Antaną Obcarską seniai laikau fenomenu Lietuvos teatre. Pirmą kartą jį, priešingai nei kitus šiandien žinomus jaunus režisierius, teko sutikti ne Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) koridoriuose, bet „Menų spaustuvėje“ - jis čia dirbdavo kas kartą rodant Gintaro Varno „Publiką“. Vėliau jis atsidūrė Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) administracijoje ir užkulisiuose, o 2018-aisiais netikėtai paskelbta, kad tuometinėje Mažojoje salėje stato pirmąjį savo spektaklį.
Vėliau jis įstojo į režisūros magistrą (kurso vadovė - Yana Ross) ir baigiamasis darbas yra iki šiol vienintelis ne nacionaliniuose teatruose statytas Obcarsko spektaklis.
Matant tokį kelią kadaise kilo mintis: štai kaip teatre daroma karjera. Nepamenu kito atvejo, kai menininkas žingsnis po žingsnio per keletą metų atsidurtų nacionalinėje scenoje ir statuso požiūriu nuolat žengtų tolyn. Todėl jau kurį laiką kirbėjo noras pakalbinti Antaną apie tai, kaip jis supranta darbą ir kūrybą teatre, kokias pamokas išėjo, kad atsidurtų ten, kur yra, ir kokie ypatingi gebėjimai jam leidžia skintis kelią pirmyn asmenybių apsuptyje.
Įspūdį apie karjerizmą (pats Antanas šį žodį traktuoja neigiamai) ir pokalbio aktualumą sustiprino prieš kiek daugiau nei mėnesį pasirodžiusi žinia, kad jis, drauge su režisierėmis Egle Švedkauskaite ir Kamile Gudmonaite, tapo naujaisiais LNDT meno vadovais. Kas toliau?
-----
Seniai stebiu tavo veiklas teatre ir supratau, kad man esi geriausias pavyzdys, kaip Lietuvos teatre daryti karjerą. Įdomu, kad tavo kelias į profesionalią sceną labai skiriasi nuo daugumos Lietuvoje kuriančių režisierių.
Mano kelias netradicinis: nesimokiau didžiosiose Rusijos mokyklose, nesitryniau Sluškų rūmuose. Atėjau į teatrą iš paties teatro - vaikystėje nuolat jame lankiausi kartu su mama, aktore Virginija Kelmelyte.
Baigęs mokyklą atvykau į Vilnių studijuoti filosofiją. Pragyvenimui reikėjo pinigų, tad kreipiausi į Lietuvos rusų dramos teatrą (dabar - Vilniaus senasis teatras) ir gavau darbą rūbinėje. Ką beveikiau, visuomet domėjausi teatru, dalyvavau projektuose, savanoriavau. Taip atsidūriau Juozo Statkevičiaus šou, kur mane pamatė režisierius Gintaras Varnas ir pakvietė pavaidinti „Publikoje“.
Ilgainiui filosofijos studijos pradėjo nukentėti, nes laiką skyriau teatrui, man jose sekėsi vis sunkiau ir sunkiau, be to, jaučiausi negalintis visiškai atsiduoti akademinei veiklai. Filosofo pašaukimą iš tiesų turi tik ypatingi žmonės. Deja, ne aš. Tuo metu sužinojau, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje režisierių kursą rinko dabar jau šviesaus atminimo Eimuntas Nekrošius. Spontaniškai nusprendžiau stoti ir, man pačiam netikėta, - pavyko!
Iš Nekrošiaus gavau aibę teatro etikos pamokų: apie kantrybę, matymą, žmonių pajautimą, apie tai, kas svarbiausia repeticijose ir spektakliuose. Būtent čia sustiprėjo mano kryptingumas ir suvokimas, kad noriu dirbti su aktoriais, noriu statyti spektaklius, noriu įgyvendinti savo vizijas ir iš esmės analizuoti pasaulį.
