaip atlikėjos darbą, ir tai nė kiek netrukdo, tai žavi. Apskritai Lizos kūryboje matau visapusišką brandą, autentišką balsą.
D. Z.: Norėčiau dar truputį stabtelėti ties tavo pastebėtu nesislėpimo momentu. Buvo labai gražu žiūrėti, kaip mano jau minėtame „Beauty of the Beast“ už praskleistos užuolaidos, lyg pasislėpusi, lyg ne, sėdėjo garsistė, kuri kartais paleisdavo muziką. Ji tarsi galėtų sėdėti šiapus - bet vis tiek sėdi anapus. Žiūrint į ją, trinktelėjo suvokimas, kad karo zonoje slėptis niekas niekur nebenori, nes slėptis yra realybė. O tada atsivijo mintis, kad teatras, kurį žmonės kuria neįprastomis sąlygomis, pavyzdžiui, vykstant karui, turi teisę išsaugoti ir parodyti tų keistų sąlygų atmosferą platesnei auditorijai, kur iš esmės jau viskas galėtų vykti įprastai, su kulisais. Bet nevyksta - specialiai.
Šiuo aspektu man atrodo svarbus ukrainietės Ritos Liros spektaklis „The Way From / To“, kurio muzikinis audinys buvo įrašytas viešbučio kambaryje Kinijoje, vokalas - telefonu, būnant Ukrainoje. Tai solo darbas, kuriam šiek tiek kitu požiūriu būdinga tai, ką tu sakei apie Lizą - čia matai ne nugludintą akmenuką, bet kūrėją, kuri rodo save visais rakursais, kuri ir kukliai tyli, ir aitriai pjausto tikrovę, ir į save žvelgia plačiai. Kiek žinau, šio darbo šokio medžiaga kiekvienąkart yra improvizuojama. O improvizacija maišoma su dokumentiniais ukrainiečių pasakojimais, kuriuose atvirai kalbama apie tai, kas ką darė vos sužinojęs, kad prasidėjo karas, kaip krovėsi daiktus, ką dėjosi. Labai paprasti pasakojimai, kurių emocinis krūvis - neįtikėtinas. Į visumą darniai įsiliejo ir instruktažai, kuriuose šokėja griežtu ir oficialiu tonu pristatė, kaip reikėtų elgtis įvykus cheminei atakai, ir kaip - jei esi pagrobtas, pabaigoje švelniai ir lakoniškai palinkėdama: „lai pagrobimo laikas būna kuo trumpesnis!“ „The Way From / To“ ypatybė - jokio aukos motyvo, absoliuti drąsa, skaidrumas, taip pat - judesio konstravimas iš karo zonoje gyvenančio kūno realybės: čia buvo ir nervinių kūno tikų, ir nevalingų trūkčiojimų, ir raumenų reakcijos ne į scenos kontekstą, o į gyvenamąją situaciją. Labai įsiminė ilgas šokėjos įtūpstas - kai matai, kad jau viskas dreba, kai nebegali net žiūrėti, nebestovėk! O ji vis tiek stovi. Išstovi, ištveria. Natūralus, paprastas, šokio kriterijumi - skurdokas darbas, bet asmenybės įvairovė, jos kaip menininkės raiškos amplitudė ir tikrovės atspindžiai tame, ką ji pasakoja, yra tokie paveikūs, kad užtenka tiesiog stebėti žmogų. Vėl grįžtame prie to paties - tikrumo kaip meninės vertybės.
U. K.: Apskritai noriu pasidžiaugti, kad „Naujasis Baltijos šokis“ suteikė erdvę ukrainiečiams parodyti savo šiuolaikinį šokį. Parodė ne kokį vieną ukrainiečių darbą, kad užsidėtų „varnelę“ (deja, bet tokių festivalių ir institucijų, kurios elgiasi formaliai, yra nemažai), o sukūrė visą ukrainiečių šokio platformą. Tai politinis žingsnis, kuris dabar buvo būtinesnis net už šokio kokybę ar meninę vertę. Tai yra taip reikalinga ir stipru, kai dabar jau kone kasdien per BBC girdime, kaip vis labiau Europa mažina sankcijas Rusijai, atstato santykius su šia šalimi ir vis labiau kalbina itin kategoriškai apie Rusiją pasisakančias šalis ją vėl įsileisti į bendriją ir pritarti tarptautinėms veikloms! Mums labai svarbu apginti savo tvirtą poziciją. Labai svarbu, kad ir toliau apie tai kalbėtume, nenutiltume, nors gražių iniciatyvų mąžta. Labai vertinu tokį NBŠ žingsnį. Linkiu, kad tokia platforma išliktų ir kitais metais. Nepaisant visko. Sakyčiau, kad tai yra moralinė atsakomybė - stovėti iki galo.
