In memoriam Nijolei Gelžinytei
Aktorės Nijolės Gelžinytės asmeniškai nepažinojau. Bet jai turiu būti dėkingas už pirmą žingsnelį savo profesiniame kelyje. Dar sėdėdamas mokyklos suole parašiau pirmąjį rašinėlį apie teatrą, išspausdintą žurnale „Moksleivis“. Jis buvo skirtas spektakliui „Haroldas ir Modė“ ir vadinosi „Labas, Mode...“. Buvau tarp tų moksleivių, kurie tapatinosi su jaunojo Sauliaus Bareikio Haroldu ir žavėjosi Gelžinytės Mode. Ką rašiau tame rašinėlyje, nebeprisimenu. Bet tikriausiai tai buvo drovus pirmosios meilės mažam teatro stebuklui prisipažinimas.
Nijolės Gelžinytės profesinių pasiekimų sąrašas nedidelis. Bent jau tikrai neadekvatus jos aktoriniam talentui. Ji buvo kažkuo savita ir ypatinga. Išsiskyrė jos veidas. Labiausiai - didelės išraiškingos akys. Tai buvo tuo pat metu paauglės, moters ir senutės veidas. Gal todėl jos Modės, kaip ir Pepės Ilgakojinės, amžius buvo nenusakomas. Gelžinytės personažai buvo tarsi šiek tiek pakilę nuo žemės. Tiek „šiek tiek“, kiek dviem pirštais rodydavo Modės amžininkas, Pirosmanio Sargas. Tie jos personažai anaiptol neskraidžiojo padebesiais, tik dažniau už kitus pakeldavo akis į dangų. Ir mokėdavo nusišypsoti ta paslaptingai švytinčia šypsena, su kuria Modė finale palikdavo Haroldą, savo aštuoniasdešimtajam gimtadieniui sau padovanojusi kelionę anapus, bet dar spėjusi iš Haroldo dovanų gauti meilės prisipažinimą: „Tai nuostabu, Haroldai. Mylėk dar...“
Nijolė Gelžinytė išėjo iš Jaunimo teatro 1999-aisiais. Ji buvo iš tų aktorių, kurie moka laiku pasitraukti. Nekovoja už savo profesinę karjerą ir vietą po saule. Iš tų retų, kurie sugeba ištverti žudantį teatro laikinumo jausmą ir supranta, kad gyvenime gali būti kažkas daugiau už teatrą. Tam suprasti neužtenka valios pastangų. Reikia vidinio inteligentiškumo. Nijolė Gelžinytė jį turėjo, kažkokį įgimtą ir savitą. Apie tokius kaip ji sakoma - šviesus žmogus. Ir ta šviesa, sklindanti iš kažkur giliau, įsimena labiau už charakteringiausius vaidmenų bruožus.
Nijolė Gelžinytė išėjo amžinybėn sulaukusi 8o-ies, kaip ir Modė. Ir amžiumi ji susitapatino su ryškiausia savo heroje. „Aš negaliu gyventi be jūsų“, - mirštančiai Modei sakė Haroldas. „Ir tai praeis...“ Tai buvo seniai ir praėjo.
Sudie, Mode...
