Kokios yra Lietuvos šiuolaikinio šokio perspektyvos? Koks jis Skandinavijos šalyse? Kokių geografinių ar istorinių panašumų ir kokių meninių, politinių ar finansinių skirtumų esama tarp baltų ir šiauriečių? Šiaurės ir Baltijos šalių projektas keđja, rengiamas tik trejus metus, bet jau galima tvirtinti, kad jis padėjo šiam regionui savąjį šokio „veidą" išryškinti Europoje ir pasaulyje. Kalbu ne vien apie menininkų tinklą, draugiją ar bendruomenę, bet ir apie savotišką Šiaurės šalių tapatumą, nors vienareikšmiškai jo apibūdinti neįmanoma. Kultūros forume, kuris pernai įvyko Berlyne, Švedijos Intercult vadovas Chrisas Torchas sakė, kad kultūrinis Šiaurės tapatumas primena Pero Giunto svogūną - vienas ant kito gula patirties lukštai, tačiau šerdies nerandame, nes jos paprasčiausiai nėra. Toks daugiasluoksniškumas formuoja bendrą Šiaurės ir Baltijos šalių tapatumą, kuris, pasak Torcho, laisvai dreifuoja po kultūrinį kraštovaizdį, todėl sunku apsispręsti, kada apsiriboti tik Šiaurės šalių regionu, kada ir kodėl verta įtraukti Baltijos valstybes, gal reikėtų aprėpti ir Baltijos jūros skalaujamas Vokietiją su Lenkija? O kur dar nedidukė Kaliningrado sritis? Visa tai priklauso nuo konteksto, nuo ilgalaikių tikslų, nuo konkrečios valstybės ar Europos Sąjungos finansuojamų kultūros programų ir, žinoma, nuo vyraujančios kultūros politikos.
Šiaurės ir Baltijos šalių šiuolaikinio šokio tinklo keđja priešistorė siekia 2002 m., kai neformalūs Šiaurės šokio susitikimai (Nordic Dance Meeting) buvo rengiami Malmėje ir Kopenhagoje. Vėliau šešios infrastruktūrinės šokio organizacijos (Suomijos, Norvegijos, Danijos ir Lietuvos šokio informacijos centrai, Islandijos nacionalinė šokio trupė ir Stokholmo modernaus šokio teatras kartu su šios šalies ITI šokio komitetu) ryžosi surengti šešių susitikimų ciklą, skirtą svarstymams, kas darytina, kad šiuolaikiniam šokiui būtų sukurtos kuo palankesnės sąlygos visame regione. Islandiškas žodis keđja, panašiai skambantis visomis Šiaurės šalių kalbomis, reiškia grandinę - taip metaforiškai pavadintas projektas apjuosė penkias Šiaurės ir tris Baltijos šalis, tiesa, iš šių trijų tik Lietuva yra visateisė partnerė.
Lietuvos grandis
Pirmasis projekto, kurį remia Europos Komisijos Švietimo ir kultūros departamentas kartu su Šiaurės kultūros fondu, susitikimas 2008 m. gegužę buvo surengtas Vilniuje. Lietuvos šiuolaikiniam šokiui tai buvo savotiškas grand écart - vadinamasis didysis šuolis ar „špagatas" tarp itin kuklių šiuolaikinio šokio sklaidos galimybių ir bandymo lygiuotis į scenos menų finansavimo modelius, jau seniai įsitvirtinusius Europoje. Į seminarus, paskaitas ir diskusijas buvo sukviesti ne tik šiuolaikinio šokio, bet ir kitų scenos menų prodiuseriai, trupių vadybininkai. Vertinga patirtimi, kaip skatinti mobilumą, kokie yra rezidencinių programų ir gastrolių ypatumai, kuo valstybės parama skiriasi nuo privataus finansavimo, dalijosi daugiausia svečiai iš Šiaurės, kalbėję apie šokio festivalių, platformų ir suvažiavimų svarbą, būtinybę pažinti vieniems kitus, o šeimininkai savo ruožtu gyvai pristatė Lietuvos šiuolaikinį šokį. Pasak Kauno šokio teatro „Aura" meno vadovės Birutės Letukaitės, keđja tinklo nariai susidarė nuomonę apie Lietuvos šiuolaikinį šokį, nes „parodėme, ką turime ir ką galime". „Iš visų šešių suvažiavimų naudingiausias Lietuvai buvo vilniškis", - pritaria ir choreografė, Klaipėdos menininkų grupės „Žuvies akis" vadovė Agnija Šeiko. Jos manymu, tai ne tik gera šalies reklama, bet ir šansas sutvirtinti savo poziciją tarp kolegų iš užsienio, geriau suvokti patiems save.
Lietuvos šokio informacijos centro direktorius Audronis Imbrasas įžvelgia ne tik tiesioginę suvažiavimo naudą: „Per pirmąjį susitikimą Lietuvoje lankėsi pusantro šimto profesionalų ne tik iš šio regiono, bet ir iš JAV, Japonijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Portugalijos, kitų valstybių. Galima sakyti, kad tomis dienomis buvome tapę viena iš Europos šokio sostinių, pirmąkart į mūsų šalį atvyko tiek daug užsienio šokio profesionalų ir iki šiol Vilnių jie mini geru žodžiu - nuolat su tuo susiduriu." Taigi toks „tinklinis" bendravimas naudingas ne tik menininkams, šalies kultūrai, bet ir turizmo industrijai.
