Tarptautinis teatro institutas (ITI), sveikindamas su Teatro diena, kasmet platina žinomo teatro kūrėjo mintis apie scenos kūrybą. Šiemet garbė paskelbti Tarptautinės teatro dienos žinią suteikta Shahidui Nadeemui - Pakistano dramaturgui, teatro „Ajoka“ vadovui.
Pasibaigus „Ajokos“[1] teatro spektakliui apie sufijų[2] poetą Bullehą Shahą[3], prie aktoriaus, vaidinusio Didįjį sufijų, priėjo berniuku vedinas senas vyras: „Mano anūkas nesveikuoja, būkite geras, papūskite jam palaiminimą[4]“. Aktorius suglumo ir pasakė: „Aš ne Bullehas Shahas, esu tik jį vaidinantis aktorius.“ Senukas atsakė: „Sūnau, tu ne aktorius, tu esi Bulleho Shaho reinkarnacija, jo avataras[5]“. Staiga mums nušvito visiškai naujas teatro suvokimas apie tai, kad aktor-ius/-ė tampa personažo, kurį perteikia, reinkarnacija.
Panašių istorijų, kaip papasakotoji apie sufijų Bullehą Shahą (o visose kultūrose jų daugybė), tyrinėjimas gali tapti mus - kuriančiuosius teatrą ir jo nepažįstančius, bet entuziastingus žiūrovus - jungiančiu tiltu. Būdami scenoje, kartais esame nunešami savo teatro filosofijos, savo kaip socialinių pokyčių pranašų vaidmens, užnugaryje palikdami didžiąją dalį žmonijos. Įsipareigodami dabarties iššūkiams, atimame iš savęs giliai paveikiančios dvasinės patirties galimybes, kurias teatras gali suteikti.
Šiandienos pasaulyje, kuriame veši fanatizmas, neapykanta ir smurtas, o mūsų planeta vis giliau ir giliau nyra į klimato katastrofą, turime papildyti savo dvasiškąsias jėgas. Turime kovoti su apatija, letargu, pesimizmu, godumu ir pasaulio, kuriame gyvename, planetos, kurioje gyvename, niekinimu. Teatras turi kilnų vaidmenį energizuoti ir mobilizuoti žmoniją, kad ji pakiltų iš savo garmėjimo bedugnės link. Tai gali pakylėti sceną, spektaklių erdvę į šį tą švento.
Pietų Azijoje, prieš lipdami į sceną, menininkai pagarbiai paliečia scenos grindis - tai senovinė tradicija, išlikusi nuo tų laikų, kai dvasiniai ir kultūriniai dalykai buvo neatskiriamai susipynę. Metas susigrąžinti tą simbiozės santykį tarp menininko ir žiūrovo, tarp praeities ir ateities. Teatro kūrimas gali būti šventas aktas, o aktoriai tikrai gali tapti savo vaidinamų personažų avatarai. Teatras turi potencialą tapti šventykla, o šventykla - spektaklio erdve.
***
Apie kreipimosi autorių
Shahidas Nadeemas (Shahid Nadeem) - iškiliausias Pakistano dramaturgas, žymaus „Ajoka“ teatro vadovas.
1947 m. Soporo mieste, Kašmyro regione (Pietų Azija), gimęs Shahidas Nadeemas tapo pabėgėliu vos sulaukęs vienerių, kai jo šeima buvo priversta išvykti į neseniai nepriklausomu tapusį Pakistaną. Dramaturgas užaugo Lahoro mieste (Pakistanas), kur Pandžabo universitete įgijo psichologijos magistro laipsnį. Pirmąją pjesę parašė dar studijuodamas, o dramaturgijai pasišventė gyvendamas politinėje tremtyje Londone - ten rašė pjeses disidentinei teatro grupei „Ajoka“, įkurtai teatro aktyvizmo Pakistane pradininkės Madeeha´os Gauhar (vėliau jiedu susituokė). Shahidas Nadeemas parašė daugiau kaip 50 pjesių pandžabi ir urdu kalbomis, taip pat keletą Bertoldo Brechto pjesių adaptacijų.
Dramaturgas tris kartus buvo įkalintas įvairių karinių vyriausybių už priešinimąsi kariniam valdymui. Kalėdamas milžiniškame Mianvalio kalėjime (Pakistanas), ėmė rašyti „savaitgalio pjeses“, skirtas nuteistiesiems. Vėliau dirbo įvairiose tarptautinėse už žmogaus teises kovojančiose organizacijose, tarp jų - Amnesty International, National Endownment for Democracy ir kt., taip pat yra tarptautinio tinklo „Teatras be sienų“ narys.
Shahido Nadeemo pjesės plačiai leidžiamos ir statomos Pakistane, Indijoje, taip pat ir kitose pasaulio scenose. Dramaturgo kūryba vertinama už drąsiai perteikiamas socialiai aktualias, kartais tabu laikomas temas - religinį ekstremizmą, smurtą prieš moteris, mažumų diskriminaciją, išraiškos laisvės suvaržymus, klimatą, taiką ir sufizmą. Neatskiriama jo teatrinių pastatymų dalis - muzika.
Shahidas Nadeemas dėsto rašymo meną Ajokos Scenos menų institute bei Lahoro Meno ir kultūros institute.
Parengė Diana Gancevskaitė
[1] „Ajokos“ teatras (Ajoka Theatre) įkurtas 1984 m. Pandžabų kalba „ajoka“ reiškia „šiuolaikinis“. Šio teatro repertuare - spektakliai religinės tolerancijos, taikos, lyčių smurto, žmogaus teisių temomis. (Čia ir toliau - teksto autoriaus paaiškinimai - vert. past.)
[2] Sufizmas - mistinė islamiška tradicija; sufizmo poezija, daugiausiai perteikiama per muziką, pasaulietinės meilės metaforomis išreiškia mistinę vienybę.
[3] Bulleh Shah (1680-1757) - įtakingas pandžabų sufijų poetas, sudėtingas filosofines temas perteikęs paprasta kalba; smarkiai kritikavo religinę ortodoksiją, buvo apkaltintas erezijomis ir po mirties jį uždrausta laidoti miesto kapinėse.
[4] Kai kurios religinės tradicijos „papūtimą“ įvardija kaip dieviškojo palaiminimo išraišką.
[5] Hinduizmo kultūroje avataras - dieviškojo mokytojo reinkarnacija ar apsireiškimas žemėje.
