Tikiu, kad kūrėjo ir kritiko keliuose visuomet yra bent vienas bendras „susikirtimas“, kuriame jiedu gali labai tiksliai suprasti vienas kitą. Kitaip nei žiūrovas, stebintis kūrybą savo malonumui, kritikas dažniausiai nesirenka vien tik jį dominančių kūrinių, o ir nusivylęs vienu, vis tiek eina į kitą ir atlieka šį ritualą ne vienerius metus. Mano aukščiausias susikirtimo taškas su Vyčio Jankausko kūryba buvo 2010 metais, spektaklyje „Liepsnos virš šaltojo kano“. Žinau, tai būtų vienas populiariausių pasirinkimų tarp šokio entuziastų, bet stebėdama naująją choreografo premjerą „Dekreacija“ vis atsimušinėjau į tas, dabar jau pramuštas, sienas.
Nemačiusiems 2010-ųjų darbo, pateikiu trumpą kontekstą: „Liepsnose“ šokėjai pasirodo priešais sieną, kuri tampa jų kliūtimi, stabdžiu, o tuo pačiu metu - įgalintoju ir į priekį stumiančia jėga. „Dekreacijoje“, atrodytų, ta pati siena - šį kartą jau surenkama iš atskirų dalių laužytomis plokštumomis, o jos plokštėse atsiranda žmogaus siluetų formos angos (scenografė Sigita Šimkūnaitė). Būtent jose įsikuria keturi šokėjai ir jų garsai: Emilija Dūdaitė, Oksana Griaznova, Giedrė Kirkilytė, Mantas Stabačinskas. Kiekvienas iš jų turi po savąją nešiojamą garso kolonėlę, telpančią delne (muzikos ir garso dizaineris Vladas Dieninis).
Siena, kaip skiriantis ir tuo pat metu jungiantis elementas, gali tapti vienu aktualesnių šiandienos ženklų. Kad ir apie ką kalbėtume: garsiai linksniuojamą sieną tarp Amerikos ir Meksikos ar vis trapesnes mūsų valstybių sienas, kurių svarbą jau buvome spėję pamiršti; ar asmenines sienas, ribas, už kurių saugome savo įsitikinimus, save ir privatumą. Akivaizdu, kad žmonės dažnai siekia ardyti bet kokias sienas ar įgalinti veikti joms priešingu principu.
Minėtoje JAV-Meksikos sienoje buvo įtaisytos sūpynės, leidžiančios vaikams iš skirtingų valstybių žaisti kartu[1]. O čia pat, Vilniuje, turime sieną, skirtą Laisvės keliui ir atvirumui. Oksimoroniška Tado Gutausko „Laisvės kelio“ skulptūra ataidėjo į „Dekreacijos“ premjerą „Tech Arts“ erdvėje, Valakampių paplūdimio pašonėje, apsuptoje medžių ir natūralios šviesos. Manau, jei performatyvaus šokio vyksmo kūrėjai ir galvojo apie „Laisvės kelią“, tai galėjo jį traktuoti dar vienu puikiu savęs „įamžinimo“ pavyzdžiu: norėdami palikti savo žymę, žmonės anuomet mokėjo pinigus pirkdami plytas, iš kurių buvo sudėta siena. Jie sudėjo tai, kas mus skiria, o sienoje likusios „nemokamos“ erdvės tapo laisvės išraiška.
Simboliškai pradedamas ir Jankausko spektaklis, kuriame šokėjai pirmiausia užpildo sienos angas savo kūnais, o erdvės akustiką - kolonėlių garsais, kuriuose skamba jų prisistatymai. Iš tiesų nė vieno iš jų pilnai išgirsti nesugebame, mat vieną tekstą nustelbia kitas. Ir tik tada, kai ketveriukė „išvirsta“ iš angų, žiūrovams, susodintiems abipus sienos, atsiveria ne tik vaizdas į kitą pusę, bet ir ima girdėtis vis abstraktesnės ir paskiresnės įrašytų kalbų dalys, menkstančios iki garso, iš kurio palaipsniui susikurs nauja - bendra - muzika.
Taip labai aiškiai ir paprastai choreografas beda į šiandienos asmenvardžių, veidaknygių ir selfių reiškinį, kuriantį gausybę perdėto, suasmeninto triukšmo. Jame, savaime suprantama, dažnai pasimeta individualumas, bet šiuo atveju svarbiau yra tai, kad tokioje kultūroje nebelieka erdvės bendrystei. Tad tik sugriovęs individualybes, Jankauskas ima pildyti bendrą žiūrovų ir atlikėjų erdvę fiziniu ir emociniu buvimu.
Štai čia iškyla problema. Choreografo kelyje, - labai jautriai herojaus požiūriu jį yra aprašiusi[2] šokio kritikė Ingrida Gerbutavičiūtė, - nebelieka herojaus. Kaip prieš tai pasirodžiusiame darbe „Nematomas šokis“ turėjo nelikti akivaizdaus šokio, taip dabar turėtų nelikti visa nustelbiančio „aš“. Bet kas tada lieka ir ką patiria publika? Ir kas, ypač kalbant apie šokį, yra tas „aš“?
