Teatrinės amplitudės

Laura Šimkutė 2018-07-01 7md.lt, 2018 06 22
Scena iš spektaklio „Mums viskas gerai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Mums viskas gerai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Baigiantis teatro sezonui, kai premjerų nedaug, o ką nors nauja pamatyti norisi, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, kaip ir kasmet, išleidžia naują teatro kūrėjų kursą. Šiemet akademiją baigė Jono Vaitkaus vadovaujami vaidybos ir teatro režisūros kursų studentai. Absolventų diplominių darbų buvo daug, o žanrai ir stiliai varijavo nuo absurdo iki dokumentikos.

Baigiamųjų spektaklių rodymą studentai pavadino festivaliu „Viskas“, kuriame vienu iš asmeninių favoritų tapo Juozo Ališausko monospektaklis „Grand Show Millennium“, sukurtas pagal stand-up komedijos principus. Pusvalandžio pasirodyme pavyko sutalpinti su aktoryste susijusius stereotipus, akademijos ir teatro aktualijas, savo vietos nerandančio žmogaus ir depresijos temas. Scenoje juodu kostiumu apsirengusio aktoriaus pagrindinis ginklas - jo paties autorinis tekstas, sukurtas iš įvairių aplinkos klišių. Jau pats spektaklio pavadinimas nurodo nesėkmę patyrusį „Užkalnio Grand Show“ arba niekaip su scena negalinčio atsisveikinti atlikėjo Egidijaus Dragūno „SEL Grand Show“. Juozas Ališauskas, tarsi kempinė sugerdamas informaciją bei aktualijas, jas pateikia komiškai ir palieka vietos apmąstymams. Autoironiškas pasirodymas - pavyzdys, kaip, pasitelkiant žavesį, pastabumą, o trūkumus paverčiant privalumais, galima sukurti įsimintiną, žiūrovui nuobodžiauti neleidžiantį reginį.

Gabrielė Ladygaitė su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi parodė monospektaklį pagal Eleanoros Baker pjesę „Mari Kardona“, pasakojančią Albert´o Camus romane „Svetimas“ fragmentiškai pasirodančios pagrindinio veikėjo Merso mylimosios Mari istoriją. Vieniša ir nesuprasta veikėja negeba jausti taip, kaip jaučia kiti. Ladygaitė kuria nuolat įsitempusią Mari, kuri bando būti nuoširdi, tačiau nežino, kaip tą nuoširdumą išreikšti. Ji ieško savęs, tačiau vis nesėkmingai. Aktorė egzistencinio liūdesio kupinam personažui suteikia gyvumo, entuziazmo, iš pažiūros liūdną istoriją paversdama tragikomiška.

Absurdo estetika bandyta remtis dviejuose iš mano matytų diplominių darbų: tai į Lietuvos rusų dramos teatro repertuarą dar žiemą įtrauktas spektaklis „Mums viskas gerai“ pagal lenkų dramaturgės Dorotos Masłowskos pjesę bei Lietuvos nacionalinio dramos teatro dekoracijų dirbtuvėse parodytas „Ubu Rex“ pagal Alfredo Jarry „Karalių Ūbą“.

Eglės Švedkauskaitės režisuotame spektaklyje „Mums viskas gerai“ su absurdu susidoroti pavyko geriau - galbūt todėl, kad pjesės nereikėjo specialiai aktualizuoti. Kūrinys kritikuoja šiuolaikinį beatodairišką vartojimą ir parodo nepasiturinčios visuomenės grupės skerspjūvį. Perteklinėmis priemonėmis pastatytame spektaklyje susitelkiama į aktorių tipažais paremtą vaidybą. Fausta Semionovaitė sukūrė taiklią televizijos laidų vedėjos parodiją, Petras Šimonis -vadinamosios superžvaigždės, aplink save nieko daugiau nematančios, o Giedrė Kederytė įtaigiai persikūnijo į senutę. „Mums viskas gerai“ leidžia per tipizuotus personažus pažvelgti į vartojimo bei televizijos kultūrą.

Uršulės Bartoševičiūtės režisuotas „Ubu Rex“ žadėjo galimybę pažvelgti į tai, kas nutinka, kai valdžia pakliūva į ribotai mąstančių žmonių rankas. Tačiau galų gale to pamatyti nepavyko. Savotiška narkotine pasaka paversta pjesė scenoje išsikvėpė maždaug po pusvalandžio ir spektaklis prailgo. LMTA Teatro ceche per egzaminus rodytas variantas teikė vilčių, tačiau LNDT dekoracijų dirbtuvėse „Ubu Rex“, praradęs savo ritmą, aštrumą ir potencialą, kažkur prapuolė tarp pasenusio rekvizito. Galbūt pjesės absurdas būtų geriau atsiskleidęs ne bandant ieškoti sceninių efektų ar vadinamųjų „fintų“, bet kaip tik situaciją pateikiant realistiškai ir paverčiant Ūbą kad ir spektaklio aprašyme minėtu Donaldu Trumpu.

Sunku iš kelių spektaklių spręsti apie šią naują laidą, nes galbūt pirmoje festivalio „Viskas“ pusėje būta kažko išskirtinio bei įdomaus. Iš to, ką pavyko pamatyti, galiu teigti, kad naujosios kartos aktoriams ir režisieriams trūksta publikos, su kuria jie galėtų užmegzti dialogą, o tai paskatintų ieškoti, eksperimentuoti ir drąsiai kurti. Nors jaunieji aktoriai ir režisieriai turi idėjų ir potencialo, tačiau nėra ko lyginti su pernai metų Gintaro Varno vaidybos kurso diplominių darbų anšlagais: šį kartą likdavo tuščių vietų, ir tai kai ką pasako.

7md.lt

Komentarai
  • Atminties sluoksniai operoje

    Laiškuose nagrinėjome operos žanro kaip atminties saugyklos idėją, operos analizę kaip archeologinį tyrinėjimą, žanro poveikį miestams ir visuomenėms, aptarėme naujosios operos bruožus.

  • Liūdnumai ir malonumai

    Man atrodo, kad abu spektakliai – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ir „tremolo“ – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.

  • Latviško Art deco spindesyje – Lietuvos teatro blyksniai

    Pasivaikščiojimas po parodą „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių.

  • Iš bloknoto (53)

    Net saldu skaityti apie spektaklio gimimą nuo pat pirmo, lyg ir visai netikėto, sumanymo blyksnio iki pabaigos, kuri visuomet siejama su publikos reagavimu ir vertinimais.

  • Iš bloknoto (52)

    Buvau dėl to, kad tokie susitikimai kalėjime – drąsus jaunų menininkų sumanymas, kad abiejose stalelio pusėse buvom žmonės, tik skirtingų likimų, ir gali būti, kad ir tas laisvasis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti nelaisvas.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIII)

    Suprantu, kad teatrui priimtinesnis tas, kuris labai ankstyvoje stadijoje turi (beveik baigtą) formą, apima mažas finansines ir emocines sąnaudas. <...> Tačiau duoklė teatrui kartais kažką gali atimti ir iš paties kūrėjo.

  • Kelionė link žmogaus balso

    Nepaisant nepatenkintų lūkesčių, Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje.

  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.