O paskui man tiesiog sekėsi. Nutrūkus režisūros studijoms, Martynas Budraitis pakvietė mane į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą asistuoti Oskarui Koršunovui, tuo metu stačiusiam „Eglę žalčių karalienę“; vėliau dirbau ir prie „Tartiufo“. Dar po metų asistavau Gintarui Varnui, Nacionaliniame Kauno dramos teatre stačiusiam spektaklį „Natanas Išmintingasis“.
2017 metais Martynas Budraitis pasiūlė pagalvoti, ar nenorėčiau sukurti spektaklį LNDT organizuojamoje jaunųjų režisierių programoje. Ilgai neišsirinkau medžiagos, kol vieną naktį perskaičiau Georgo Büchnerio pjesę „Voicekas“. Paruošiau jos interpretaciją ir pristačiau LNDT meno tarybai. Kol „Voicekas“ išvydo sceną, praėjo beveik dveji metai. Iš tiesų, kai dabar pagalvoju - aš daug ir nuosekliai dirbau, kad galėčiau statyti.
Ar laikai save talentingu?
Negaliu komentuoti. Kai kas man sekasi labiau, kai kas - mažiau. Šiame gyvenimo etape esu pasirinkęs režisieriaus darbą, kuris yra toks pat darbas, kaip ir visi kiti. O talentas - sudėtingas žodis.
Klausydama tavo pasakojimo apie profesinį kelią išgirdau daug pavardžių - tarsi nuolat atsirasdavo žmonės, kurie tave pastebėjo, pakvietė, patempė. Todėl ir kilo klausimas apie talentą - ar tai reiškia, kad įtakingi žmonės pastebėjo talentą?
Esu ten, kur esu, dėl savo darbo. Jei nieko nebūčiau daręs, nieko ir nebūtų įvykę. Sėdėti ir laukti, kol kažkas nutiks - ne man.
Kaip tavo gyvenime koreliuoja draugystės ir profesiniai ryšiai?
Natūralu, kad dirbti kartu pirmuose spektakliuose kviečiau savo pažįstamus menininkus, studijų draugus - taip saugiau, nes pažįstu žmones ir jaučiu, kad jie netrukdys. Taip buvo 2018-aisiais, man statant pirmąjį spektaklį „Voicekas“. Dabar man įdomiau dirbti su mažiau pažįstamais kūrėjais. Tiesa, yra keletas aktorių, kurie figūruoja daugumoje mano spektaklių, pavyzdžiui, Gediminas Rimeika, Kęstutis Cicėnas, Aistė Zabotkaitė, Laurynas Jurgelis, Giedrius Savickas. Su jais puikiai susikalbame kurdami ir kartu leidžiame laiką už teatro ribų.
Ar esi atradęs išlikimo teatre strategijų? Ką svarbu žinoti ir daryti, kad menininkų grupėje (juolab, valstybiniame teatre) išvengtum kritinių konfliktų?
Svarbiausia - atsirinkti žmones, su kuriais dirbi. Taip pat - pagarba, atjauta, gebėjimas įsivertinti, kiek tądien gali duoti komandai. O jei negali, verčiau gerbti jų laiką ir eiti namo, nei bandyti kažką išspausti.
Esu girdėjusi, kad tai - Nekrošiaus logika ir mokykla.
Čia yra trečia jo pamoka: jei nežinai - eini namo miegoti. Šimtą kartų esu tai daręs. Teatras yra nesustojantis procesas, jame labai svarbi kantrybė.
Bet jokių strategijų čia nėra. Man tiesiog patinka būti teatre.
Klausiu dėl to, kad dirbi asmenybių kolektyve. Kaip asmenybės reaguoja į joms nepalankius sprendimus, pastaruoju metu matėme ir žiniasklaidoje. Pasakysiu kiek kategoriškai, tačiau manau, kad kolektyvuose paprastai pasiekiama savo, vadovaujantis vienu iš dviejų kelių: arba tampama despotu, arba išmokstama puikiai susikalbėti ir sukurti aplinką, kurioje dauguma jaučiasi gerai.