Stilingi ir individualūs Sandros Straukaitės kostiumai, detalizuoti net žymeklio linija imituojamų pėdkelnių, staiga netenka prasmės, kai pats kūrinys nebereikalauja iš atlikėjų individualybės. Tuo metu nepretenzingos garso kolonėlės tampa veiksmo ir dėmesio centru. Taip paradoksaliai norėdami priartėti prie bendrumo, imame pasitikėti ir įgalinti mūsų tęsinius - technologijas, tempti jas į pirmąjį planą. Nenoriu spręsti ar spėlioti, bet, nors technologijų panaudojimą galime interpretuoti įvairiai, suteikti garso vibracijai platesnes prasmes, man tai persiskaito kaip tam tikras atstumas, skiriantis kūrėją nuo jo paties, t. y. nuo iš esmės jo kritikuojamo objekto. Paprastai tariant, nors šiandienis narciziškas požiūris į save ir savęs pozicionavimas centrine figūra vienareikšmiškai yra žmonijos problema, vargu ar galima ją įtaigiai atliepti, nebandant jos suprasti. Dar daugiau: skubant individualizmo naikinimo link, jam priešinamas nuasmenintas buvimas bendrystėje ima atrodyti naiviai, lyg nuvertinant ir pačią problemą. Taip net ir pati renginio lokacija, atsiverianti gamtai, tampa greičiau pabėgimu ir slaptaviete, nei atsivėrimu.
Čia privalau grįžti prie „Liepsnų virš šaltojo kalno“ ir to mano atrasto „susikirtimo“ jausmo. Turint omenyje, kad pirmuosius apdovanojimus už breiką Vytis Jankauskas pelnė metais anksčiau nei aš gimiau, tais 2010 m. prasilenkėme būdami labai skirtinguose savo gyvenimo etapuose. Tada aš gerėjausi Rūtos Butkus kūryba, stebėjausi Tautvilo Gurevičiaus įtaiga (netikėti ir taiklūs šokėjų pasirinkimai - viena labiausiai imponuojančių Jankausko kūrybos savybių) ir mačiau, kiek daug lemia paties Jankausko buvimas ir judesys scenoje. Jų tuometis būvis ir kova su pačiais savimi veikė savo kūniška emocija. Žinoma, kad per tiek metų kūrėjas žengė tolyn, šiandien jį domina filosofija „varomas“ šokis, judesys ir buvimas, tačiau... Kas yra šokėjo „aš“, kai nebėra nei šokio, nei šokėjo? Garsas, atmosfera, bendrystė? Kaip ją formuoti renkantis atstumą tarp žiūrovų kėdžių, sienos plokštę ir lytėjimą kolonėle? Galbūt kyla net tikslesnis klausimas: kodėl, nelikus fizinio ir asmeninio buvimo, erdvę ir jos potyrį formuojantys objektai išlieka tokie ryškūs, bet ne jų kuriama patirtis? Galbūt atsakymas yra tas, kad norint žmogų nuasmeninti, pirmiausia reikia pasiryžti prie jo priartėti ne teorijos ar knygos atstumu.
Ar „aš“ yra tik mūsų vidinis narcizas, sąmonės srautas? Kiek „aš“ yra / lieka mūsų fiziniame kūne? Ar vienas be kito jie yra įmanomi? Tiek, kiek šie klausimai amžinai svarbūs mąstant apie žmogaus būtį, tiek supaprastinti jie gali būti religijos akivaizdoje, kur kūnas tėra laikina buveinė. Ir visa tai gali tilpti į vienį, bet įdomesnis yra santykis tarp minties ir ją sukūrusio žmogaus. Omenyje turiu „dekreacijos“ sąvokos kūrėjos Simone Weil gyvenimą. Norėdama „suprasti darbininkų klasę“, ji vis veržėsi pagyventi sau svetimą jų gyvenimą, ar pasišovė (ir buvo vos sustabdyta) operuoti sunkiąja artilerija, nors matė ypač prastai, - Weil savo biografija net paneigia pačios idėjas. Jos desperatiški bandymai asmeniškai priartėti, kartais, atrodo, peraugdavo į beribį norą įgalinti būtent savąjį AŠ gelbstint kitus.
Visi šie neatitikimai yra tai, kas padaro mus žmonėmis. Matyt, dėl to mums taip sunku mąstyti apie bet kokį „savęs“ atsisakymą, „aš“ menkinimą, o realesnis tikslas yra formuoti „kiekvieno“ indėlio vertę. Nepadeda ir tai, kad iškreiptu būdu individualumas tapo parduodama kartote. Iš kitos pusės, ar tikrai įmanomas nesavanaudiškas savęs atsisakymas dėl kitų? Galbūt pirmiausiai reikėtų vieniems į kitus pažvelgti per tas angas sienoje, sėdint priešingose, bet lygiavertėse pozicijose.
P. S. Apie tą svarbų garsą ir tęsiamą muzikinį recenzijų takelį - žr. čia: Jonathan Bree - „Youʼre So Cool“.
---
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
[1] Daugiau apie tai galite skaityti ČIA.
[2] Gerbutavičiūtė, Ingrida. Vytis ir jo šokio milžinas. In: Krantai, 2021, Nr. 1. Perpublikuota ČIA.
