„Už scenos ribų gimstantis teatras“ (I dalis) - skaitykite čia.
„MeToo“ pradžia Lietuvoje (2017-05)
Pirmasis ryškus seksualinio priekabiavimo problemą į paviršių iškėlęs įvykis Lietuvoje nutiko būtent teatre. 2017 m. kovą Panevėžio Juozo Miltinio teatro aktorė Erika Račkytė pateikė ieškinį dėl tuomečio teatro vadovo Lino Zaikausko priekabiavimo. Garso įrašą su reikalavimu permiegoti ir grasinimu išmesti iš darbo aktorė nusiuntė Panevėžio ir Generalinei prokuratūroms, tačiau nesulaukė jokio atsako. Gegužę mergina apie situaciją prabilo spaudoje ir visuomenei. Įstaigoms pradėjus reaguoti, L. Zaikauskas atleistas iš teatro vadovo pareigų (tyrimo metu rasta ir daugiau pažeidimų), o ERIKA RAČKYTĖ kartais sugrįžta vaidinti į Miltinio teatro spektaklius.
Dabar „MeToo“ skandalai nuslopo, apie juos kalbama kur kas mažiau, o dauguma kaltintųjų toliau dirba savo darbus. Ar jauti, kad per pastaruosius metus lietuvių požiūryje į seksualinį priekabiavimą būtų kas nors pasikeitę?
Tiesą sakant, nelabai sekiau „MeToo“ įvykius ir pasisakymus. Buvau susitelkusi į savo bylą. Pamenu save po įvykio. Policija, teisininkų paieška, popierėliai ir raštai, kabinetai, žmonės, įstaigos, laiškai, atsakymai, vėl laiškai. Nuolat besisukančios mintys nuo „iš kur gauti pinigų advokatui“ iki „ar aš saugiai pareisiu namo“ arba „kodėl mane šmeižia“. Buvo baisu, daug nerimo, labai nenorėjau, kad tai taptų vieša. Tą žinojo keletas žmonių, kurie jaudinosi kartu su manimi. Paviešinusi įvykį ir esamą situaciją, gavau daug žinučių, kuriomis žmonės išreiškė palaikymą, kilo diskusija. Susidomėjo atitinkamos įstaigos, reikalai pajudėjo. Spaudoje vis pasirodydavo straipsnių, televizijoje reportažų. O aš ir tuo metu, ir dabar vis dar laukiu, kada tai pasibaigs.
Nelabai žinau, koks požiūris buvo anksčiau. Man kartą kilo mintis: kaip jaučiasi pareigūnės, kurios kitą dieną po įvykio priėmė mano pareiškimą lygiai taip pat, kaip priima pareiškimus apie pavogtą bulvių maišą ar kaimynų keliamą triukšmą? Arba tyrėja, kuri nematė pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą? Pagalvojau, ar su šia konkrečia situacija susidūrusių pareigūnų požiūris keitėsi, ar jie leido sau suvokti, kad nusikaltimas gali būti ne tik laidos „Farai“ situacijos ir kad neužtenka pasakyti „pareiškimas užregistruotas“ ar „tai reikėjo spirti į klyną“.
Nežinau, ar, praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo mano įvykio, yra teikiama psichologo pagalba nukentėjusiesiems, ar užtikrinamas jų saugumas po to, kai praneša apie įvykį pareigūnams, ar pareigūnai suinteresuoti padėti nukentėjusiajam surinkti reikiamus įrodymus, nukreipti į atitinkamą įstaigą (pavyzdžiui, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą), kai patys negali padėti... Labai tikiuosi, kad mano situacija, vieša diskusija, teisminiai procesai tapo akstinu sutvarkyti biurokratinių labirintų painiavą, o galbūt apskritai nebeleis atsirasti panašioms situacijoms.
Daug žmonių teigė, kad teatro darbuotojams baisu kalbėti apie L. Zaikausko įpročius, nes bijo būti išmesti iš teatro, bijo susigadinti karjerą. Kaip klostosi tavo karjera?
Buvo tikrai nemažai jaunų aktorių, kurie kreipėsi į Kultūros ministeriją norėdami pranešti apie nederamą tuomečio vadovo elgesį. Ir... nieko. Jauniems teatralams teko išeiti, o vadovui - susimauti ateityje. Kiti žinojo arba nesidomėjo, patyrė, tylėjo. Gaila, kad mano „karjeros“ pradžia galėjo virsti pabaiga. Vis dėlto man irgi teko kuriam laikui palikti teatrą, bet, pasikeitus teatro vadovui ir atmosferai, grįžau suvaidinti kalėdiniame spektaklyje vaikams ir naujame pastatyme pagal Bernardo-Marie Koltèso „Roberto Zucco“.
Beveik metus po įvykio man buvo nelengva dėl streso, nerimo ir baimės, buvo daug nepasitikėjimo savimi ir aplinka. Drebėjau ir darbo, kūrybinėje aplinkoje, ir kurdama bet kokius santykius. Viskas vyko lėtai, stebint, atsirenkant žmones ir dabar po truputį šviesėja: vieni darbai baigiasi, atsiranda kitų, laukiu naujų projektų starto, tikiu, kad ilgainiui dirbant skandalo etiketė pranyks. Todėl manau, kad dabar viskas visai neblogai.
Tęsiantis „MeToo“ istorijoms viešose erdvėse prasidėjo diskusijos, ką daryti, kai nusikalstama veikla apkaltinami svarbių kūrinių autoriai: pasmerkti jų autorius ir vengti teigiamų atgarsių apie jų veiklą ar atskirti menininkus nuo jų veiksmų, leisti su nusikaltimais tvarkytis atsakingoms institucijoms ir vertinti meną, bet ne kūrėją. Vienas dažniau šia tema pasisakiusių žmonių - teatro ir kino kritikas VAIDAS JAUNIŠKIS.
Kokie visuomenės bruožai išryškėjo seksualinių priekabiavimų kontekste?
Neišryškėjo nieko naujesnio, nei žinojome, tik gal buvo vilčių, kad kai kas keičiasi. Nesikeičia. Institucijos ryžtingai gina savo šventumą, vadovai vadovaujasi neklystamumo principais ir vilkina tyrimus arba slepia rezultatus. Išsiaiškinti būtina ir nemanau, kad reikia ryžtingai ir staigiai bausti, pasiduodant masiniams vajams. Bet bandymai išsukti savo įstaigą logiškai nutiesė tolesnę grandinę: vadinasi, ten jie visi (pirmiausia vadovas) tokie, varnas varnui akies nekerta. Nors gal tai buvo visiško pasimetimo ir negebėjimo spręsti klausimas.
Kitas bruožas, mano manymu, stipriai veikiamas socialinių tinklų ir populistų bei radikalų, yra noras viską spręsti staigiai ir surengti linčo teismą. Priekabiavimo atvejuose yra dvi pusės, o galios pozicija gali susidurti ne tik su tyla dėl potrauminio šoko, bet ir su nauda, išskaičiavimu. Todėl negalima kiekvienos bylos uždengti vienodais viršeliais.
Trečias dalykas yra gana greitai stojusi tyla. Moterys (taip, pirmiausia jos) išėjo į gatves, pasipuošusios rausvomis kepuraitėmis, bet... Niujorke, Filadelfijoje ir kitur. Lietuvių moterų, kiek žinau, taip pat ten buvo. Bet ne Vilniuje, Biržuose, Tauragėje... Vyrai negavo progos jų išsigąsti. Nes protestams pasirenkama tyli erdvė ir tuščia kėdė...
Kokia jūsų paties pozicija klausimu, ar įmanoma atskirti meno kūrinius nuo menininko asmenybės?
Būtina. Antraip skriaudžiame ir baudžiame save, o ne menininką. Antraip tegul neskaito Dantės tie, kas nepritaria gvelfų partijos pozicijai, uždrauskime Mickevičių (na, jis ir taip nelegalizuotas), nes nerašė lietuviškai, sudaužykime patino Rodino „Mąstytoją“ ir atsiribokime nuo galbūt saugumiečio Brechto atsiribojimo efekto (nors ir taip prie jo dar nepriartėjome).
Bet menininko asmenybę reikia skirti nuo menininko veiksmų, atliktų kuriant. Damieno Hirsto perpjautas veršiukas yra meno objektas, kuris yra tiesioginis jo (ar jo sumanyto) veiksmo padarinys, bet esame užtikrinti, kad tai buvo atlikta gyvuliui mirus. Kas dedasi už kulisų ir kokiais būdais buvo sukurtas vaidmuo, mes vis dar nežinome ir plojame režisieriui tuo metu, kai aktorę veža Naujosios Vilnios link. Žinotume - galbūt reaguotume kitaip ir tai būtų kiekvieno pasirinkimas, bet jis keistų ir meno praktikas, neleistų menu pateisinti visko. Alvis Hermanis sakė, kad teatras (apskritai menas) panašus į mėsos fabriką - žinotum, iš ko ir kaip padaryta, nevalgytum.
Kaip manote, kodėl spaudoje beveik nematyti ir negirdėti vyrų pozicijos „MeToo“ skandalų klausimais?