Esu nekonfliktiškas žmogus, man sekasi susitarti. Be to, šiuo metu jaučiuosi apskritai ramus, nenervingas. Išsimiegu.
Bent viename interviu esi sakęs, kad vaikystėje nuolat užsiimdavai tuo, kas patikdavo. Ar šiandien vis dar turi tokią laisvę? Kaip ji veikia dirbant komandoje?
Man neblogai sekasi būti komandoje ir ją suvaldyti. Tačiau pagrindinė režisieriaus užduotis yra išgirsti kartu dirbančių talentingų žmonių pasiūlymus ir galiausiai atvesti juos iki tokio spektaklio, kokį pats nori matyti. O to, ką aš noriu matyti scenoje, man niekas neriboja - šiuo požiūriu veikiu, ką noriu.
Vadinasi, ieškai būdų, kaip žmones, kurie nebūtinai pritaria tavo vizijai, atvesti iki to, kad darytų tai, ko reikia tau. Žinau, kad tai atrodo elementaru, tačiau bandau suvokti, kaip vykdant tokią užduotį viename didžiausių valstybinių teatrų įmanoma neturėti jokių problemų ir su visais sutarti.
Labai sunku patikėti?
Na, labai sunku.
Kodėl?
Nes gyvenime taip beveik nebūna! Dirbant su būriu žmonių, paprastai kažkas įskyla. O jei tau taip nenutinka, norėtųsi išgirsti, kaip to išvengi.
Kartais pats stebiuosi. Yra buvę sudėtingų procesų - net ir dabar, kuriant paskutinį spektaklį „Raganosiai“. Bet receptas paprastas: į nieką nereaguoti.
Turi omenyje - nepriimti asmeniškai?
Apie asmeniškumus net nėra kalbos - teatre aš dirbu, o „asmeniškai“ būnu namie. Turėjau omenyje, nereaguoti, kai kažkas sako, jog turėtum daryti kitaip. Tai nieko nereiškia. Režisierius yra procese, jis ilgai galvoja, tad žino, kaip turi būti. Galiausiai visi pasiūlymai ir dvejonės nubyra, lieka vien tai, ką pats nori padaryti. Todėl teatre taip akcentuoju kantrybę.
Labai gerbiu aktorius ir suprantu, kad tai jie eis vaidinti. Jei jie nejaus kaifo - kankinsis, - ir man tai nepriimtina. Tad turiu ieškoti kelio, kuriame susipintų tai, kokie yra aktoriai, ir kokių man jų reikia.
Man šie žodžiai atrodo artimi teatro prieinamumo temai - ką daryti, kad kuo daugiau žmonių būtų patenkinti. Prisistatydamas vienu iš naujųjų LNDT meno vadovų drauge su Egle Švedkauskaite ir Kamile Gudmonaite, nemažai kalbėjai apie teatro prieinamumo didinimą. Kaip supranti, kas yra „prieinamas“ teatras?
Manau, kad prisistatant meno vadovais vartoti žodžiai - prieinamas, bendruomeniškas - yra iš dalies efemeriški, stokojantys turinio. Svarbiausia yra darbai ir noras arba nenoras būti teatre. Šiuo metu pats esu apmąstymuose apie tai, ką norėjome pasakyti. Tad prieinamumo dabar negalėčiau komentuoti.
Žinoma, kad svarbiausia teatro veikla yra statyti spektaklius ir suteikti tam geriausias sąlygas. Svarbu, kad meno vadovai kiekvienam pastatymui skirtų pakankamai dėmesio, kad būtų išgirsta, ką menininkai kuria ir ko jiems reikia.
Vis dėlto, labai norėtųsi, kad patikslintum, ką galvojai viešai pristatydamas prieinamumą kaip vieną esminių idėjų? Nenoriu, kad tai nuskambėtų primygtinai, tarsi kaltinimas...
Turiu pripažinti, skamba šiek tiek kaip kaltinimas.
Galbūt klausimas ir gimė iš kaltinimo.
Aš norėčiau į teatrą atvesti žmones, kurių niekas neįpratino jame lankytis - tuos, kurių tėvai nesivesdavo vaikystėje ir nesuformavo įpročio. Man tai yra „prieinamumas“ tikrąja šio žodžio prasme. Ir žinau, kad man sekasi tai daryti. Svarbu suformuoti teatro veidą, kad prie šio meno nepratę žmonės galvotų: this is a cool place to be.
Kiek pamenu, LNDT senokai statyti spektakliai vaikams. Vadinasi, tiems, kuriuos norėtų vesti tėvai, teatras beveik neturi ką pasiūlyti.
Tiesa. Ir tai yra labai negerai. Spektaklių vaikams čia turėtų būti daug.
O pats norėtum režisuoti vaikams? - (Po pauzės) - Nelabai, ar ne?..
Po „Raganosių“ turiu planų statyti muzikinį spektaklį šeimai ekologijos tema, muziką jam kurs grupė „Superkoloritas“. Bet tai - kitų metų planai.
Trumpam grįžkime prie prieinamumo ir meninės kokybės santykio temos. Man regis, tam artima Bertolto Brechto teatro ideologija. (Antanas linksi galvą ir išsitraukia Brechto knygą „On Theatre“ bei Walterio Benjamino „Illuminations“, teigdamas, kad čia nemažai rašoma apie vokiečių režisierių.) Kaip juo susidomėjai? Kodėl dabar skaitai šias knygas?
Nes nenoriu gąsdinti žiūrovų. Be to, tai, ką matau Łukaszo Twarkowskio, Yanos Ross, kitų Europos režisierių spektakliuose remiasi brechtiška tradicija.
Ar galėtum patikslinti, kokius tradicijos aspektus turi omenyje?
Spektakliai statomi koliažo principu, skatinama ne tiek emociškai įsijausti į kūrinį, kiek panirti į temą. Aktorius ne tik tampa personažu, bet drauge yra kritiškas situacijai ir rodo tai, kas vyksta. Tai - sudėtinga, bet man labai patinka.
Man atrodo, labai gražu ir drauge vargiai pasiekiama tai, ko Brechtas norėjo iš aktorių - kad jie turėtų savo poziciją ir drauge rodytų personažus. Be to, režisierius labai kritiškai žvelgė į visuomenę. Dabar svarstau: minėjai, kad pastaruoju metu jauti asmeninę ramybę. Kai netrukdai pats sau, paprastai netrukdo ir aplinka. Tad kiek šiuo metu esi kritiškas visuomenei? Veikiau priimi ją tokią, kokia yra, ar stengiesi ką nors keisti?
Šiandien esu nustebęs, nes suvokiu, iš kokios didelės žaizdos augo, vystėsi, formavosi dabartinė jauna Lietuvos visuomenė. Kalbu, žinoma, apie sovietinę okupaciją ir jos įtvirtintą gyvenimo būdą. Intuityviai jaučiu, kad reikia sulaukti, kol traumų kondensatas dar labiau prasivėdins ir galėsime lengviau kvėpuoti. O dabar esame traumos zonoje: kur bepasisuksi, pilna baimių, neapykantos, pavydo, nesusikalbėjimų. Viskas dar labai arti. Manau, greitai čia nieko nepakeisime. Reikia gyventi ir nepridaryti dar daugiau problemų.
Tęsiant kritiško požiūrio kryptį... Ar matai apčiuopiamą profesionalios kritikos naudą scenos menų kūrėjui?
Taip. Skaitydamas pirmų savo spektaklių kritiką, įsivardijau, į ką turėčiau atkreipti dėmesį būsimuose darbuose. Man kritika padėjo suprasti, kas kūriniuose matyti, o kas galbūt padaryta ne iki galo. Recenzijos yra menininko ir spektaklio augimo dalis.
Vadinasi, kritiką vertini kaip menininkui reikalingą dalyką?
Vieną iš reikalingų dalykų. Nes kartais nelabai norisi pripažinti, kad kažko nepadarei.
Kritikai vis dėlto mato spektaklį žiūrovo akimis, tad menininkai linkę save teisinti, jog procese nedalyvavę žmonės daug ko negali suprasti.
Meno kūriniuose negali būti pasiteisinimų. Padaręs darbą turi žinoti, kokį jį padarei, ir pripažinti klaidas. Kitaip keliauji į deliuzijų pasaulį galvodamas, kad viską puikiai žinai. O tai dažniausiai nėra tiesa.
Tai niekada nėra tiesa.
Tai niekada nėra tiesa. Žinoma, jei kažkas yra „atidirbta“, o spektaklio metu nepavyksta, tada galima nepriimti kritikos. Bet realybė tokia, kad jautriausiai reaguojame į tiksliausius pastebėjimus.
Beje, man atrodo svarbu, tik nežinau, ar įmanoma, - gal tu pakomentuosi, - kad kritiko žodis lemtų, ar žiūrovas pirks bilietą į spektaklį, ar ne. Kaip būdavo Prancūzijoje, Vokietijoje...
...Niujorko Brodvėjaus scenoje.
Būtent!
Šiuo metu Lietuvoje to neįsivaizduoju. Žinau, kad influencerių rekomendacijos taip veikia, žmonės aklai renkasi tai, ką jiems pasiūlo jų „sekami“ žmonės. Taip veikia verslas. Bet kad kritikas pasakytų „neikite“ ir žiūrovai neitų...
Ne, būtent - kad eitų! Kad kritikas pasakytų, jog spektaklis turi vienokių ar kitokių problemų, tačiau jį pamatyti būtina.
Bėda ta, kad kritikai suvokia kūrinių įvairiapusiškumą, tad neretai bijo rekomenduoti. Pernelyg gerai žinome, kad visi priimame reiškinius skirtingai, vadinasi, kiti matys spektaklį kitaip, nei tu.
Bet reikia prisiimti atsakomybę.
Ar tikrai reikia? Suprantu, kad menininkams norisi reklamos, nes juk apie ją dabar kalbame.
Ne visai.
O apie ką?
Apie įvardijimą, kad šis spektaklis geras, o šis - blogas.
Ar yra tikrai gerų arba tikrai blogų spektaklių?
Nėra. Tačiau teikti publikai pasiūlymus būtų neprasta tradicija. Kaip kažkada skaičiau Brodvėjaus ar West Endo spektaklio recenzijoje: you gotta go. Bet gal tai tiesiog kita tradicija.
Tikrai kita tradicija, susijusi ne tik su kritikų asmenybėmis, bet ir su atitinkamu pasitikėjimu žiniasklaidos priemonėmis. O pabaigti pokalbį norėčiau tuo, kuo pradėjome - karjera. Ar ketini dalyvauti būsimuose LNDT vadovo konkursuose?
Pretenduoti į generalinio direktoriaus postą? Man tai atrodo žiaurus, alinantis darbas, kurio tikriausiai nenorėčiau. Esu tikras, kad vadovaujant teatrui neįmanoma paraleliai kurti. Kas pora savaičių įstaigose įvyksta paūmėjimai, neleidžiantys užsiimti kita veikla, ypač - kūrybine. Tad šiandien sakyčiau „ne“. Generalinio direktoriaus pareigos reikalauja nuolatinio dėmesio - man buvo netikėta pamatyti, kiek daug.
Tiesa, kol nesiimame darbo patys, niekada nesuvokiame, kaip tai sunku.
Ačiū už pokalbį!
Pokalbį parengė Aušra Kaminskaitė
---
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
