Už scenos ribų gimstantis teatras (I dalis)

Aušra Kaminskaitė 2019 08 19 „Teatro žurnalas“, Nr. 14
Pasipiktinimas dėl Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Andriaus Ufarto / BFL nuotrauka
Pasipiktinimas dėl Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Andriaus Ufarto / BFL nuotrauka

aA

Kai Marius Repšys „Siemens“ arenoje „Išvarymo“ metu verčia publiką klausytis pasakojimų apie niekam neįdomų dviejų režisierių konfliktą, o vėliau spaudoje piktinasi dėl bulvių traškučius tuo metu valgančių žmonių, susimąstai - teatras tikrai neperspjaus realybės. Tačiau ją modeliuoti teatras gali ir idealiu atveju spektakliai paskatina žiūrovus (ir kūrėjus!) veiksmais prisidėti prie nedidelių pokyčių savo aplinkoje. Realistiškesniu ir tradicinę teatro funkciją (laikyti veidrodį prieš gamtą) atitinkančiu atveju spektakliai gali supykdyti žiūrovus, kurie tyliai ar demonstratyviai palieka salę, galbūt prieš išeidami pašūkauja ar netgi surengia protestą prieš tai, ką pamatė. Lietuvoje paprastai apsiribojama tyliu išėjimu ir paburbėjimu internete, nors pastaraisiais metais publika, regis, pradėjo atgyti ir vietoje asmeniškai reaguoti į scenoje vykstantį veiksmą. O juk nė du šimtmečiai nepraėjo nuo tada, kai teatras pareikalavo publikos tyliai, ramiai stebėti veiksmą, garsiai nešlovinant ir nesmerkiant aktoriaus.

Kartais teatras tiesiogiai susiduria su gyvenimu. Rečiau spektakliai, dažniau - kūrėjai, poelgiai, idėjos. Lietuvoje tai vyksta sporadiškai: po bandymo apsaugoti tikinčiuosius nuo Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ 2012-aisiais bene penkerius metus teatras spaudoje ir visuomenėje buvo patiriamas tik iš meninės pusės. Kol 2017 m. patys kūrėjai pradėjo bruzdėti.

Pabandykime prisiminti, kokie su teatru ir jo kūrėjais susiję įvykiai pastarąjį dešimtmetį pateko į viešumą.

Kodėl pykdo reklamos? (2011)

2011 m. po ilgo laiko pasikeitė Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) vadovas - konkursą laimėjo nebe Adolfas Večerskis, o Martynas Budraitis. Greitai prasidėjo administracinės bei meninės pertvarkos ir pastarąsias nauja komanda suskubo viešinti sezono ir spektaklių reklamose. Dar vasarą Vilniaus gatvėse praeiviai susidurdavo su plakatais, kuriuose kunigo nuotrauką papildė komentaras „Aš tapsiu žvaigžde“, policininko - „Aš emigruosiu“, o jaunos namų šeimininkės - „Aš žudysiu“. Po kurio laiko spaudoje kilo nepasitenkinimas, teigiant, kad žodžiai „Aš žudysiu“ skatina smurtą. Paliepti panaikinti užrašą, LNDT atstovai geltonai užklijavo užrašą ir namų šeimininkės burną.

 

Tų pačių metų vasarį reklamuota „Visuomenės priešo“ (rež. Jonas Vaitkus) premjera sulaukė reakcijų, kurias prisiminę teatralai juokiasi iki šiol. LNDT plakatuose citavo Henriko Ibseno pjesėje rastus sakinius, pavyzdžiui: „Argi teisinga, kad kvailieji vadovautų protingiesiems?“ Seimo narys Mantas Adomėnas spaudoje piktinosi, kad tokios reklamos prisideda prie „piliečių solidarumo su savo valstybe erozijos“.

 

2011 m. generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigas LNDT ėjo IEVA SKARŽINSKAITĖ.

Kas paskatino komandą sukurti 72 sezono reklamų idėjas? Ar buvo galima tikėtis priešiškų reakcijų?

Pasikeitus teatro administracijai, kito ir meninės dalies turinys bei forma, tad buvo labai svarbu, kad naujovės pasiektų kuo didesnę visuomenės dalį. Norėjome sugrąžinti į teatrą auditoriją, kuri jį buvo primiršusi. Reklamų atskaitos taškas buvo tai, ką numatyta rodyti scenoje. Kadangi naujo sezono spektakliai turėjo aiškų socialinį krūvį ir idėjas, reklamos turėjo tai atspindėti - neturėjome tikslo šokiruoti. Svarbiausia buvo iškomunikuoti spektaklių turinį ir juose nagrinėjamas problemas, tad kūrybinei agentūrai, su kuria bendradarbiavome, detaliai aiškinome sezono repertuarą. Trys šūkiai atitiko trijų premjerų tematikas ir buvo išties malonu, kai pasibaigus sezonui kažkuris iš kritikų parašė, kad dabar jau aišku, ką reklamos reiškė. Tai ne pavieniai išsišokimai, bet medžiaga pagrįsti šūkiai. 

 

Tačiau šūkius žmonės pamatė anksčiau nei sezoną, tad natūralu, kad ne visi perskaitė temas.


Čia matau kito pobūdžio problemą. 2011 m. viso sezono tematikos pristatymas žmonėms buvo naujiena. Iki tol tik Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pristatydavo savo sezoną, o ir jie - tik premjeras, bet ne jų temas. Buvome įpratę prie atskirų spektaklių reklamų lauko plakatuose ir geriausiu atveju vaizdo klipo televizijoje. LNDT perėmė modelį iš verslo ir pirmieji sistemingai pristatė visą būsimą sezoną - tuo labai didžiavomės.

 

Kitas dalykas yra vertybinis - net jei nesupranti metaforos, akivaizdu, kad žmogus neturi norėti žudyti. Šūkiui iliustruoti parinkome ne kovingai atrodantį vyrą, o švelnių bruožų moterį. Kiekvieno plakato žmogaus galvoje buvo durelės - nuoroda į tai, kas iš tiesų slypi jų mintyse, nes išorė yra apgaulinga.

 

Žmonėms užkliuvo sensacingoji pusė ir viešumoje kur kas mažiau kalbėta apie plakatuose atsispindėjusią problematiką. Kokioje visuomenėje ir valstybėje gyvename, jei už saugumą atsakingas policininkas nori emigruoti? Kas vyksta visuomenėje, jei kunigas nebeatlieka savo pareigų ir nori tapti žvaigžde? Kaip gyvename visuomenėje, kurioje sveikai atrodanti moteris staiga pripažįsta, kad joje gyvas noras žudyti? Apie mūsų visuomenės ligas kalbėta mažiau. 

 

Spaudoje teigta, kad reklamos buvo išplatintos negavus savivaldybės leidimų.


Toks pareiškimas skamba labai dramatiškai. Kabinant reklamas viešoje erdvėje, reikalingas savivaldybės leidimas - atsakingi žmonės prižiūri, kad reklamose nebūtų kalbos klaidų, o turinys nekurstytų smurto, neapykantos. Problema kilo dėl prasilenkimo organizuojant darbus: kadangi reklamą, komunikaciją ir pardavimus turėjome pradėti vienu metu, viską darėme labai greitai ir koncentruotai. Reklamos plotų savininkai tuo pačiu metu derino leidimus su savivaldybe ir jau kabino reklamas - juk paprastai problemų dėl jų turinio nebūna. Tačiau šįkart, kilus visuomenės pasipiktinimui, nuspręsta, kad leidimas reklamai su užrašu „Aš žudysiu“ išduotas nebus. 

 

Kas pirmieji pareiškė nepasitenkinimą?


Tai buvo moteris, kuri teigė, kad jos mažametį vaiką toks užrašas skatina žudyti. Nesu tikra, ar jos vaikas jau mokėjo skaityti. Vėliau į diskusiją įsitraukė Lietuvos marketingo asociacija (LiMA), ir jų konservatyvi reakcija mus nustebino - tikėjomės atviresnio kūrybingų savo srities profesionalų požiūrio. Tačiau jie pritarė, kad reklama skatina smurtą ir nuo to turi būti apsaugoti nepilnamečiai. Vėliau savo „Facebook“ paskyroje pasisakė Agnė Zuokienė. Tuometis Vilniaus meras Artūras Zuokas savo poziciją išreiškė santūriai.

 

Ilgainiui visuomenėje užvirusi diskusija persikėlė į žiniasklaidą - „Verslo žinių“ savaitgalio rubrikoje pasirodė straipsnis „Teatro reklamų chuliganai“, kuriame apie provokuojamas teatrų reklamas ir jų poveikį pasisakė ne tik LNDT direktorius Martynas Budraitis, tuometis reklamos agentūros „Love“ kūrybos vadovas Tomas Ramanauskas, bet ir Dalia Ibelhauptaitė, jau turėjusi nemažai patirties su tokio pobūdžio reklamomis. 

 

Kaip kilo nepasitenkinimas dėl „Visuomenės priešo“ plakatų su H. Ibseno citatomis?


Seimo narys konservatorius M. Adomėnas pasisakė savo „Facebook“ paskyroje ir tai pasigavo žiniasklaida. Tačiau iš politikų ši reklama užkliuvo jam vieninteliam. Kiti, regis, nesusitapatino. Mes iki šiol dėkingi Seimo nariui už reklamą.

 

Spektaklio „Visuomenės priešas“ premjeroje lankėsi labai daug politikų, kuriems jis labai patiko - kiekvienas galvojo, kad čia kalbama apie jų kolegas, bet ne apie juos pačius. Manau, tai buvo viena gyviausių publikų, kokias yra turėjęs LNDT.

Uždrausti - net jei nežinom, ką (2012)

2012-ųjų „Sirenas“ ilgai atsimins ne tik teatro mėgėjai. Prasidėjus festivaliui, spaudoje kilo nepasitenkinimas, kad „Sirenų“ pabaigoje numatytame rodyti italų režisieriaus R. Castellucci spektaklyje „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ į Kristaus atvaizdą mėtomos išmatos. Spaudoje išplitusį gandą artėjant rinkimams pasigavo Lietuvos Seimo nariai, sukūrę analogų XXI a. Vakarų valstybėse neturintį įvykį - Seimui svarstyti pateikta rezoliucija, siūliusi neleisti rodyti R. Castellucci spektaklio. Tokie veiksmai papiktino ne tik trumpam susivienijusią teatro bendruomenę, bet ir kitų sričių žmones, neabejingus šiuolaikiniam menui ar žodžio laisvei. Beveik penki šimtai žmonių pasirašė „Sirenų“ organizatorių kreipimąsi, kuriame išdėstytas protestas prieš cenzūrą mene, teigiant, kad ažiotažas dėl spektaklio turinio sukeltas nepagrįstai, nežinant spektaklio turinio. Nė vienas iš viešai pasisakiusių ir spektaklį uždrausti raginusių žmonių nebuvo jo matęs.

 

Niekas nebuvo uždrausta, tačiau spektaklio dieną festivaliui teko sustiprinti apsaugą - prie LNDT rinkosi protestuojantys žmonės, dainavo, degė žvakes. Vis dėlto spektaklis parodytas sklandžiai, publika audringai plojo lenkiantis aktoriams ir diskusijos su režisieriumi metu.

 

LNDT vadovas ir festivalio „Sirenos“ direktorius Martynas Budraitis teigė, kad spektaklio tematika visiškai priešinga tam, kuo buvo kaltinamas kūrinys, jo kūrėjai ir festivalis.

Nereikia pamiršti, kad 2012 m., kai „Sirenos“ į Vilnių atvežė R. Castellucci spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, artėjo rinkimai, tad kai kurios partijos norėjo aiškiai parodyti savo vertybes. Ir parodė. Žmonės, nematę spektaklio, paskleidė žinią, kad jo metu į Kristaus atvaizdą mėtomos išmatos. Iš tiesų spektaklyje vaikai mėto granatas ir tai siejasi su tematika bei siužetu - scena neatsiranda iš niekur.

Spektaklis kalba apie sūnaus ir jo senstančio tėvo santykius. Apie senatvę lydinčius veiksnius, kai žmogus tampa bejėgis savimi pasirūpinti ir praranda orumą, nes be aplinkinių pagalbos jis nebegali susitvarkyti su savo fiziologija. Nepasitenkinimą reiškę žmonės teigė, kad spektaklyje tyčiojamasi iš šventų dalykų. Toks triukšmas nėra naudingas, nes jis, priešingai nei ankstesnių LNDT reklaminių kampanijų atveju, visiškai nesusijęs su spektaklio temomis. „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ nėra manifestas prieš bažnyčią ar krikščionybę - tai kūrinys apie žmogaus egzistenciją, senatvę, apie mirštančio tėvo ir viltį praradusio sūnaus krikščionišką atleidimo ir susitaikymo aktą Dievo veido akivaizdoje. Svarbiausia - jis nieko neteigia, bet provokuoja kiekvieną rasti savo santykį su tuo, kas rodoma. Be abejo, kalbos viešumoje atkreipia dėmesį, tačiau nukreipia jį nuo to, kas išties svarbu kūrinyje.

Anonse minėjome, kad kitose valstybėse „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ sukėlė tikinčiųjų nepasitenkinimą, tačiau nematau poreikio tai slėpti - pristatome spektaklį ir drauge jo gyvavimo kontekstą.

Spektaklio metu turėjome sugriežtinti apsaugą teatre ir prie jo, tikrinome įeinančius žmones, ar jie nesineša pavojingų objektų. Nuo pirmojo festivalio „Sirenos“ dirbo su viena saugos tarnyba, kuri vos prasidėjus puolimams atsisakė su mumis dirbti. Direktorius man pasakė, kad jie yra tikintys žmonės ir vertybės neleidžia mūsų saugoti. Ieškant kitos, atsisakė dar keletas. Pagaliau radome Lietuvoje veikiančią užsienio saugos tarnybą, kuri į savo darbą žiūrėjo profesionaliai. Dėl protestų prieš spektaklį prašėme ir policijos apsaugos ir jie darbą atliko atsakingai, atsižvelgdami į žmonių saugumą, o ne kurios nors pusės interesus. Policija lauke prižiūrėjo tvarką viso spektaklio metu. Su režisieriumi buvome aptarę veiksmų planą, kaip reikės elgtis, jei kas nors šoks į sceną ir imsis destruktyvių veiksmų. Laimė, į spektaklį pateko tik kultūringa publika.

Beje, prasidėjus puolimui išvertėme ir publikavome aukštų Vakarų valstybių dvasininkų atsiliepimus apie spektaklį. Dominikonas Hubertas Thierry gindamas spektaklį sakė: „Kad tie patys tikintieji, bandydami perprasti šį spektaklį, nesidairo net į Bibliją, tai jau gerokai trikdo.“ Antverpeno vyskupas Johanas Bonny kalbėjo apie amžiną žmogaus santykio su jam išbandymus siunčiančiu Dievu kaitą, o Puatjė monsinjoras Pascalis Wintzeras kritikavo protestus prieš spektaklį Paryžiaus miesto teatre, teigdamas, kad renkasi dialogo kelią. Jis citavo kardinolą Gianfranco Ravasi: „Mes tikime galimu tikėjimo ir kultūros sąlyčiu, jei menas atsikratys provokatoriško bejėgiškumo. Lygiai taip pat Bažnyčia neturi laikytis pavojingai įsikibusi į senovinę stilistiką ir užmojo stokojančią amatininkišką „produkciją“. Ji turi nevengti akistatos su šia nauja kalba, su naujais išraiškos būdais. Šis dialogas bus jai vaisingas.“ 

 

Tuo metu Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai vadovavo ARŪNAS GELŪNAS.

Kokiu atveju pateisintumėte politikų siekį sustabdyti meno kūrinio eksploatavimą Lietuvoje? Ar R. Castellucci spektaklio atveju toks siekis buvo adekvatus?

Pateisinčiau tuo atveju, jei meno kūrinys atvirai kviestų smurtauti, skatintų neapykantą asmeniui ar asmenų grupei, jei meno kūrinyje būtų naudojama vaikų pornografija ar panašiais itin ekstremaliais atvejais. R. Castellucci spektaklio meninėje kalboje tokių elementų nebuvo - tai tiesiog diskusija su religine tradicija ir jos ikonografija teatro erdvėje. Ko, beje, nepasakysi apie neseniai įvykusią Emilio Vėlyvio projekto reklamą Turgelių bažnyčioje, kai veiksmas vyko nebe teatre, o buvo įsiveržta į kulto pastato erdvę. Tai brutalus (ir neskoningas) tikinčiųjų jausmų užgavimas, kurio nepateisinu.

 

Kokie Seimo posėdžio, kuriame buvo svarstyta rezoliucija „Dėl spektaklio, niekinančio krikščionių simbolius“, momentai jums labiausiai įstrigo? Ką tokios rezoliucijos svarstymas, jūsų nuomone, sufleruoja apie mūsų dienų politikų santykį su šiuolaikinėmis meno formomis?


R. Castellucci spektaklis rodytas, jei neklystu, 2012 m. spalio 6 d. - visai prieš pat Seimo rinkimus. Numaniau, kad bus mėginimų kovą prieš spektaklį panaudoti politinei savireklamai, net buvau užsiminęs Nacionalinio dramos teatro vadovams, ar nevertėtų spektaklio nukelti po spalio 10-osios. Jie tik juokėsi. Kas vyko po to, nebuvo labai juokinga (bent jau man). Politikų santykis su R. Castellucci spektakliu tik patvirtino mano seną įsitikinimą, kad į meną didesnė Lietuvos visuomenės (taip pat ir jai atstovaujančių politikų) dalis žvelgia kaip į mielą ir nekaltą pramogą, jaukią gyvenimo dekoraciją ir jokiu būdu ne kaip į būdą sau bei kitiems kelti esminius egzistencinius klausimus ar tuo labiau kaip į „tamsųjį tikrovės veidrodį“, kaip apie teatrą yra pasakęs pats R. Castellucci. Manau, kad klausdama apie man įstrigusius Seimo posėdžio momentus numanote, kad pasiūlymo prišlapinti man į sriubą niekada gyvenime nepajėgsiu pamiršti (nežinantiesiems to meto aktualijų priminsiu, kad taip buvo mėginama implikuoti, kad man, tuomečiam kultūros ministrui, patinkančios tokios radikalios (ir, suprask, iškrypusios) šiuolaikinio meno formos, kad prišlapinimą į sriubą aš palaikyčiau... tiesiog performansu!).

 

Ar pats matėte spektaklį? Jei taip, kokį įspūdį jis jums paliko? Jei ne, ar po spektaklio girdėjote atsiliepimų apie tai, kad spektaklis žeidžia krikščionių tikėjimą?


Spektaklio fragmentus mačiau vaizdo įrašo formatu, bet net ir jų pakako suvokti, kad tai gilus, žiūrovo sielą esmingai paliečiantis (ir net ją keičiantis) meno kūrinys. Po spektaklio netiesiogiai girdėjau atsiliepimus žmonių, kurių nuomonė man svarbi: Juliaus Sasnausko ir Arūno Peškaičio. Jų nuomone, tai nepaprastai subtilus egzistencinis spektaklis, kuriame patyčių nėra net užuominos. Šiandien kiek liūdna, kad tuomet neužteko jėgų spektaklio nueiti pažiūrėti į teatrą. 

Pokalbiai apie tai, kas svarbu (2015)

Po Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) vaidybos studento žūties (įtarta savižudybė) viešojoje erdvėje pasirodė studentų mamų, o vėliau ir garsių alumnų atsiliepimų apie siaubingas studijų sąlygas LMTA. Tokiomis aplinkybėmis atsirado diskusijos su dėstytojais ir studentais poreikis, tad akademija ją surengė. Pokalbis vystėsi įvairiomis kryptimis, kol jam baigiantis tuomečio antro vaidybos kurso studentė DOVILĖ KUNDROTAITĖ atsistojo ir išdėstė problemas, su kuriomis savo kasdienybėje susiduria LMTA studentai. Ne visi liko patenkinti jos komentarais.


Apie kokias studentų problemas kalbėjai susitikimo LMTA metu?


Iškėliau klausimą apie sunkias sąlygas, su kuriomis susiduria aktoriai ir kiti Teatro ir kino fakulteto studentai: įtempti tvarkaraščiai (paskaitos prasideda 7 val., o baigiasi 22 val., tik uždarant akademiją). Paskaitų skaičius normalus, tačiau labai dažnai gaudavome specialybės užduočių, kurias turėjome paruošti kitai dienai, vadinasi, tai daryti tekdavo naktį arba kitą dieną pertraukų metu. Didelė prabanga būdavo skirti laiko nueiti į parduotuvę ar pavalgyti - valgyklos LMTA Sluškų rūmuose tuo metu nebuvo.

 

Kita problema - auditorijos, kurios buvo prastai šildomos, pro langus pūtė vėjas, kai kur buvo galima aptikti pelėsį. Prie viso to pridėkime studijų metu patiriamą stresą, konkurenciją ir provokatyvią dėstytojų pedagogiką. Susitikime iškėliau klausimą, kodėl akademijoje nėra psichologo. Juk aktoriai dirba su savo emocijomis, jiems tenka vaidinti žudikus, įsivaizduoti mylimojo mirtį... Tai labai stiprios emocijos, tad ką daryti, kai negali susitvarkyti su tokia patirtimi? Bandžiau įvardyti akademijos bendruomenei, kad jaunam žmogui, kuris dažniausiai būna ką tik baigęs mokyklą, ateiti į tokias sąlygas yra labai sunku ir kad akademija nepadeda studentui prisitaikyti prie visiškai naujo gyvenimo būdo. Negavome nei saugių, higieniškų ar šiltų patalpų repetuoti, nei vietos pavalgyti, nei psichologinės pagalbos, kurios, manau, gali prireikti bet kuriam studentui. 

 

Kokio dėstytojų atsako sulaukei po savo pasisakymo?


Tuometis katedros vedėjas Aidas Giniotis dar diskusijos metu man atsakė, kad psichologai aktorių paprasčiausiai nesuprastų. Kiti dėstytojai pasiskirstė į dvi dalis: vieni palaikė, kad pasisakiau, kiti priešingai - aiškino, kad aš juos apšmeižiau.

 

Kaip manai, kodėl profesionalai supyko dėl studentės pasisakymo?


Iš tiesų iki šiol nelabai suprantu. Mane apkaltino, kad apšmeižiau savo dėstytojus, nors gerai prisimenu, kad nė vienos pavardės nepaminėjau. Man buvo pasakyta, kad dėl to, ką pasakiau, dėstytojai dabar atsistatydina. Diskusijos metu kalbėjau apie bendras nuotaikas akademijoje, neišskirdama jokių kursų, paminėjau, kad kai kurių dėstytojų pedagogika yra labai provokatyvi, kartais net žiauri, kasdien gauname įvairios kritikos, kartais labai konstruktyvios, o kartais labai netaktiškos.

 

Kas tavo studijose pasikeitė po pasisakymo diskusijos metu?


Nors mano kalbos buvo nuneigtos (psichologas nereikalingas, valgyklos neįmanoma prikviesti), tačiau per kelis mėnesius atsirado ir valgykla, ir psichologė, kuri vedė bendras paskaitas apie kognityvinę elgesio terapiją ir teikė individualias konsultacijas - buvau išgirsta. Tačiau jeigu būčiau buvusi jaunesnio kurso studentė (-as), matanti (-is) šią situaciją iš šalies, turbūt bijočiau kada nors pasisakyti arba atvirai iškelti problemą. Aš patyriau labai stiprų psichologinį spaudimą, man buvo pasakyta, kad jeigu aš dabar nenueisiu pas rektorių, dekanę ir nepaaiškinsiu, kad nenorėjau apie konkrečius dėstytojus pasakyti nieko blogo, jie atsistatydins. Paskambinau vienam dėstytojui paklausti, ką daryti, ir jis man atsakė: „Nieko nebepadarysi, ką pridirbai, tą jau ir turi.“ Ką aš tokio pridirbau, nežinau, tuo metu buvo tikrai sunkus laikas, bet juokdamasi vis sakydavau sau: „Na, Dovile, pažiūrėk, kokia tu stipri, kad savo viena kalba privertei pusę fakulteto dėstytojų paduoti pareiškimus išeiti iš darbo.“ Galiu tik pridurti, kad nė vienas iš padavusiųjų pareiškimus iš darbo neišėjo.

Kryžius ant Auksinių scenos kryžių - alternatyvi šventė Klaipėdoje (2017-03-27)

Turbūt nebuvo tokių Auksinių scenos kryžių apdovanojimų, po kurių visi liktų patenkinti. Vienais metais atsisakyta apdovanojimų šokio spektakliui, kitais - pagrindinio vaidmens aktorei. Komisijos klausiama: ar tikrai šiose kategorijose neradote nieko verto dėmesio? Net jei taip, ar negali apdovanoti geriausio tų metų pasirodymo? Apeirono teatro įkūrėjos režisierės EGLĖ KAZICKAITĖ ir GRETA GUDELYTĖ savo poziciją išreiškė ne po apdovanojimų, bet prieš juos - prie Klaipėdos dramos teatro (kuriame tais metais vyko ceremonija) jos kvietė uždegti žvakes, dėliojo jas kryžiaus forma, o po šios akcijos kvietė į Apeirono teatrą diskutuoti apie jauniems (ir ne tik) kūrėjams svarbius klausimus. 


Kokiu tikslu rengėte akciją „Dedu kryžių ant Scenos kryžių“?


Eglė Kazickaitė: Pagrindinis tikslas buvo atkreipti dėmesį į pagrindinių Lietuvos scenos apdovanojimų komisijos išankstines nuostatas, kai į jaunų teatrų spektaklius atvyksta vienas komisijos narys, o valstybinių teatrų spektaklius žiūri bei vertina visi, ir darbą, kai komisijos nariai verkšlena ir klausia Dievo ar savęs, ką gyvenime tokio blogo padarė, kad turi tai atkentėti. Visi kūrėjai tai mato, girdi žino, tarpusavyje piktinasi, apkalba ir t. t. Taigi akcija turėjo kelias lygiagretes: pirmoji - kolegos kūrėjai, ne burbėkim pakampėmis, o pradėkim kalbėti garsiau; antroji - tam tikras taškas mūsų pačių, Apeirono teatro, nuostatose. Daugiau niekada neteikėme ir neteiksime savo darbų jokios komisijos vertinimams, kol tos komisijos bus tokios, kokios yra. Tam tikra prasme patys save eliminavome iš žaidimo. Dar neaišku, ar tai gerai, ar ne.

Greta Gudelytė: Sunku atsiminti ir kalbėti apie tai, kas nebeaktualu. Man tai buvo apsisprendimo kaip nuomonės viešas paskelbimas. Stengiamės dalyvauti, stebėdami kolegų darbus, teatrinius reiškinius. Lygiai kaip ir komisija: analizuojame, bandome suprasti, pagrįsti kritiką ar teigiamą įvertinimą. Skirtumas tas, kad už įėjimą susimoku, savo gyvenime to nelaikau prievole ir mano nuomonė nieko nelemia.

Kelerius metus stebėdama „Kryžių ceremonialo“ parengiamuosius ir fanfarinius apsireiškimus, į daugybę klausimų negalėjau atsakyti. Pradedant valstybės požiūriu į kultūrą, kai kurių komisijos narių požiūriu į darbą ir baigiant rezultatais. Supratau, kad dalies apdovanojimų racionaliai negaliu pagrįsti. Kaip ir dažnų Dalios Tamulevičiūtės festivalio komisijos vertinimų (Varėnos komisiją vadinu pensionatu - labiausiai dėl vietos komisijos pirmininko darbo). Ir kai suabejoji, ar gauti tokio konkurso įvertinimą yra gerai, kai nebegali atsakyti į klausimą, kam tau to reikia, ir pagaliau supranti, kad nieko pakeisti negali, dedi... ir tiesiog kuri. 

 

Iš nuotraukų susidaro įspūdis, kad į akciją susirinko labai nedaug žmonių. Ar tai reiškia, kad žmonėms tai nepasirodė svarbu? O galbūt nevyriausybinis sektorius Klaipėdoje tuo metu buvo visai nedidelis? Apie ką buvo diskutuojama susitikime po akcijos?


E. Kazickaitė: O matėte, kiek žmonių susirinko į akciją „Aktorius - tuščia vieta?“. Turint galvoje, kad ši akcija vyko Vilniuje, o ne Klaipėdoje, turint galvoje, kad jos tikslas, tema kur kas platesnė ir aktualesnė, žmonių buvo tikrai labai mažai. Kodėl?

G. Gudelytė: Vis tiek esame smygolai. Tas kryžius daug kam įkaltas į tarpuakį kaip siekiamybė. O siekiamybės nesinori trypti.

 

Diskusijoje kalbėjomės apie uždaro rato paradoksus. Apie galimas konkurso alternatyvas ir kaip reikėtų išvengti tokių pat problemų. Apie mažųjų ir valstybinių teatrų atskirtis, apie jaunus ir vyresnius kūrėjus, jų santykius... Į diskusiją susirinko daugiau žmonių nei per akciją. Aptarėme daug potemių. Apibendrinome, kad šiuo metu ką nors pakeisti sunku, ir išsiskirstėme kurti.

 

Bus daugiau.


„Teatro žurnalą“ galima įsigyti „Vagos“ knygynuose, „Narvesen“ parduotuvėse ir prekybos centruose. Ieškokite naujo numerio. 

 

Komentarai