Lietuvoje visiškai nėra statistikos apie prievartą prieš vyrus. Girdėjau, kad iškelta tik keliolika bylų. Nes koks vyras liks tikras vyras, jei pasakys, kad prie jo priekabiavo ir net patvarkė? Dizaineriai sukūrė teisingus marškinėlius su užrašu „pati kalta“. Nes gyvename diedų visuomenėje, kurioje ir klesti bet kokia „diedovščina“, net su moterišku sijonu. Ir, pasinaudojant Mariaus Ivaškevičiaus metafora, mumyse daugiau diedo nei mongolo.
Spektaklis, iškovojęs žmogui laisvę (2017-12)
Lietuvoje aktyviau pradėjus vystytis dokumentinio teatro žanrui, 2017 m. pasirodė Manto Jančiausko režisuotas spektaklis „Dreamland“, kurio dramaturgiją kūrė Kristina Savickienė ir RIMANTAS RIBAČIAUSKAS. Spektaklyje vaidino penki Lietuvoje apsistoję pabėgėliai, vienas jų - afganistanietis Zabi Emranas Ahmadi, priverstas palikti šalį, kai Talibanas jam pagrasino mirtimi už prekių pardavimą NATO kariams. Patekęs į Lietuvą, Zabi buvo priverstas apsistoti Pabradės pabėgėlių centre, nes Migracijos departamentas kelis kartus atmetė jo prašymą suteikti leidimą gyventi šalyje. Iškilus rimtai grėsmei, kad Zabi gali būti priverstinai sugrąžintas į Afganistaną, spektaklio kūrėjai kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę, taip pat surengė piketą prie Vyriausiojo administracinio teismo, kuriame buvo nagrinėjamas Zabi skundas dėl atmesto prašymo suteikti leidimą gyventi šalyje. Šiandien Zabi laisvai vaikšto Vilniaus gatvėmis, turėdamas leidimą gyventi Lietuvoje.
Kaip „Dreamland“ aktorių komandoje atsirado Zabi?
Susipažinome tik pradėję kurti spektaklį, tyrimo etape, kai važinėjome į Pabradės užsieniečių registracijos centrą rengti kūrybinių dirbtuvių pabėgėliams. Zabi tuo metu ten gyveno. Nepraleisdavo nė vieno susitikimo, nebent būdavo uždarytas sulaikytųjų korpuse (jo teisinė situacija nuolat keitėsi, o su ja keitėsi ir korpusai). Daug kalbėdavomės - dirbtuvėse, kieme, pro grotuotus langus - ir greitai tapome draugais. Vėliau LNDT studijoje pristatėme spektaklio eskizą (tuo metu jis vadinosi „Arrivals / Departures“), kuriame Zabi dalyvavo kaip žiūrovas. Eskize vaidino aktoriai, su jais ketinome dirbti ir toliau, tačiau pradėję supratome, kad spektaklis apie imigrantus be imigrantų scenoje, kalbėjimas apie juos be jų mūsų netenkina. Tada ėmėme žvalgytis žmonių, kurie išdrįstų lipti į sceną. Pasiūlėme Zabi, jis iš karto sutiko.
Kodėl nutarėte patys kovoti už Zabi leidimą gyventi Lietuvoje? Kokie žmonės jungėsi į kovojančių komandą?
Tiesiog daugiau nebuvo kam kovoti. Zabi tapo ne tik spektaklio dalyviu, bet ir visų mūsų draugu. Netrukus po premjeros jo nenaudai baigėsi visi teismai ir tapo visiškai aišku, kad jis bus deportuotas. Galiausiai jis vėl buvo uždarytas į sulaikytųjų korpusą. Tad kitaip elgtis tiesiog negalėjome. Proteste prie Vyriausiojo administracinio teismo dalyvavo dešimt žmonių iš „Dreamland“ komandos (tai maksimalus skaičius nesankcionuotam mitingui).
Tačiau protestas buvo tik pradžia - vėliau vyko aktyvi viešųjų ryšių kampanija, kurios metu stengėmės suprasti teisines Zabi situacijos subtilybes, rašėme pranešimus spaudai, davėme interviu. Šiame etape pagelbėjo labai daug žmonių - teisininkai, žurnalistai. Dažnai gyvenime taip nutinka, kad vieną ar kitą visuotinę problemą geriausiai supranti ne iš knygų, straipsnių ar pokalbių, o susidūręs su ja tiesiogiai. Mums taip ir atsitiko - per porą savaičių supratome, su kokia sudėtinga biurokratine ir teisine sistema susiduria pabėgėliai, į kokią neviltį ji gali juos įstumti. Buvo labai įdomu, netgi azartiška pabandyti tą sistemą perlaužti.
Kokių rezultatų pasiekėte? Kaip keitėsi spektaklyje pasakojama istorija, Zabi gavus leidimą gyventi Lietuvoje?
Į protestą ir kampaniją sureagavo daugybė žmonių. Žinoma, daugiausia socialiniame tinkle „Facebook“. Tarp jų buvo žurnalistų, pramogų pasaulio atstovų, politikų. Ar padėjo bendras situacijos nušvietimas, ar kažkas nutiko užkulisiuose - ne taip svarbu. Svarbiausia, kad staiga atsirado dialogas su Migracijos departamentu. Taigi Zabi vis dar Lietuvoje. Gyvas, saugus, su dokumentais, nors ir laikinais. Šiuo metu jis turi kelių mėnesių vizą, reikalingą sutvarkyti tam tikriems dokumentams Varšuvoje (arčiausioje Afganistano ambasadoje), kad galėtų prašyti laikino leidimo gyventi Lietuvoje. Leidimas suteiks jam galimybę čia likti tiek, kiek truks „Dreamland“. Štai tokia paradoksali situacija. Ji dabar atsispindi ir spektaklyje - Zabi apie tai pasakoja paskutiniame savo monologe, kuris yra ir finalinis spektaklio tekstas.
Kuo tau pačiam įdomus ir svarbus dokumentinis teatras?
Tuo, kad jame galioja kiti dėsniai nei literatūriniame teatre - svarbus susitikimo su žiūrovais momentas ir autentiškumas, kuris, net jeigu vaidinama daug kartų, vis tiek netikėtai išlenda skirtingose spektaklio vietose ir matosi pasakotojų emocijose. Kad svarbios temos atskleidžiamos per asmenines istorijas. Taip pat tuo, kad suteikia balsą tiems, kurie įprastai tyli, o tokių žmonių klausytis dažnai įdomiausia. Vienas žinomas režisierius asmeninio pokalbio metu kažkada pasakė, kad mano kuriami spektakliai primena TV laidas.
Viena vertus, visai neblogas komplimentas, turint galvoje, kad teatras visada ėjo į priekį flirtuodamas su kitomis medijomis. Kita vertus, televizija veikia visai pagal kitas taisykles - ten nėra laiko niuansavimui, ten niekas nepraleidžia su žmogumi mėnesių, kad sukurtų atmosferą, padedančią jam atsiskleisti, pažiūrėti į savo situaciją iš šalies, apgalvoti argumentus. Taigi dokumentinis teatras kur kas labiau įgalinantis ir, jei galima taip sakyti, mažiau paisantis savo paties interesų. Pagaliau sukūriau tik du spektaklius, bet tikrai pastebėjau, kad dokumentinis teatras gali smarkiai pakeisti jame dalyvaujančių žmonių gyvenimą.
Zabi situacija - ryškiausias to pavyzdys, tačiau mačiau jų ir daugiau: po premjeros dalyviai ryžtasi pokyčiams, apie kuriuos spektaklyje tik kalbėjo; uždaro būdo žmonės tampa gerokai atviresni. Kartais atrodo, kad tai - tik priedas prie žiūrovo matomo rezultato, o kartais atvirkščiai - kad galbūt tai netgi svarbiau už rezultatą.
Žiūrovai neleis teatrui nuklysti (2018)
Keičiantis teatrų vadovams, šoką išgyvena prisiekę teatrų gerbėjai, kuriems naujos idėjos ir jų raiška gali pasirodyti trypiančios anksčiau puoselėtas vertybes. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre pradėjus dirbti direktoriui Leonui Blėdžiui ir meno vadovui ANDRIUI JEVSEJEVUI, teatras, priešingai nei LNDT, nebuvo apkaltintas provokuojančiomis reklamomis, tačiau žiūrovams naujų formų pasiūlę spektakliai sukėlė nepasitenkinimą, kurį jie išreiškė teatro vadovybei asmeniniais pasipiktinimais.
Kuo Juozo Miltinio dramos teatras supykdė tremtinius ir politinius kalinius?
Pirma, manau, teisinga būtų priminti, kad žmogaus, kuris tremtinių ir politinių kalinių vardu kreipėsi į Miltinio dramos teatrą su reikalavimu atsisakyti ketinimų kurti spektaklį pagal Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“, nėra. Kitaip tariant, liepos 31 d. elektroniniu paštu gautas nusiskundimas tėra anonimo provokacija. Kad ir kaip man, o ir būsimojo spektaklio kūrybinei komandai, būtų smagu galvoti, kad kažkur toli toli, Žemaitijos lygumose, dešimtys tūkstančių pensininkų jaudinasi dėl mūsų po metų planuojamos premjeros ir rengiasi piketams, tikėdamiesi ją nutraukti.
O jei kalbant rimčiau, esu garantuotas, kad mūsų šalyje yra labai daug žmonių, kuriuos supykina vien nuo minties, kad kažkokie neapsiplunksnavę jaunuoliai, neperėję tremčių pragaro, nepajutę ant savo gležnų lietuviškų pečių sovietinio jungo, gali sau leisti mąstyti apie skaudžiausius mūsų šalies istorijos momentus. Bet ką padarysi, toks jau yra esminis nykstančių tautų, silpnų demokratijų skiriamasis bruožas: bandymas privatizuoti istoriją, uždrausti bet kokias valstybinės linijos ne visiškai atitinkančias istorijos interpretacijas, išankstinė gynybinė laikysena, nulis saviironijos ir visiškas negebėjimas vertinti saviraiškos bei kūrybos laisvę.
Kuo spektaklis „Aklieji“ išsiskiria Juozo Miltinio teatro kontekste šiandien ir kodėl toks spektaklis gali piktinti (ir piktina) šio teatro gerbėjus?
Nesakyčiau, kad spektaklis „Aklieji“ piktina Miltinio teatro gerbėjus. Tai tik pavieniai ne visiškai adekvačių žmonių pašūkavimai nuo statinės. O tokiose situacijose - patys suprantate - teisiausias būna tas, kuris garsiausiai rėkia. Didžioji dalis spektaklį mačiusių žmonių, neatsižvelgiant į amžių ar socialinę padėtį, patiko spektaklis ar nepatiko, „Akluosius“ įvertino kaip didžiulį kokybinį teatro šuolį, tvirtą žingsnį link vakarietiško teatro, grįsto visiškai kitais darbo su dramaturgine medžiaga, aktoriais, audiovizualiniais ženklais, pagaliau kitokio darbo kuriant vaidmenis.
Kodėl toks spektaklis galėtų piktinti žiūrovus? Nežinau. Man atrodo, kad jei žmogui, pamačiusiam teatre apnuogintą moters krūtį arba išgirdusiam, kad engėjai su engiamaisiais bendrauja ir necenzūrine leksika, kyla minčių apie Sodomą ir Gomorą arba apie teatro įkūrėjo prisikėlimą ir grįžimą „gyvųjų ir mirusiųjų teisti“, tada toks žmogus arba niekada gyvenime nėra matęs televizijos, nėra buvęs kine ar knygyne, arba jis yra iš esmės nelaimingas ir užspaustas savo beprotiškai žiaurios ir vulgarios vaizduotės. Bet blogiausia ne tai, kad būna žmonių, kuriems pamačius krūtį išsyk galvas užplūsta mintys apie prievartavimus, sadomazochistines orgijas, pedofiliją ir pan. Blogiausia yra tai, kad būna žmonių, kuriems atrodo, kad jei jiems kažkas kelia šleikščias mintis, to neturi teisės matyti ir visi kiti. Tai tamsūs ir pikti žmonės. Tai žmonės, kurie prasidėjus karui pirmieji čiumpa akmenį ir meta jį į kitaminčio langą.
Kaip pats priimate žiūrovų nepasitenkinimą jūsų ir jūsų kviestų žmonių iniciatyvomis?
Save laikau chaoso žmogumi. Man patinka, kai spektaklį ar kokį kitą meno kūrinį pamatę žmonės praranda savikontrolę ir tarsi ant delno pademonstruoja tamsiausias savo sielos puses. Meną, kuris sukelia tokį efektą, laikau itin prasmingu. Žinoma, galima ginčytis, ar ne geriau, jei menas keltų vien teigiamas mintis, jei kūrinys sudarytų prielaidas skleistis vien geriausioms žmogaus savybėms.
Bet nebūkime naivūs: pasaulyje piktų žmonių visada buvo, yra ir bus nė kiek ne mažiau nei gerų. O piktų žmonių sielos demonai vis vien anksčiau ar vėliau iškils į paviršių. Tai jau geriau tegu jie išsispjaudo po spektaklio premjeros, nei, tarkime, vairuodami automobilį, laikydami šaunamąjį ginklą ar, kaip dabar ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje ar Vengrijoje, valdydami valstybę.
„Teatro žurnalą“ galima įsigyti „Vagos“ knygynuose, „Narvesen“ parduotuvėse ir prekybos centruose. Ieškokite naujo numerio.
