Besibaigiančių metų ryškiausi spektakliai, aktoriai, kolegų straipsniai, įvykiai/reiškiniai, festivaliai - tokių akcentų „Menų faktūra“ paprašė, kreipdamasi į keturis autorius. Dėl skaičiaus būtų gražiau kreiptis į penkis - nes ir akcentai penki - bet laiko aplinkybės surežisavo savaip ir labai būdingai: penktąjį nusinešė penki darbai vienu metu.
Kaip „7 meno dienose“ rašo pirmoji Scenos meno kritikų asociacijos prizo laureatė Aušra Kaminskaitė, „šįmet pirmą kartą pajutau, jog Lietuvoje vyksta tiek scenos menų premjerų, kad visų pamatyti fiziškai nebeįmanoma“. „Menų faktūros“ redakcija, kartu su Aušra nusprendusi, kad tai ir nepavyks, „kol neišmoksime vienu metu būti dviejose vietose“, sąmoningai kreipėsi į autorius, kurių patirtys galėtų praplėsti kolegų ir skaitytojų teatrinį akiratį. Bet ir tos patirtys - tik akimirksniai iš be galo įvairios scenos meno kūrinijos.
***
Kristina Steiblytė
Spektaklis/spektakliai:
„Sirenose“ įdomiausias buvo grupės „She She Pop“ spektaklis „Stalčiai“. Naujajame Baltijos šokyje -Omar Rajeh „Beytna“, Ivo Dimchev „Skulptūros“, Vilmos Pitrinaitės „Somaholidays“. Visuose spektakliuose sužavėjo atlikėjai ir nudžiugino, kad tokie protingi, taikliai atliekami spektakliai reprezentuoja vis dar gana dažnai paraštėse liekančias visuomenės grupes ir jų problemas.
„Šlamštastika“ (idėjos autorius ir režisierius Leandro Kees) festivalyje KITOKS papirko kalbėjimo apie ekologiją būdu. Paaugliai nebuvo kviečiami naiviai šypsantis rūšiuoti. Jiems atskleista, kaip komplikuota yra mažinti kiekvieno žmogaus daromą žalą ir kokia neviltis gali apimti, ieškant būdų nepakenkti planetai. Spektaklis kiek priminė prieš kelerius metus „Sirenose“ rodytus „Plaučius“ (rež. Katie Mitchell). Tik „Šlamštastika“ skirta jaunesnei publikai, todėl žaismingesnė. O ir pagrindinės temos jokia istorija apie žmonių santykius nepridengia.
Iš Lietuvoje sukurtų spektaklių, įdomiausia buvo žiūrėti į jaunus aktorius Oskaro Koršunovo spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“.
Taip pat sudomino Antano Obcarsko režisūrinis debiutas „Voicekas“, nes seniai buvau mačiusi, kad aktoriams taip gera būtų vaidinti. Ir dėl scenoje perteikto labai gerai pažįstamo sapno apie tai, kad esi ne tai, kas esi, ir negali padaryti to, kas yra paprasta ir net banalu.
Sapniška atmosfera, žaidimu, džiaugsmu būti kartu maloniai nustebino ir Vilmos Raubaitės režisuotas darbas „UV“. Spektaklis rodytas tik kartą kaip baigiamasis VDU vaidybos studento Donato Ališausko darbas, kuriame kartu vaidino studijas jau baigę Valerijus Kazlauskas ir Giedrė Žaliauskaitė. Iki šiol su didžiausiu malonumu prisimenu Kauno Menininkų namų kiemą, grilį, vasaros pradžios saulės kaitrą, vandenį iš žarnos, Vilmos vaikystės namų video su ja, laistančia vandenį iš žarnos, kol suaugusieji šoka, ir paskutinį monologą iš „Ugnies veido“, spektaklyje suskambėjusį kaip dabartinių dvidešimtmečių kartos manifestas: nesiartinkime prie jų, jei nenorime sudegti.
Kai pirmą kartą žiūrėjau Jø Stromgreno „Duris“ ir Arpado Shillingo „Autonomiją“, abu pasirodė neišbaigti ir neprilygstantys ankstesniems šių režisierių darbams. Bet kai pamačiau abu po antrą kartą metų pabaigoje, nudžiugino visai kitoks, iš šalies mus stebinčio žmogaus balsas apie tai, kas mūsų krašte, mūsų tarpusavio santykiuose yra skausminga ir liūdna.
Užsienyje matyti spektakliai, apie kuriuos verta galvoti ir kalbėti, tai estų „Šimtmečio pasakojimo“ spektaklis apie penktą praėjusio amžiaus dešimtmetį „BB naktį“ (rež. Ivar Põllu ir Mart Koldits) ir dar kartą pamatytas „MDLSX“ (rež. Enrico Casagrande ir Daniela Nicolò). „BB naktį“ žiūrovus veikia protingai sukonstruotu pasakojimu, kelione traukiniu, spektaklio vieta ir erdve, akivaizdžiais ir svarbų vaidmenį turinčiais praėjusio laiko ženklais. Be to, spektaklį galima žiūrėti kaip ideologijos kritiką, siūlančią pamąstyti, koks yra menininko vaidmuo keičiantis santvarkoms ir ideologijoms.
Aktoriai
Kamilės Petruškevičiūtės ir Artiom Rybakov duetas spektaklyje „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“.
Laurynas Jurgelis - visur, kur tik tenka jį sutikti: Jono Tertelio spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“, Vlado Suncovo pjesės „Su meile, jūros trolis“ skaityme ar kalbantis Rygoje po tos pačios pjesės skaitymo festivalyje „Homo novus“.
Valentinas Masalskis, vaidinantis ir režisuojantis. Neišsenkanti energija.
Juhanas Ulfsakas. Matytas tiek Kristiano Smedso spektaklyje „Tik filmuojama“, tiek ir su kolegomis kurtame spektaklyje „Workshop“. Nors šiame darbe vargu ar galima išskirti tik Ulfsaką, nes Eero Epner ir Mart Kangro čia niekuo nenusileidžia.
Rytis Saladžius. Šį kartą - „Duryse“. Bet tai ne pirma ir ne vienintelė maloni patirtis, kai matai jį scenoje.
Viktorija Kuodytė. Spektaklio „Autonomija“ premjeroje susirinkusi visą mano dėmesį ir tapusi pačiu svarbiausiu personažu, pasakojančiu, kaip augama, gyvenama ir mėginama suaugti disfunkcinėje aplinkoje.
Ir jau kurį laiką didžiausia mano teatrinė simpatija - Silvia Calderoni.
Kolegų straipsniai
Visų pirma - Aušros Kaminskaitės „Šlovinant Koršunovo genijų“. Jame yra pastraipa, kurią norėčiau pati būti parašius.
Viktorijos Ivanovos tekstai. Jos rašymas apie teatrą nebebuvo dažnas, bet „Teatro žurnalui“ vis ką nors parengdavo. Šį pavasarį būdama numerio redaktore negalėjau atsidžiaugti ne tik jos teksto turiniu, bet ir bendradarbiavimu su ja. Bei dėkingumas Rūtai Oginskaitei, sugebėjusiai parašyti tekstą apie Viktoriją.
Įvykiai/reiškiniai
Įvykį išskirti sunku. Iš vienos pusės, įvyko daug svarbių Lietuvos teatrui judesių, jaunų kūrėjų darbų, pradėtas kelti menininko atsakomybės prieš kolegas, savo mokinius, žiūrovus klausimas. O antra metų pusė buvo netikėtai gausi netekčių. Tad sunku išskirti vieną, didžiausią poveikį teatro bendruomenei ar man pačiai padariusį įvykį. Bet tikrai lengva nusakyti daugumą procesų lydėjusį jausmą - nusivylimas.
Nusivyliau žmonėmis, teatrine kultūra, spektakliais. Neviltis ėmė, kiekvieną kartą per anksti atsisveikinant, supratus, kad per ilgai buvo tylėta, kad žiūrovams nematomoje teatro pusėje didinamas kančios, o ne kūrybos džiaugsmo kiekis. Kad nemokame bendrauti ir perteikti minčių, skaityti tekstų, bendradarbiauti. Kad organizacijos negina savo narių interesų, nors tai yra vienas iš pagrindinių jų tikslų. Kad feisbuke užsisėdėję teatralai nebesugeba ir net nebesistengia suprasti kito, kitaip galvojančio.
Nusivyliau kultūros politika, praktikais, kritikais, savimi.
Ir viliuosi, kad tai neliks nuolatine būsena. Kad pailsėjus vėl bus noro šioje bendruomenėje dirbti.
Festivaliai
Lietuvoje - be jokių abejonių vienu labiausiai laukiamu metų įvykiu tapęs „Naujasis Baltijos šokis“.
Klaipėdos jaunimo teatro „Jauno teatro dienos“ šiemet buvo svarbios kaip įrodymas teatro bendruomenei, kad aktyvių skirtingų kartų dramaturgų mes vis dėlto turime. Ir jaunų teatrui bei teatre kuriančių autorių tikrai netrūksta, jei jais pasitikime ir duodame šansą.
Estijos teatro festivalis „Draama“ parodė, kad šimtmetį minėti galima, kai iš anksto planuoji, skatini teatrų bendradarbiavimą, įgyvendini trejų metų trukmės projektą, kurio rezultatas - trylika spektaklių.
Metų pabaigoje įprastą teatrinį maršrutą Vilnius-Kaunas-Klaipėda su retais nukrypimais į Panevėžį ir Šiaulius pakeisti privertė tarptautinis festivalis Alytuje „Commmedia“. Mane labiausiai nudžiugino ne komedijų dalis, skirta supažindinti alytiškius su naujausiais Lietuvos teatrų spektakliais, pageidaujama - komedijos žanro. O naktis teatre „Commoona“, skirta jaunimui ir alternatyviam teatrui. Beveik visas teatro erdves užpildęs renginys pritraukė labai skirtingo pajėgumo nepriklausomus kūrėjus ir keletą šimtų įvairaus amžiaus alytiškių. Tokios teatrą okupuojančios gyvybės jau seniai nebuvo tekę matyti.
***
Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
Spektakliai:
Kadangi gyvenu Kaune, daugiausia premjerų aplankau šiame mieste, nors stengiuosi kiek įmanoma plačiau pasižvalgyti po visus šalies teatrus. Tik šiemet premjerų, festivalių ir kitų renginių pristatyta tiek daug, kad net ir pačiame Kaune skrupulingai laiku peržiūrėti absoliučiai visus naujus spektaklius kartais tapdavo iššūkiu. Regis, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis teatre paminėtas su dideliu kaupu. Visgi prisiminus metų laikotarpyje matytus spektaklius, norisi akcentuoti tuos, kurie nebuvo skirti švęsti, t. y. grožėtis ir didžiuotis mūsų istorinėmis asmenybėmis, „tikra“ nacionaline dramaturgija ir t.t.
Negaliu pamiršti Árpádo Schillingo „Autonomijos“ atvirumo poveikio. Lyg ištrupėjęs į nanodaleles, spektaklis prasiskverbė pro žiūrovų odą ir leido stebėti labai įdomias „autonomiškas“ jų psichofizines reakcijas. Kai kurie jų tiesiog ėmė garsiai komentuoti, gestikuliuoti arba tarpusavyje aiškintis tai, ką mato scenoje. Tai buvo komiškas ir kartu dramatiškas spektaklio papildinys, tik dar labiau paliudijęs to, kas buvo vaidinama scenoje, tikroviškumą. Panašios tokios keistos ir netikėtos publikos reakcijos kituose spektakliuose neteko matyti.
Negaliu neprisiminti ir Eglės Kižaitės jaunimui skirto spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“. Pjesę spektakliui rašiusi dramaturgė Daiva Čepauskaitė intensyviai bendravo su paaugliais ir jautriai užfiksavo jų vidinį pasaulį, sparčiai besikeičiančius jų tarpusavio santykius ir bendravimo problemas, neatsiejamas nuo jų šeimų aplinkos. Režisierė ir aktoriai šią medžiagą pavertė itin gyva ir aktualia. Net ir tų akims, kas jau senokai nėra paauglys.
Valentino Masalskio „Raudona“ - tyras oro gūsis, pravėdinęs sielą ir protą, leidęs išsivalyti nuo visko, kas yra ir gali tapti dirbtina. Prieššventinės dovanų ir kitų buitinių reikalų manijos apsėstoje kasdienybėje leidęs pasimėgauti švariu, nenusiperkamu jausmu. Tokiu pat emociniu grynumu stipriai leido pasimėgauti ir Birutės Letukaitės režisuotas šiuolaikinio šokio spektaklis „Sprendimas“, negailestingai ištaškęs viduje susikaupusias visas praeities šiukšles. Nuo pastarųjų apsivalyti net iki apatinukų nuotykingą galimybę suteikė Monikos Klimaitės ir Dovilės Zavedskaitės kurtas spektaklis-audioturas „Vieno buto istorija“.
Nueinančius metus ir šimtmečio šventę tarsi apibendrino Kalėdų išvakarėse pasirodžiusi Agniaus Jankevičius „Šventė“, neleidusi galutinai užmigti, ištisus metus aplink regint blizgančiomis dekoracijomis tapusius nacionalinius simbolius. Gera buvo pamatyti kitą šimtmečio šventės pusę, personalizuotą ir ne visai šventišką, puošnioje tyrai baltoje scenoje ant sienos palietą burokėlių sriubą.
Aktoriai:
Šių metų atradimas - aktorius Matas Dirginčius Gildo Aleksos režisuotuose spektakliuose „Vėjo prigimtis“ ir „Zygfrydas“. Sužavėjo aktoriaus atvirumas ir gebėjimas išnaudoti visas savo galimybes, ar, kitaip tariant, visą savo talento arsenalą, praplečiant vaidybą įprasta prasme, įliejant šiuolaikinio šokio ir akrobatikos elementų.
Mantas Zemleckas Gintaro Varno „Gete“ ir minėtame Valentino Masalskio spektaklyje „Raudona“. Tai visomis prasmėmis labai skirtingi vaidmenys, kartu labai aiškiai „demaskavę“ aktoriaus paslaptingą ir net bauginančią savybę suvaidinti kiekvieną personažą visiškai kitaip. Taip, kad, atrodo, kartu pasikeičia ir aktoriaus kūnas.
Visus metus savo neišblėstančia charizma stebino aktorius Andrius Gaučas. Kiekvieną kartą jis kitoks, nebesutapatinamas nei su ankstesniu vaidmeniu, nei su asmeninėmis savybėmis. Kūrybiškas ir kritiškas, vaidinantis, šokantis ir dainuojantis, skirtingam savo personažui sukuriantis ne tik psichologinį charakterį, bet ir individualų judesių „žemėlapį“.
Nustebino ir jaunutė aktorė Dominyka Budinavičiūtė, netipiška, šiuolaikiška, nuoširdi, geriausiai atsikleidžianti tarpdisciplininėje terpėje. Moteriška savaip, kitaip, virš(ir tarp)žmogiškai.
Kolegų straipsniai:
Konkretų tekstą būtų sunku išskirti. Ištikimai paskaitau daug ką permąstyti iš naujo verčiančius Vaido Jauniškio tekstus apie teatrą, kiną, kultūrą apskritai. Jie tampa įkvepiančiu pavyzdžiu, kaip meno kritikui reikėtų reikšti nuomonę - drąsiai, priešaky laikant tvirtą istorinių/teorinių argumentų skydą ir tiesiai, nesidairant į aplinkkelius, bet ir tiesiogiai nepasiūlant kai kuriems menininkams eiti pasivaikščioti.
Visada su įdomumu paskaitau ir Dovilės Zavedskaitės-Statkevičienės recenzijas - savas, literatūriškas ir išgrynintas.
Įvykis/reiškinys:
Man metų įvykiu tapo Kauno valstybinio lėlių teatro didžiosios salės rekonstrukcija ir repertuaro atsinaujinimas. Kitaip tariant, šio teatro virtimas šiuolaikiniu lėlių teatru. Jau daugelį metų stebiu kiekvieną šio teatro kūrybinį judesį, kiekvieną premjerą ir bendrauju su jo kūrėjais, tad žinau, kaip stipriai ir seniai teatrui reikėjo šių pokyčių. Šiemet ir premjeros čia pasirodė kitokios - grįstos ne vien pasakomis, o aktualia dokumentine medžiaga, laužančios tradicinę lėlių teatro, skirto vaikams, sampratą.
Festivaliai:
Norėtųsi išskirti du alternatyvaus scenos meno festivalius Kauno mieste, turėjusius ir tebeturinčius stiprų edukacinį poveikį.
Tai tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“, Gildo Aleksos surengtas visiškai netipinėje ir net iš pirmo žvilgsnio netinkamoje Kauno miesto erdvėje, žalioje pievelėje tarp sovietmečiu statytų daugiabučių. Festivalis pristatė profesionalius cirko kūrėjus iš Prancūzijos, Italijos ir Estijos. Paprastutėje palapinėje stebint įspūdingus jų pasirodymus ir vėliau išėjus į (post)sovietinių daugiabučių tikrovę, pradedi suprasti, kas gi iš tikrųjų yra tas šiuolaikinis cirkas. Buvo be galo įdomu iš naujo atrasti ne tik šiuolaikinio cirko meną, bet ir pačią kasdienybę, kurios banalybėje ištisus dešimtmečius skendi nuo miesto centro nutolę rajonai.
Kitas nepamirštamus potyrius leidęs patirti pirmą kartą Kaune surengtas festivalis „Namas Nr. 1“. Įsileidęs į vieną Kauno centre šiuo metu negyvenamų tarpukariu statytų namų jis supažindino su tais užsienio ir Lietuvos menininkais, kuriems artimiausias yra pojūčių kalba kalbantis teatras. Tai buvo kelias dienas trukusi ekskursija po apleistą namą, kurio kambariuose stebint aktorių pasirodymus buvo galima ne išgirsti, o pajusti namo, kartu ir viso miesto, šalies, praeitį, dabartį ir ateitį.
***
Jūratė Grigaitienė
Spektaklis
Sauliaus Šaltenio „Kalės vaikai“, režisuoti Eimunto Nekrošiaus, Klaipėdos dramos teatras.
Aktoriai
Spektaklio „Kalės vaikai“ aktorių ansamblis: Darius Meškauskas, Donatas Švirėnas, Regina Šaltenytė, Karolina Kontenytė, Nijolė Sabulytė, Igoris Reklaitis, Sigutė Gaudušytė, Jonas Baranauskas, Vaidas Jočys, Vidas Jakimauskas, Aurimas Pintulis, Edvardas Brazys.
Rolandas Kazlas Jono Vaitkaus spektaklyje „Kas prieš mus“ pagal Gintaro Grajausko pjesę.
Donato Želvio ir Valentino Masalskio duetas spektaklyje „Raudona“.
aktoriai Darius Meškauskas ir Linas Lukošius spektaklyje „Mama drąsa“ pagal Bertolto Brechto „Motušė Kuraž“ (režisierius Elmars Senkovs, Latvija).
Kolegų straipsniai
Aušros Kaminskaitės „Kritikai emigrantai“.
„Menų faktūros“ redaktorės Rūtos Oginskaitės, kultūros savaitraščio „7 meno dienos“ teatro/šokio redaktorės Ievos Tumanovičiūtės bei kultūros ir meno žurnalo „Durys“ redaktorės Ritos Bočiulytės nuolatinis darbas.
Įvykiai /reiškiniai
Lietuvos šimtmečio netektys
Renginių projektas „Lietuvos teatro amžius“(idėjos autorė Daiva Šabasevičienė)
Vertikalaus šokio projektas „Giedanti Vydūno upė“, skirtas 150-osioms Vydūno gimimo metinėms. Pirmieji ir vieninteliai Lietuvoje, įvaldę vertikalaus šokio techniką, pasipriešinę gravitacijai šokėjai, gebantys vaikščioti siena, kilti ja ir leistis žemyn - Inga Briazkalovaitė ir Aurelijus Liškauskas kartu su šokių mokykla „Coda" pristatė Klaipėdos „Vakarų Baltijos laivų statyklos“ elinge unikalų renginį - vertikalaus šokio spektaklį „Giedanti Vydūno upė". Europoje šiuo metu šoka vos 5 vertikalaus šokio trupės, kai kurios pasirodžiusios ir Lietuvoje. Daugelis puikiai prisimena Ingos Briazkalovaitės ir Aurelijaus Liškausko kartu su olandų trupe „Bencha Theatre" 2017 m. sukurtą ir ant Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro fasado parodytą vertikalaus šokio spektaklį „Kalbantis bokštas". Tą įstabų vasaros vakarą renginį stebėjo per 2000 žmonių, susirinkusių į teatro prieigas. Daugiau kaip 25000 projekto vaizdo įrašus peržiūrėjo internete.
Šokio spektaklis-istorinė ekskursija „Šachas Prūsijai. Luizė Memelyje“. Jį sukūrė šokio teatras „Padi Dapi Fish“; choreografė Agnija Šeiko, garso režisierius Kristijonas Lučinskas, tekstų ir scenarijaus autorė Sondra Simana.
Šokio projektas su neįgaliu aktoriumi „Mano Piteris Penas“ (choreografė, režisierė Agnija Šeiko ), šokio teatras „Padi Dapi Fish“.
Festivaliai
Tarptautinis teatrų festivalis Klaipėdos dramos teatre „TheAtrium“, Klaipėdos Jaunimo teatro festivalis „Jauno teatro dienos“, tarptautinis menų festivalis „Plartforma“, pirmoji Lietuvos lėlių teatro vitrina tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje „Materia Magica“, kuriame dalyvavo apie 20 užsienio teatro kritikų, kultūros vadybininkų, prodiuserių.
***
Rūta Oginskaitė
Spektakliai
Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“, iš Varšuvos nacionalinio teatro „Sirenų“ atvežtos į Vilnių ir dabar jau atrodančios pranašiškai.
Jaunųjų režisierių stiprėjantys balsai - Kamilės Gudmonaitės, Jono Tertelio, Manto Jančiausko.
Aktoriai
Grzegorzo Małeckio Gustavas-Konradas „Vėlinėse“. Jo monologą norėčiau pasikartoti, bet - viso spektaklio kontekste. O gal tiesiog norėčiau sugrįžti į tą laiką, kai dar neprasidėjo lapkritis.
Visi aktoriai Eimunto Nekrošiaus „Kalės vaikuose“ Klaipėdos dramos teatre, ryškiausiai - Reginos Šaltenytės našlė Marija, o ta scena, kai kiti, reikšdami užuojautą, jai į glėbį subruka popierius-puokštes - irgi iš pranašysčių srities.
Laurynas Jurgelis (jo Česlovas!!!), Miglė Polikevičiūtė, Oskar Vygonovski, Gailė Butvilaitė - Jono Tertelio spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Karolis Kasperavičius ir Matas Dirginčius - Kirsten Dehlholm spektaklyje „Broliai Liūtaširdžiai“ Jaunimo teatre, Gildo Aleksos „Otele“, kuris vaidinamas bute (Kaune, Jonavoje, Vilniuje - kur tik „Teatronas“ tą butą randa).
Aldona Janušauskaitė, Gediminas Girdvainis, Rasa Samuolytė, Darius Gumauskas - Manto Jančiausko „Laimės respublikoje“, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Kamilės Petruškevičiūtės Lėlė - Živilės Mičiulytės spektaklyje „Tikros pasakos“ Menų spaustuvėje.
Karolinos Kontenytės Paršelis - Pauliaus Tamolės spektaklyje „Pūkuotuko pasaulis“ Klaipėdos dramos teatre.
Kristinos Švenčionytės Aktorė - Linos Židonytės spektaklyje „Aš, Fojerbach“ OKT.
Kristina Švenčionytė ir Karolina Kontenytė - Valentino Masalskio mokinės, Klaipėdos jaunimo teatro (KJT) aktorės, kurias kviečia ir kiti teatrai. Laurynas Jurgelis, Oskar Vygonovski, Gailė Butvilaitė, Kamilė Petruškevičiūtė - Oskaro Koršunovo išugdyti aktoriai, taip pat reikalingi ir kitiems režisieriams. KJT ir OKT jaunųjų vaidyba yra tai, ką verta būtinai matyti.
Kolegų straipsniai
Aušros Kaminskaitės „Kritikai emigrantai“. Atrakinta tema, rašymo šarmas ir orumas - visa tai iš tiesų verta „Teksto rakto“ apdovanojimo.
Dovilės Zavedskaitės-Statkevičienės rašymai apie teatrą šiuolaikinį cirką ir šokį, apie „Autonomiją“, „Duris“ ir „Sibiro haiku“ - ypač.
Rimos Jūraitės straipsniai apie operą.
Vaido Jauniškio - apie kritikos (ne)naudą.
Mildos Brukštutės „Be abejo, pusto“ - apie Valdo Gedgaudo kritikos rinktinę „Recenzijose sninga“.
Aktorių kūrybiniai portretai „7 meno dienose“.
Sigitos Ivaškaitės recenzija „Lėlės“ teatro „Pinokiui“ (režisierius Šarūnas Datenis) jos tinklaraštyje critical habit(at).
Įvykiai/reiškiniai
...Tebus čia tylos minutė visiems, šiemet išėjusiems...
Čia pakartosiu ir „Vėlines“ - tiksliau, tai, kad „Sirenų“ festivalis atvežė jas būtent šiemet.
Įvykis - ir Alaino Platelio sugrįžimas į Vilnių - Naujojo Baltijos šokio dėka.
Tebūnie įvykis ir scenografės Laurynos Liepaitės neatpažįstamai perkeistas Klaipėdos dramos teatras spektakliui „Pūkuotuko pasaulis“ - žalio aksomo kelmai vietoj žiūrovų krėslų, o salės pasieniais išrikiuotos instaliacijos - Pūkuotuko, Paršelio, Asilo Nulėpausio, Pelėdos, Kengūros Kengos, Triušio nameliai ir pati Giria.
Festivaliai
Naujojo Baltijos šokio ir Naujojo cirko, abu pirmoj vietoj. Tai dėl Gintarės Masteikaitės, asmenybės, kuri rengia juos pačius ir kuria atmosferą aplink juos. Stipri, akiratį plečianti programa, žiūrovus lavinantys pokalbiai su menininkais, kurie atvyks, bendruomenės jausmas festivalių metu - visa tai brangu ir brangintina.
O metus pradeda festivalis KITOKS, Jolitos Balandytės ir Menų spaustuvės rengiamas jauniausiai publikai. Jis iš tikrųjų kitoks - kūrybišku santykiu su savo mažais žiūrovais, kurie traktuojami kaip partneriai. KITOKS jau ir vėl artėja. Vadinasi, teatro metai baigiasi, kad viskas prasidėtų iš naujo.