D. Z.: Žinai, turbūt nustebinsiu: būtent ukrainiečių platformoje pamačiau man vieną gražiausių šių metų festivalio darbų - lenkų su ukrainiečių pabėgėliais kurtą „Every Minute Motherland“. Jaučiau jame milžinišką, per kartas išsklidusį, beveik mitologinį patirties krūvį. Grįžimą prie esmės, prie suvokimo, kad aš esu kūnas, dar gyvas, esu šiame krašte, šioje istorijoje, ir tai yra mano identitetas. Tai situacija, kai aptinki save karo zonoje ir pripažįsti - tai yra mano patirtis, nes čia mano žemė, ir aš drįstu joje būti.
Visam šiam klodui gausti labai padėjo itin tiksli ir tobulai saikinga muzika (pavyzdžiui, skambant fortepijonui, ima loti šuo, ir aš sutrinku, ar vis dar esu šokio spektaklyje, ar jau ten) bei kruopščiai apgalvota, retsykiais iš vėžių išmušanti šviesų schema: štai staiga visa mizanscena įvyksta prieblandoje, arba šviesoje, kurios beveik nėra, sakytum, išnykusio miesto prietemoje. Ir visa tai - visai nesentimentalu: kūrybinei grupei labai sąlygiškomis, grynai teatrinėmis priemonėmis pavyko įsileisti subtilų realybės gūsį. Niuansuota visuma perkėlė į kažkokią kitą dimensiją, sakyčiau, kone kinematografišką. Joje jaučiau labai didelį realybės tankį. Labai sunkiasvoris darbas, nors žiūrėti jį buvo lengva.
Turbūt sutikčiau su daugelio nuomone, kad spektaklis - ir kiek ištęstas, labai ilgas, ir šiek tiek perkrautas: šokio raiškoje ten iš tiesų vyko perteklinė begalybė. Bet man ryškiau įsiminė šio darbo sakralumas, svarbesni - tie mikrojudesiai, trūkčiojimai, staigūs įsitempimai arba šoktelėjimai, alert motorika. Lyg visa tiesa susitelktų tose tarytum netyčinėse konvulsijose, kuriomis kūnai išduoda - visko yra daug daugiau, negu rodoma.
Ir ar tu pastebėjai, kiek daug šiame spektaklyje kūnai - mostai, gestai, šuoliai - užima erdvės? Šokėjai tiesiog steigia savo kūnams aiškią teritoriją, kurioje - bent jau čia - jie yra šeimininkai. Jie tarsi jaučiasi turį teisę užimti labai daug erdvės ir ta teise be skrupulų naudojasi.
„Every Minute Motherland“ man atrodo kaip stiklas: tai skaidrus ir skausmingas grožis. Labai tyras, labai pilnas, bet neįkyrus.
U. K.: Girdžiu, ką kalbi, ir net pavydžiu to, ką tu ten pamatei ir atradai. Deja, nemačiau kitų Ukrainos darbų, buvau išvykusi. O su šiuo spektakliu neatradau jokio santykio. Žiūrėjau į šį kūrinį kaip į labai tiesmuką, deklaratyvų pareiškimą apie buvimą kare. Bet tai nėra blogai! Man atrodo, kad čia yra labai svarbus momentas, kad tokie darbai koreliuoja su realybe, nes mes juk tiek NBŠ, tiek kituose tarptautiniuose scenos menų festivaliuose matome darbus, kurie atvežti iš labai didelių problemų kamuojamų regionų. Kartais tie kūriniai būna nebūtinai įdomūs, kartais deklaratyvūs ir naivūs. Bet juk jie sukurti itin sudėtingomis aplinkybėmis. Man regis, mes neįsivaizduojame ir net negalime suvokti, kiek jėgų, darbo reikėjo atiduoti tam, kad apskritai tokie kūriniai arba jų temos (jei, pavyzdžiui, tame regione ar šalyje yra draudžiamos) išvystų dienos šviesą. Žiūrime iš saugios šalies, patogaus žiūrovo krėslo. Tačiau čia yra be galo svarbus kontekstas! Kai mes kalbame apie Libaną, Palestiną, Ukrainą, Iraną, Sudaną ar, pavyzdžiui, Indiją, Gvatemalą ir t. t., reikia būtinai visą laiką turėti omenyje, kad tai, kas mums tokiuose darbuose atrodo kasdieniška, paprasta ir gal nepakankamai įdomu, jiems galbūt tai yra tiesiogine šių žodžių prasme nudažyta kraujo spalva. Jokiais būdais nesinori dirbtinai gailėti ar užsiimti whataboutʼismu, tiesiog manau, kad kiekvieno tokio darbo rodymas yra festivalio organizatorių politinis sprendimas, ir kiekvienas toks sprendimas yra svarbus. Tai stipriai formuoja festivalio vertybinę ašį, bet labai jaučiasi, jei tai yra netikra. NBŠ - priešingai: tai padaryta atviru glėbiu, matant ir girdint.
Bus daugiau
(Antrąją pokalbio dalį kviečiame skaityti ČIA.)
-----
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba