Apie festivalio „Naujasis Baltijos šokis ´23“ (vykusio balandžio 26 - gegužės 14 d.) užsienio programą pokalbį tęsia teatrologės, scenos menų kritikės Ugnė Kačkauskaitė ir Dovilė Zavedskaitė.
Dovilė Zavedskaitė: Kaip tau sekėsi žiūrėti „Fandango & Other Cadences - Study 4“?
Ugnė Kačkauskaitė: Vėlgi, žiūrėjau šį darbą (Ainos Alegre projektas) turėdama omenyje kontekstą: jau ilgai Ispanija yra viena labiausiai susiskaldžiusių šalių Europoje (dabar susimąsčiau, ar kada istoriškai buvo kitaip, bet pastaruoju metu šios tendencijos paūmėjo). Čia yra daug atskirų regionų, kurie yra labai susipriešinę ir siekia nepriklausomybės. Gal mus garsiausiai pasiekęs - užprogramuotas Katalonijos konfliktas (beje, pati Aina Alegre - katalonė), tačiau baskai turi savų skaudulių. Baskų tapatybė pasklidusi po Pietvakarių Prancūzijos ir Šiaurės vakarų Ispanijos regioną (daugiausiai - Vakarų Pirėnus). Čia tapatybė sumišusi, jie turi savo autentišką baskų kalbą, tačiau ji nėra įtraukta į valstybinių kalbų sąrašą, tad jų pagrindinės kalbos priverstinai liko prancūzų ir ispanų (regis, apie 30 proc. baskų kalba savo autentiška kalba). Jie taip pat ypač kovoja už savo tapatybę ir vienas svarbiausių būdų ją užtikrinti bei išskirti - tradicija. Baskai nuo seno garsėjo savo unikaliais šokiais. Taigi, mūsų akiratyje atsidūrė baskų šokio darbas, kuriame tradicija jungiama su šiuolaikiniu šokiu. Čia tyrinėjamas tradicinis šokio judesys, ir, žinoma, veiksmas vyksta šiuolaikybėje. Viskas tarsi suprantama, netgi nuspėjama. Tradicija juk yra vienas iš būdų save identifikuoti.
Žvelgiant iš techninės pusės - šiame darbe matau labai daug noro atskleisti kontekstą būtent per žodį, vadinasi, per vertimą iš ispanų / prancūzų kalbų. Ir tai, publikai sėdint Nacionalinės dailės galerijos fojė, ypač nepadėjo stebėti kūrinį, nes ekranai (vertimas) buvo pateikti atskirai nuo šokėjų. Taigi, spektaklyje taip nuolat kažką prarandi (esu tikra, kad tai nebuvo režisūrinis sumanymas): arba palieki tekstą (vadinasi, kontekstą), arba patį judesį ir šokėjus. Tai niekaip kartu nesusijungė. Tas vertimas mums ne tik nepadėjo, bet ir pakišo koją: jaučiau, kaip viso spektaklio metu blaškiausi tarp pasakojimo, noro sužinoti daugiau (ką jie nori mums atskleisti pasakojimu, kas svarbu jiems, kaip kūrėjams, ištransliuoti) ir tarp to, ką aš iš tiesų matau tame šokyje. Žvelgiant visiškai šaltai, turiu pasakyti, kad šitas šokis manęs nepaveikė - neatradau čia jausminės bazės, bet suprantu kontekstą, kodėl šis darbas čia buvo parodytas, ir logiškai suvokiu, kad jis buvo reikalingas. Kiek prisimenu šį festivalį, jame visada stengtąsi pristatyti ir mažiau žinomų kraštų, tautybių, regionų ar tapatybių kuriamus darbus.
D. Z.: Turbūt su tavimi sutinku. Šiame spektaklyje jaučiausi, lyg sėdėčiau už stiklo ir matyčiau atviruką, kuris irgi man kėlė daug klausimų. „Fandango & Other Cadences - Study 4“ niekaip manęs nepasiekė. Ir daugiausia, ką aš galėjau išsinešti iš to spektaklio, tai nebent informaciją, kurią turėjome apsčiai galimybių perskaityti. Bet tu teisi: nesmagu skaityti, kai norisi žiūrėti. Ir nesmagu, kad žiūrint atrodo, jog verčiau jau skaityčiau. Labai keisti jausmai. Nors mes vis kalbame apie tai, koks svarbus yra kontekstas ir tikrovė, bet čia man „negrojo“ nei kontekstas, nei tikrovė. Tiesiog niekaip nepatyriau šio spektaklio - tik pamačiau, kad eglės už NDG langų labai gražios. Bet aš taip pat nekvestionuoju šio darbo reikalingumo festivalio programoje - visokių darbų turi būti tam, kad jie tarpusavyje kažkaip kalbėtųsi, kad kažkurie jų išryškėtų. Kažkas visada turi atlikti nuobodesnio pašnekovo ar blankesnio kūrinio vaidmenį, bet vis tiek išlikti programoje.
U. K.: Tiesą sakant, žiūrėdama ne vieną darbą kėliau sau klausimą - galbūt šis kūrinys mums būtų kitaip suskambėjęs ir atsivėręs tiesiog kitoje erdvėje? Žiūrėdama šį darbą („Fandango...“) niekaip nesupratau, kodėl jis rodomas visų mūsų mylimos, tačiau jaukumo aspektu, šaltos NDG fojė. Aš šį darbą norėjau matyti jaukiame kiemelyje, ant žolės, kažkur tarp medžių, kur kabėtų kokios lempelės ir patirtum minimaliomis priemonėmis sukurtą, nuoširdų, tradicijų kupiną, bet kartu ir šiuolaikišką darbą. Galbūt kartais netinkama erdvė sukliudo atsiskleisti toms spektaklio spalvoms, kurias diktuoja pats kūrinys. Ir galbūt darbas tada, kai buvo pirmą kartą pamatytas, atsiskleidė tinkamoje erdvėje, todėl „suskambėjo“. O štai netinkamoje erdvėje kūrinys užsidaro, nesužiba visomis savo spalvomis.
Šis erdvės tinkamumo aspektas man iškilo ir pirmą kartą (prieš penkerius metus), ir dabar žiūrint mano labai mylimos Oonos Doherty „Hope Hunt“. Aš šį darbą savo vaizduotėje mačiau visiškai kitose erdvėse: nutrintoje, nefasadinėje gatvėje, nepopuliarioje ir miestiečio nelankomoje vietoje, kur žiūrovas galėtų patirti kur kas daugiau tikrovės, o ne imitacijos. Man regis, kad Oonos kūrinyje labai svarbus tikrovės momentas. Šio darbo sėkmė būtų tiesiog pritraukti einančius pro šalį. Kūrinys yra ypač reikalingas platesnei publikai. Tam, kad sulauktų žiūrovų emocijų, o ne būtų pateiktas išskirtinei publikai (juk mes ir esame ta išskirtinė publika, kiekvieną kartą atėję į scenos menams pritaikytą pastatą). Svarbu, kad „Hope Hunt“ atsidurtų arčiau žmogaus, arčiau gatvės gyvenimo. O jei reikia būtinai persikelti į salę - tam labiau tiktų apleistas sandėlys ar fabrikas. Bet tai yra pasvarstymai, o ne priekaištai. Tiesiog stebint šiuos du darbus man aštriausiai kilo klausimas dėl erdvės pasirinkimo ar jos panaudojimo. Man atrodo, kad „Hope Hunt“ prašosi auditorijos reakcijos, atgalinio ryšio - tai, regis, yra užkoduota pačiame darbe. Beje, Oona Doherty šį darbą yra rodžiusi nuteistiesiems kalėjime. Ji užsiminė, kad tai buvo geriausi žiūrovai, kokius kada nors yra turėjusi.
D. Z.: Dėl erdvių tau labai pritariu. Kaip gali paveikti kūrinį sterili, švari, ir kaip - kontekstuali, vizualiai triukšminga erdvė, - tai yra nepalyginami dalykai.
Tęsdama mintį apie spektaklius, kurie liko kažkur toli, galiu paminėti portugalų „Bisonte“. Marco da Silva Ferreiros kūrinys man pasirodė, švelniai tariant, „vakarykštis“. Labai ekspresyvus, formos, akustiniu ir ritmo požiūriu galingas spektaklis priminė veikiau funkcinę treniruotę, kur kūnai turi asmeninius tikslus, bet bendrai susijungia į chaotišką ir neartikuliuotą mintį, į tam tikru aspektu - raumenų demonstravimą. Ne tiek problematika (kūnų atskirtis ir vienatvė, mechanizuotas ir autopilotinis buvimas, negebėjimas išties susitikti su kitu kūnu), kiek išraiškos priemonės atrodė nutolusios laike, ar tiesiog atsidūrusios netinkamame kontekste. Manau, jei šį darbą būčiau pamačiusi prieš kokius 5 metus, galbūt dar būtų buvę įdomu. Šiandien - nė kiek.
Bet leisiu sau pasidžiaugti smulkmena: kadangi jau minėjau audialinį festivalio patyrimą - būtent „Bisonte“ išgyvenau didelį džiaugsmą gėrėdamasi susintetintu, nuostabiai išdarkytu vokalu pradžioje. Taip pat saldžiai pasimėgavau po funkcinės treniruotės visų sinchroniškai atliktu „so hold me, mom, in your long arms“: ironiškas švelnumas, klusnios dainuojančios galvos ir po „išsitaškymo“ kvėpuojantys kūnai.
U. K.: Išties, „Bisonte“, - labai švelniai tariant, - pagyvenęs darbas: tiek choreografija, tiek estetika, techninėmis galimybėmis ir priemonėmis, tiek, kaip ir minėjai, temomis. Įdomu stebėti pirmas minutes, tada...apima liūdesys, nes, pavyzdžiui, spektaklis „Pretty Things“ (kuris yra kur kas statiškesnis), nepaisant to, kad supranti, kad jis toks bus visą laiką, į jį įkrinti, gyveni ir išgyveni su juo. O jei galiausiai džiaugiamės tik „Bisonte“ skambančiais muzikiniais kūriniais - tai irgi šį tą pasako apie spektaklį. Labai gražu girdėti apie tavo atrastą aktyvią ritmiką. Galbūt labiausiai šiame darbe mačiau miesto konvulsijas: žaidimų, sportų aikšteles, gatvės kultūrą, taip, žavingus kūnus ir jų raumenis, stilingus miestiečius bei skubantį gyvenimą. Tarsi važiuojant miesto transportu: viskas tiršta, aktyvu, pro šalį plaukiantys vaizdai trumpi ir paviršutiniški. Žiūrėjau spektaklį ir vis siekiau užčiuopti, kodėl kūnu ir mintimis šį darbą atmetu? Nieko negaliu padaryti, visą laiką nepaleido jausmas, kad „Bisonte“ - iš tiesų paviršiumi slystantis darbas gerai apgalvota struktūra: pradžioje reikia „užkabinti“ žiūrovą (tad paleidžia populiarų gabalą), o kai įveda žiūrovą į kūrinį, atlieka savo surepetuotą (labai aktyvus, daugybės šokio stilių ir temų kratinys) programą, pabaigoje publikai duoda pasiklausyti mūsų visų mylimos ir gerbiamos Laurie Anderson ( „O Superman“). Ir tada įjautrintą žiūrovą - tokį pražydusį - išleidžia iš salės. Dabar galvoju: kodėl „Bisonte“ manęs niekur nenuvedė? Galbūt todėl, kad visko per daug ten prikimšta. Tada nėra ervės gyliui. Kaip kažkada yra sakiusi viena teatro kritikė - telieka cool, fun.Tik dar tas cool, fun ataidi tarsi gerais penkiais metais atgalios.
D. Z.: Girdžiu, ką sakai apie muzikos manipuliatyvumą. Tik kartais man, o turbūt ir daugeliui, patinka jam atsiduoti: tikrai, kai daugiau nėra ko patirti, lieka bent jau muzika. Gerai, kad kažkas lieka.
Kanadietės Catherine Gaudet spektaklyje „The Pretty Things“ nieko „neliko“ - visko buvo tiek, kiek reikia žiūrovo orgazmui. Tai buvo spektaklis, absoliučiai patiriamas kūnu (apie jį plačiau rašiau čia: „Tum tum, arba žiūrėti kūnu“). Įvairiausių darbų, kuriems būdinga į transą įvelkanti repetityvi maniera, jau būta, ir kiekvieną kartą jie pirmiausia nupurto panašia mintimi: „Tai čia taip ir tęsis valandą?“ Bet šįkart šito nepatyriau: jau po pirmų minučių atsijungė protas ir įsijungė kūnas. Didžioji šio spektaklio vertė yra sugebėjimas taip trykšti iš scenos, kad užlietų žiūrovą. Ir būdamas žiūrovu čia reaguoji nebe kaip žmogus, o išimtinai kaip kūnas, kuris dalyvauja kūniškame patyrime. Įsijungia visiškai kiti vertinimo kriterijai, net sudėtinga juos išartikuliuoti. Ir ploti norėjosi visu kūnu, ne plaštakomis. Labai gražiai išplėtotas spektaklio augimas, pamažu užkeliantis žiūrovo raumenų tonusą iki maksimumo. Ir čia, tiesa, nebuvo jokios erotikos - grynas molekulių virpėjimas ir kinestetinė empatija.
U. K.: Evoliucionavo ir garsas. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis. Vienas linksmesnių dalykų - mane tikrai nuoširdžiai nustebino, kai aš Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje išgirdau grojant metalą šiuolaikinio šokio festivalyje - aplankė kažkoks paaugliškas džiugesys. Tiesa, nutinka ir taip, kad muzika kūrinyje užima manipuliatyvią rolę, o kartais - tiesiog gali padėti atskleisti kūrinį. Šiuo atveju nejaučiau, kad ji būtų manipuliatyvi. Man atrodo, kad ji padėjo atskleisti tam tikrus spektaklio niuansus. Spektaklio forma buvo aiški. Viena vertus, morališkai buvau pasiruošusi, kad „The Pretty Things“ bus monotoniškas darbas. Bet... to nebuvo! Nors paprastai dėmesį tokiuose kūriniuose tikrai sunkiau išlaikyti. Man įdomiausia tokių darbų dalis yra tada, kai toks darbas sugeba prigriebti ir įtraukti vėl ir vėl. „The Pretty Things“ iš tiesų įtraukė, ir labai žmogiška, kad ilgainiui pradedi kartu su atlikėjais jausti prakaitą ir fizinį nuovargį, plintantį iš scenos. Tada nuoširdžiai kartu prakaituoji ir pergyveni, galvoji, kiek dar šio krūvio jie atlaikys ir ar atlaikys. Galiausiai pradedi kartu šokti spektaklį sėdėdamas kėdėje, ir tai suvienija.
Na ir, žinoma, temos: mūsų gyvenimų atspindžiai, tai jau minėjau ir kalbėdama apie Lizos Baliasnojos darbą TRIEB. Tai kiekvienos dienos vaikščiojimas peilio ašmenimis. Dalyvauji estafetėje, po jos kita - dar greitesnė, o tada turi nubėgti pačią greičiausią estafetę. Po jos bėgi greitą. Nėra vietos nebėgimui. Nėra vietos nei ėjimui, nei pauzei. O jei leidi sau eiti ar labai trumpai sustoti, po to turėsi estafetes bėgti dar greičiau, ir dar. Ši tema itin siejasi su spektakliu ir jaučiu, kaip banaliai, banaliai, ir dar kartą banaliai tai skamba, bet toks jau yra mūsų gyvenimas. Tad gyvenimiškų sąšaukų šitame darbe, man atrodo, buvo daugiau, nei būtų galima tikėtis. Tai darbas, labai gerai išmąstytas ir puikiai atskleistas scenoje.
D. Z.: Tikrai triviali tema, bet aiškiai perskaitoma. Nors gal net ne perskaitoma, o tiesiog įsikūnijanti, įsėdanti į sąnarius. Dėl to tas darbas taip paliečia.
Šiuo - visapusiškai paliečiančio kūrinio - aspektu man didžiausią įspūdį paliko atidarymo spektaklis - Nacionalinio Marselio baleto teatro ir (LA)HORDE programa „Roommates“, apie kurią rašiau recenzijoje „Visa ta erotika“. Iš šio projekto, beje, nieko nesitikėjau: mane itin gąsdino popuri žanras. Žinau, kaip įprastai tai būna baisu. Bet šio popuri patyrimas dar dabar gyvas mano kūne - jis nuostabiai suveikė žiauriai nebanalia erotine prasme. Kur tave krečia kaip elektra, kur nenori, kad baigtųsi.
U. K.: Nors visada kaip vienos pačių didžiausių metų švenčių laukiu NBŠ ir jo atidarymo spektaklio, turiu prisipažinti, į šį spektaklį ėjau ne itin noriai. Atsimeni, kaip abi jautėmės po pirmosios iš šešių rodytų ištraukų? Atrodė, kad visos nuojautos ir spėjimai pasitvirtino su kaupu, kad tai bus tiesiog konvencionalus šiuolaikinio baleto trupės šokis. O tada (!) jis pradėjo skleistis. Iššovė tiek spalvų, skonių ir erotikos! Žinoma, kai kuriose ištraukose erotika buvo labai akivaizdi, o kai kuriose - kontekstuali, bet toks pozityvios erotikos „užkūrimas“ buvo labai labai įspūdingas ir išskirtinis. Beje, pirmą kartą pakeičiau požiūrį į popuri žanrą. Jį iki šiol klasifikavau kaip patį žemiausią. Dabar labaiu už viską norėtųsi pamatyti visus šiuos darbus atskirai. Kaip būtų įdomu tokiomis didelėmis serijomis pristatinėti kūrėjus arba trupes! Tai yra mano labai sena svajonė..
„Roommates“ - super estetiška. Labai šiuolaikiška. Matai, kad kai kas kurta priešt dešimtmetį ar net kelis dešimtmečius, bet bendroje visumoje tai žiūrovui atskleidžia pozityvią įvairovę: tada ir pati pirmoji ištrauka suskamba, po kurios pradžioje nesidžiaugėme. Kai nuo tokių monumentalių kūrėjų, kaip, pavyzdžiui, Lucinda Childs, Peeping Tom galima pereiti į atvirą, bet nuostabią (!) erotiką. Įsimylėjau ir aš šį darbą, džiaugiuosi, kad Marselio kūrinys radikaliai pakeitė mano kažkodėl turėtas negatyvias išankstines nuostatas.
D. Z.: Man čia atrodo labai svarbi ir kita tema: spektaklis „Roommates“ yra visiškai belaikis, jame labai universaliai žvelgiama į žmogaus gyvenimą ir jis tinka visiems laikams. Taip pat ir „The Pretty Things“. O štai festivalio uždarymo spektaklis - airės Oonos Doherty „Navy Blue“ - mano supratimu, pirštu parodo ne vieną tiesioginę sąsają, ir būtent tai man šį darbą užveria ir seklina. Kai sudedi šiuos tris spektaklius šalia, iškyla begalinė belaikiškumo vertė: kūrinys, kaip atviras supratimui ir norimai interpretacijai molio lipdinys, kurį paskutinis liečia ir užbaigia žiūrovas.
U. K.: Viena vertus, mes kalbėjome apie tai, kaip svarbu yra žinoti kūrinio kontekstą, o kita vertus, žiūrovą tikriausiai veikia analogiškas potyris, kaip ir skaitymo malonumas, t. y. spektaklių žiūrėjimo malonumas - kai nesi mokomas, kai tau nėra rodoma pirštu ar grūmojama, o kūrinys lieka atviras ir gali jį pripildyti savo gyvenimo reikšmėmis ir patirtimis, o galbūt tiesiog plačia fantazija. Manau, kad kiekvienam iš mūsų patinka pratęsti kūrėjo mintį, taip pat tapti kūrėjais. Tai yra labai praturtinantis jausmas.
D. Z.: Taip. Bet kūrinio kontekstualumas ir jo belaikiškumas, mano manymu, vienas kitam neprieštarauja. Juk kartais darbas būna be galo abstraktus, kalba labai universaliai, o tu tiesiog žinai geopolitinį kontekstą, kuriame jis buvo sukurtas. Ir to užtenka, kad kūrinys visiškai „nuneštų“. Priešinguose poliuose atsiduria kontekstas ir tiesioginės nuorodos, kaip žiūrovui reikėtų suprasti kūrinį: kur yra išdėstoma, kas - gerai, kas - blogai, kas - vertinga, o ką reikia atmesti.
Ir nors vertinant estetinę visumą, „Navy Blue“ buvo tikrai paveikus, įtraukus darbas, jame buvo nemažai deklaratyvumo - tiek tekste, tiek kūniškoje raiškoje. Vis dar nežinau, kaip reaguoti į idėją, kad visi dzinpingai, putinai ir leopoldai yra tas pats rožinis taškelis, ta pati kosmoso dulkė, kuri stengiasi būti svarbi, kuri iš mažutės kraujo balutės galiausiai išplinta iki visos Žemės. Žiūrint spektaklio pabaigą, netgi norėjosi pridurti: ir kiekvieną iš jų, tų leopoldų, reikia paprasčiausiai apkabinti.
U. K.: Oona turi teisę kalbėti. Šiaurės Airija yra itin jautri teritorija, dar visai neseniai dėl religinių ir politinių priežasčių siaubingas žudynes išgyvenęs kraštas. Ji turi savo nuomonę, nes turi patirtį. Džiaugiausi, nes „Navy Blue“ buvo visai kitoks darbas, nei pirmiau festivalyje matytas „Hope Hunt“. Sutinku su tavimi, kad spektaklis „Navy Blue“ buvo gana deklaratyvus. Man atrodo, kad Oona šiame darbe tarsi mėgino šaipytis iš to deklaratyvumo (kalbu apie visą pirmą spektaklio dalį) - pristatė, kokie būna darbai, temos ir kaip jos bandomos papasakoti žiūrovui. Ypač pradžioje, kai skambėjo Rachmaninovas, ir štai, vis kažkas nepavyksta, išsiderina. Žinant Oonos kūrybą, tampa akivaizdu, kad ji niekada nesutelpa į kanonus, ji visą laiką yra maištininkė. Man atrodo, kad šiame darbe Oona iš dalies norėjo šias temas išviešinti. „O kaip tokiame kūrinyje turi būti? Ko jūs iš manęs tikitės? Kokias jūsų vizijas tokio masto kūrinyje turėčiau išpildyti?“ Čia glūdi labai daug politinio koteksto ir jis labai atsispindi kituose Oonos darbuose, instaliacijose ir kt. Todėl, man atrodo, yra labai svarbu, kad ji apie tai kalba šiame darbe. Apie Working Class Man. Oonos kūryboje dievinu tai, kaip ji sugeba scenoje judesiu atliepti įvykius - suprantu, kad scenoje matau dokumentinį kūrinį ir dokumentinį tikslumą, sklindantį per judesį. Ir šiame darbe aš mačiau labai daug tos Working Class Man dokumentikos.
D. Z.: Noriu atsikirsti, bet norėčiau kokio nors pavyzdžio... Sakykime, teatro režisierius Oliveris Frljićius. Frljićiaus darbuose labai aišku, ką ir kodėl jis pašiepia, o ir daro tai, beje, labai estetiškai. O „Navy Blue“ aš visai nepajutau socialinės kritikos.
Man atrodo svarbus kitas šio spektaklio momentas - savęs kaip meno kūrinio kvestionavimas, spektaklio reikšmės klausimo kėlimas šiuolaikinėje geopolitinėje realybėje. Kaip tik šiuo metu tai yra nepaprastai svarbu, ir labai gerai, kad Oona Doherty tai daro. Ji garsiai klausia - ką mes čia kuriame, kodėl kuriame, kodėl jūs tą žiūrite, kas apskritai čia vyksta, kas svarbu, kas nesvarbu? Ir galbūt ji iš tiesų nuleidžia rankas prieš realybę ir scenoje tiktai žaidžia žaidimą, kuris vadinasi „ką mes galime parodyti, kai vyksta visa tai? Gal kokią nors vaikišką scenelę, kurioje mes dabar po vieną visus iššaudysime ir paliesime po balutę, ir bus labai gražu“? Bet šitai sumąsčiau tiktai kalbėdama su tavimi - spektaklyje to nepatyriau.
U. K.: Taip, tai labai svarbi tema - meno kūrinio kvestionavimas šiuolaikinėje geopolitinėje realybėje, labai vietoje ir laiku atskleista. Man regis, visi to savęs klausėme dar visai ką tik, prieš gerus metus. Reikia iki šiol klausti. Viešai. Scenoje. WTF?, kaip sako Oona. Ji tarsi liepia mums dar kartą apie tai pasvarstyti. O į Oonos spektaklio tekstą žvelgiau kaip į manifestą. Oona manifestuoja: „Dabar aš jums noriu f***ing pasakyti. Tai yra mano pozicija ir aš pagaliau noriu, kad jūs išgirstumėte“. Ji labai mėgsta vartoti keiksmažodžius; Belfasto grynuolė. Jos kalboje yra labai daug keiksmažodžių ir kartais net itin naivaus atvirumo (beje, labai būdingo tam kraštui).
Na, ir pabaigai: pasakyk savo šių metų festivalio spektaklį?
D. Z.: Nepasakysiu vieno. Nors pasakysiu. „Roommates“. Aš jau jo ilgiuosi. Kaip kokio mylimojo.
U. K.: O kuris spektaklis labiausiai nustebino?
D. Z.: Gal „Every Minute Motherland“. Tai spektaklis be rodyklių, didžiulio pločio. Bet apskritai man šių metų festivalis veikė kaip darni ekosistema. Net sunku kažką išskirti, nes vienas spektaklis „suveikė“ dėl to, kad paskui buvo kitas spektaklis, ir jie susišnekėjo, pratęsė temas, atmosferas, ritmus.
U. K.: Šiame festivalyje buvo labai daug dialogų tarp kūrinių, ir, man atrodo, kad tai yra didelė šio festivalio jėga. Galbūt festivalius įsivaizduoju idealistiškai, tačiau, mano manymu, festivalis kaip tik toks ir turėtų būti - programos kūriniai turėtų kalbėtis ir, kaip jau sakei, būti naujai, unikaliai sukurta, nors, deja, trumpalaikė ekosistema.
D. Z.: O koks spektaklis buvo tavo favoritas?
U. K.: Tikriausiai būtų nesunku atspėti, jų yra keli: Marselio baleto programa „Roommates“, spektaklis „The Pretty Things“, ir, žinoma, labiausiai laukiau Oonos Doherty kūrinių - juos gavau; žinojau, kad man bus gera juos žiūrėti. Džiaugiuosi, kad ją ir vėl pamačiau. Dar būtinai noriu išskirti vieną darbą: tikriausiai bene labiausiai nustebinęs - Lizos Baliasnajos TRIEB.
D. Z.: Tikrai. Liza man - šio festivalio atradimas.
-----
Pirmąją pokalbio apie festivalį „Naujasis Baltijos šokis ʼ23“ dalį kviečiame skaityti ČIA.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba