Mintys po festivalio „Kitoks teatras vaikams´ 14"
Pasibaigusios Menų spaustuvės rengiamos ir joje vykstančios dienos „Kitoks teatras vaikams" sukėlė ir džiugių, ir liūdnų minčių. Puiku, kad festivalis jau tampa tradicija, kad programoje vis daugiau užsienio spektaklių. Šiemet organizatoriai ypač pasistengė sukurti vaikams šventę - išradingai papuošė Menų spaustuvės fojė, parengė ir atspausdino festivalio dienoraštį (užduočių knygelė ir prisiminimas), sugalvojo net festivalinį kavinės meniu! Po kiekvieno spektaklio vyko kūrybinės dirbtuvėlės (mažiesiems) arba diskusijos (vyresniems). Milžiniškas, pagarbos vertas darbas. Tačiau...
Ar ne pernelyg didelė prabanga šitiek kūrybinių ir finansinių investicijų paaukoti vien dėl valandėlės, kurią vaikai praleis teatre, nors ji smagi ir, be abejo, naudinga? Tikriausiai jie ne mažiau džiaugtųsi, išvydę bet kokį kitą ne visai prastą spektaklį. Vienkartinis susidūrimas su „kitokiu" teatru tikrai lemiamai nepaveiks jo skonio, neišmokys būti jautriu ir kritišku žiūrovu. Gerą teatrą reikia žiūrėti nuolatos. Todėl peršasi išvada - tokie festivaliai turėtų būti skiriami pirmiausia ne vaikams (arba ne tik jiems). O kam tada, paklausite. Tiems, kurie teatrą vaikams kuria ir jį analizuoja. Tai įprastinė užsienyje rengiamų teatro vaikams festivalių praktika: mažųjų žiūrovų į spektaklius atvedama nedaug, vien tam, kad aktoriai turėtų su kuo bendrauti, didžiąją publikos dalį sudaro teatro vaikams kūrėjai ir vertintojai. Kūrybinės laboratorijos, susitikimai, konferencijos - ne mažiau svarbi tokių festivalių dalis.
Šiai teatro sričiai keistis patirtimi ir diskutuoti, mokytis vieniems iš kitų yra ypač svarbu. Nes šiandieninis teatras vaikams, visų pirma besiorientuojantis į patį vaiką, vadinamasis child-centered, nėra vien menininko saviraiškos teritorija, o kurti jį nepakanka vien talento. Be to, nepaisant teatro vaikams praktikų ir juos vienijančių organizacijų aktyvumo, tiek mokslinis, tiek kritinis diskursas šią sritį tebelaiko marginaline. Ne tik Lietuvoje, bet ir daug kur pasaulyje teatras vaikams stokoja rimtos analizės, nors vis dažniau inicijuojami projektai, kurių tikslas - sukurti metodologiją, tinkamą teatro vaikams tyrimams. Į šį teatrą bandoma žvelgti iš recepcijos, lyčių, postkolonijinės ir kitų teorijų perspektyvos, į vaikų auditoriją nebežiūrima kaip į homogenišką visumą, kuri skirstoma - geriausiu atveju - pagal amžiaus grupes, čia atsižvelgiama ir į kultūrinę vaikų patirtį, tapatybės suvokimą ir pan. Kiekvienu atveju analizės centre yra (matyt, ir kūrybinių sumanymų centre turėtų būti) vaiko suvokimas.
Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio kreipiama į teatro vaikams „pridėtinę vertę" - edukacinį, socialinį, terapinį jo poveikį, pripažįstama ir analizuojama teatro, dramos svarba asmenybės brandai, poveikis elgsenai ir nuostatoms, bendravimui ir savijautai. Kai teatras pasitelkiamas siekiant šių tikslų, suprantama, kad estetiniai ir meniniai kriterijai tampa ne tokie svarbūs. Teatras ligoninėje ar mokykloje skiriasi nuo teatro profesionaliojoje scenoje. (Beje, kai kurie lietuvių teatro profesionalai bando sieti šias dvi sritis, pavyzdžiui, Joana Čižauskaitė į teatro sceną perkelia savo kaip gydytojos-klounės profesinę patirtį.) Būtent apie profesionalųjį teatrą vaikams kalbama per mažai. Tad iš jam skirto festivalio lyg ir galima būtų tikėtis jei ne atsakymų, tai bent garsiai ir viešai iškeltų klausimų, koks turėtų ar galėtų būti šiuolaikinis teatras vaikams ir kaip apie jį kalbėti. Deja, diskusijų ir keitimosi patirtimi erdvė nebuvo sukurta, todėl Menų spaustuvės renginys, kad ir koks šiltas, jaukus jis buvo, kažin ar turės ilgalaikį poveikį Lietuvos teatrui vaikams.
Yra dėl ko apgailestauti, nes festivalio programa buvo įdomi ir gana solidi. Nesileisiu į jau ne kartą vykusius svarstymus, kuo teatras, parodytas šiame festivalyje, yra kitoks, arba kodėl į programą pateko vieni, o ne kiti lietuvių kūrėjų darbai. Vis dėlto festivalis atskleidė šiuolaikinio teatro vaikams žanrinę, stilistinę ir teminę įvairovę. Organizatoriai nepamiršo nė vienos amžiaus grupės - nuo kūdikių iki (tas ypač svarbu) paauglių. Iš viso dešimt spektaklių, penki lietuvių ir penki iš Lenkijos, Danijos, Suomijos, Vokietijos ir Švedijos.
Reikia pasakyti, kad lietuviai šįkart nė kiek nenusileido svečiams. Todėl tikrai apmaudu, kad festivalio rengėjams nepavyko, suprantama, dėl objektyvių priežasčių, pasikviesti tarptautinių ekspertų su festivalių organizatoriais. Juos būtų lengviau prisivilioti, jei programoje būtų ne penki, bet nors penkiolika lietuviškų spektaklių. Kita vertus, tokiu atveju reikėtų keisti patį festivalio „formatą", o Menų spaustuvė galbūt neturi nei ketinimų, nei pajėgumų rengti mugės, kuri aprėptų visą lietuvių teatrą vaikams. To veikiausiai turėtų imtis Lietuvos „Assitej", kurio veikla pastaruoju metu, regis, visai apmirusi.
Festivalyje Lietuvai atstovavo pati Menų spaustuvė, pristačiusi jau nemenkos sėkmės sulaukusį bendrą savo, Atviro rato ir kūrybinės studijos PetPunk spektaklį „Tėčio pasaka", Stalo teatras su „Tarmių stalu", po premjeros gerokai patobulėjusiu, šokio teatras iš Klaipėdos PADI DAPI Fish, sušokęs subtilią ir jautrią „Baltą lopšinę", du nevienodo lygio Klaipėdos lėlių teatro spektakliai - „Sudužęs kiaušinis" ir „Arbatėlė".
Vien šie spektakliai, aišku, neleidžia daryti apibendrinimų apie viso lietuvių teatro vaikams tendencijas, vis dėlto prisiminus ir kitus neseniai pastatytus spektaklius, galima daryti išvadą, kad tikrai turime kūrybingų, atsidavusių režisierių ir aktorių, bet jiems šiek tiek stinga meninės drąsos. Kalbu apie drąsą eksperimentuoti ir žengti didesnį, tiesiogine ir perkeltine prasme, žingsnį vaikų link. Daugelis kūrėjų, pasislėpę už širmų, ekranų ar videoprojekcijų, demonstruoja pasigėrėtiną meninę savo išmonę, bet mažai kuris išdrįsta prieiti prie vaikų, kad vienaip ar kitaip įtrauktų juos į veiksmą. O juk viena ryškiausių pasaulinių teatro vaikams tendencijų šiandien yra interaktyvumas. Ir tai nereiškia prašymo paploti, pamojuoti rankutėmis ar „užpūsti šviesą". Tai apgalvotas, bet sykiu spontaniškas vaikų įtraukimas į meninės komunikacijos procesą. Galbūt dėl lietuvių teatro menininkų neryžtingumo, o, matyt, ir dėl įgūdžių stokos meniškai stipresnis, įtaigesnis Lietuvoje atrodo lėlių, šešėlių, objektų, šokio, net cirko, bet ne dramos teatras vaikams. Retai kada scenoje pamatysi, pavyzdžiui, neinfantiliai ir nešabloniškai suvaidintą vaiką arba kad ir kokį gyvūną. Lietuvos teatre vaikams, man regis, su aktoriais šiuo metu įdomiausiai dirba jauna režisierė Olga Lapina.
Be abejo, labai svarbu, apie ką kūrėjai nori kalbėtis su vaikais. Šiuo požiūriu įtaigiausia iš lietuvių spektaklių pasirodė Agnijos Šeiko „Balta lopšinė", švelniai bandanti perteikti mamos besiilginčio vaiko jausmus. Puiku, kad po spektaklio šokėjai pakalbino publiką, paklausė, kaip ji suprato tai, ką matė. Lietuvos teatras vaikams nedažnai ryžtasi (per spektaklį, o ne po jo) kalbėtis su vaikais apie jų jausmus, baimes, skaudžią patirtį. Nemanau, kad mūsų šalyje, kur daugumos požiūris į vaikų ugdymą yra kaip reta konservatyvus, greitai atsirastų kas nors panašaus į pasaulyje jau prigijusį gėjų ir lesbiečių teatrą paaugliams, tačiau ir be seksualinės tapatybės problemų šiandien vaikai susiduria su daugybe jiems nerimą keliančių klausimų.1 Žinoma, kad susivoktum, kokius klausimus užduoti konkretaus amžiaus vaikams, privalu turėti pakankamai psichologijos žinių apie asmenybės raidą.
Užsienietiškoje festivalio programoje nieko radikalaus neišvydome, vis dėlto pasimokyti buvo ko. Patiems mažiausiems spektaklius parodė lenkų teatras Atofri ir vokiečių Tanzfuchs produktion. Pas mus teatras kūdikiams jau irgi ne naujiena. Pavyzdžiui, rimtai šioje srityje dirba šokio teatras Dansema. Sunku pasverti tokio teatro „efektyvumą", nes apie „publikos atsaką" šiuo atveju kalbėti beveik nėra kaip. Kuriantys kūdikiams ir labai mažiems vaikams turi pasikliauti ne vien menine savo nuovoka, intuicija, bet ir mokslinių tyrimų rezultatais. Neskubrus tempas, išgrynintos formos, švelnūs judesiai, aiškus ritmas - tokiomis savybėmis pasižymi spektakliai patiems mažiausiems. Per festivalį parodytuose lenkų „Ponas Satie - pagaminta iš popieriaus" ir vokiečių „Niam-niam!" aktorės vaidino ir šoko ant takelio, patiesto tarp mažųjų žiūrovų. Abiem atvejais tėvai buvo prašomi, kad neleistų vaikų į sceną, daugelis tuo pasipiktino. Kadangi spektaklis vaikams, tai būk malonus ir „apžaisk" situaciją, jei koks nenuorama žiūrovas veržiasi į sceną. Suprantama, tokio amžiaus vaikai nesuvokia, kad tai, ką jie mato, yra teatras. Kita vertus, jie tikrai gali sugriauti spektaklį, o ir juos šokėjos gali užgauti. Pagaliau „dalyvauti" galima ir šalia scenos - juk niekas neliepia per visą spektaklį sėdėti kaip prikaltam ir tylėti. Jei nuo pat pirmojo apsilankymo teatre būtų ugdomi žiūrėjimo įgūdžiai ir kultūra (ne apie pasyvumą čia kalbu), išloštų ir teatras, ir žiūrovai.
Vyresniems vaikams skirtas danų trupės Kimbri vaidinimas „Kaip gyveni?" kuo nors ypatingu nenustebino - nebent jau pražilusių aktorių nesivaržymu vaidinti beveik be grimo ir kitaip nemaskuojant savo tikrojo amžiaus. Trys aktorės šiame spektaklyje nevaidina vaikų, tačiau jų atrasta šiek tiek klouniška maniera paverčia personažus nenusakomo amžiaus ir net lyties būtybėmis, regis, vaikams tai visiškai priimtina.
Man didžiausiu spektaklio atradimu ir malonumu tapo suomių The Amazing Magic Theatre ir trupės TT13 spektaklis paaugliams „Pašalietis", sukurtas pasitelkiant 4D technologijas. Ne paslaptis, kad skandinavai teatre vaikams naudoja ypač daug naujausių technologijų, kartais tai virsta tiesiog technikos galimybių ir efektų demonstracija. Tik ne šiuo atveju. Virtuoziškas aktorius Janne Raudaskoski, kuris yra spektaklio idėjos ir scenarijaus autorius, padedamas režisieriaus Samio Rannilos ir videomenininko Jarno Rinnekango, scenoje sukūrė tikrą šiuolaikinę fejeriją su aktualia ir įtaigia potekste. Scenoje ir nufilmuotuose vaizduose jis veikia vienas, nors atrodo, kad aktorių mažiausiai keletas. O specialieji efektai kartkartėmis iš tikrųjų atima žadą. „Pašalietis" pasakoja apie tai, kaip šiuolaikinis pasaulis atrodo į Žemę užklydusiam ateiviui iš Burbulų planetos. Spektaklis neįkyriai, pasitelkdamas subtilų humorą, teigia: nebūk lūzeris, kuriam rūpi tik alkoholis, raumenys, seksas ir įvaizdis, - svajok! Girdėjau, kaip po spektaklio apšalę maždaug keturiolikmečiai lakoniškai dalijosi įspūdžiais: „N e r e a l i a i!"
Panašaus įvertinimo, ko gero, būtų sulaukęs ir sproginėjančios jaunatviškos energijos kupinas švedų šokio trupės Carrasco Dance Company spektaklis „Bartolomeo", jei tik į jį būtų susirinkę daugiau tikslinės auditorijos - paauglių. Tiesa, pati choreografė ir šokėja Mari Carrasco, susitikusi su publika, sakė nesvarstanti, kokiai auditorijai kuria, tegu atsirinks patys žiūrovai. Nors galima sutikti, kad šokio teatras - laisvesnis žanras, manyčiau, toks požiūris pavojingas, ypač kai kuriama jaunajai auditorijai.
Apskritai teatras paaugliams pas mus kol kas terra incognita. Tiesa, keletą spektaklių, atsiradusių Menų spaustuvės prieglobstyje, galima priskirti šiai kategorijai, tačiau įspūdis toks, kad ten jie atsidūrė tarsi netyčia - neišėjo „normalus" spektaklis, tad gal tiks ne tokiai brandžiai publikai.
Paskelbta Teatro metų programa žada pokyčių šioje srityje. Bet viščiukus skaičiuosime rudenį.
1 Naują žvilgsnį į šiandieninį teatrą vaikams ir jaunajai publikai pateikia ilgus metus šią sritį tyrusi Viskonsino universiteto profesorė, daug dirbusi Europoje ir Rusijoje, Manon van de Water knygoje „Teatras, jaunystė ir kultūra". Žr. Manon van de Water. Theatre, Youth and Culture. A Critical and Historical Exploration. USA: Palgrave Macmillan, 2012.