Anot Imbraso, po pirmojo suvažiavimo Vilniuje pasiektas ir vienas svarbiausių strateginių tikslų, susijusių su kultūros finansavimu Šiaurės ir Baltijos šalyse. Tinklo keđja aktyvumas ir efektyvumas paskatino pozityvius šio regiono kultūros politikos poslinkius. Lietuvos šokio kūrėjams kaip ir kolegoms šiauriečiams atsirado galimybė naudotis menininkų mobilumo programomis, nors trijų Baltijos šalių indėlis į jas esąs gerokai mažesnis. Šiaurės kultūros fondas norden (www.kknord.org) viso regiono menininkams dabar siūlo tiek mobilumo, tiek rezidencines programas, finansuoja kultūros projektus.
Studijos: choreografai, šokėjai, atlikėjai
Per antrąjį keđja susitikimą Kopenhagoje diskutuota apie choreografijos įgūdžius ir išsimokslinimą, apie aukštųjų ar aukštesniųjų šokio mokyklų, akademijų ir universitetų bendrą situaciją, šokio meno bakalauro ir magistro kvalifikacinių laipsnių skirtumus, siekį Šiaurės ir Baltijos šalyse sukurti vienodas ar bent panašias šokėjų ir choreografų rengimo programas.
Choreografė Birutė Banevičiūtė, dalyvavusi visuose šešiuose keđja suvažiavimuose, tvirtina, kad susitikimas Kopenhagoje buvęs ypač įsimintinas. Jai pritaria ir Aira Naginevičiūtė - pasak jos, antras suvažiavimas buvęs vienas iš giliausių ir įdomiausių turinio atžvilgiu. Šokio kaip kosmopolitinio meno kūrėjams būtina nuolat keistis patirtimi. „Reikia atviro santykio ir atviro nervo, antraip jausiesi nei gavęs, nei davęs", - sako choreografė.
 |
| Apostoma Dance Company Kuopio festivalyje. Nuotrauka iš www.kuopiodancefestival.fi |
Lietuvos šiuolaikinio šokio šokėjai profesionalai dažniausiai „tampa" choreografais, o atlikėjų turime tik saujelę. Aktorių-šokėjų bakalauro kursas (vadovė Anželika Cholina) pirmą kartą buvo surinktas 1998 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), 2003 m. pradėjo studijuoti antrasis kursas (vadovė Aira Naginevičiūtė), tačiau abu blynai šiek tiek prisvilo, nes studijos nukrypo į choreografijos lankas, tarsi užmiršus, kad kurso esmė - praktiniai aktoriaus-šokėjo įgūdžiai. Studentai buvo priversti blaškytis tarp aktorystės ir šokio.
Dar visai neseniai LMTA Teatro fakultetas siekė, kad šokio programa būtų atskirta nuo teatro, tačiau dabartinė studijų struktūra byloja, kad pasirinktas atvirkštinis modelis. Kaip aiškina Studijų skyriaus vedėja Esta Urbonavičienė, įstojusieji 2009 m. dar gaus atitinkamos pakopos - bakalauro arba magistro - laipsnį ir profesinę choreografo kvalifikaciją. O pagal naująjį programų ir laipsnių klasifikatorių tiems, kurie, įstoję 2010 m. ir vėliau, sėkmingai baigs vieną ar kitą studijų programą, bus suteikiamas tik muzikos, teatro, kino, menotyros ir pan. bakalauro arba magistro laipsnis, išsilavinimo dokumentuose profesinė kvalifikacija (aktoriaus arba šokėjo, kompozitoriaus arba dirigento) nebus nurodoma, specializacijos teks ieškoti diplomo priedėlyje. Taigi šiuolaikiniam šokiui, vos pradėjusiam savąjį „solo" numerį, tenka tylomis kulniuoti atgal į užkulisius. Studijų programos, glaudžiančios šokį po teatro sparnu, neleis jam tinkamai reprezentuoti savęs kaip atskiros meno šakos, juk, pasak Urbonavičienės, „tokios kvalifikacijos kaip šokėjas iš viso nėra". Nuo šiol aukštąjį išsilavinimą gaus tik choreografai, o šokėjus teks ugdyti „namudiniu" būdu, kaip tą daro Kauno „Aura"...
Šiuolaikinis šokis klaidžioja po performatyvių menų skalę, jo vieta neapibrėžta ne tik Lietuvoje. Antai Suomijos kultūros politikos tyrimų fondo direktorė Ritva Mitchell apgailestavo, kad ir šioje šalyje nepriklausomos šokio trupės yra menkai finansuojamos, nes dažniausiai atsiduria kultūros politikos paraštėse.
Šiuolaikinis šokis darželiuose ir mokyklose
Lietuvos aukštosiose mokyklose šokis, kaip minėta, vis dar negali „išlįsti" iš po teatro sparno, o bendrojo lavinimo mokyklose jis „spraudžiamas" prie fizinio lavinimo pamokų. Ir tai nėra toks jau nekaltas dalykas.
Trečiasis keđja suvažiavimas Kuopio mieste (Suomija) kaip tik ir nagrinėjo panašaus pobūdžio problemas. Pasirodo, ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Šiaurės šalių šiuolaikinio šokio pasiūla vaikams ir paaugliams apgailėtinai kukli, jis laikomas viena iš laisvalaikio pramogų, o ne visaverte meno rūšimi.
Danijos karališkosios bibliotekininkystės ir informacijos mokyklos profesorė Beth Juncker pabrėžė, kad asmenybės tapatumui daro poveikį estetinė ir simbolinė patirtis, kultūrinių įspūdžių įvairovė - tai rimai, ritmai, garsai, judesiai, skaičiai, žodžiai, pasakojimai, žaidimai, metrinės struktūros ir t. t. Svarbu nepamiršti, kad vaikai pirmiausia įvaldo judesį, todėl šokis, kuris atlieka ir socializacijos funkciją, yra ypač svarbus bendravimo ir saviraiškos instrumentas.
Vakarų Europoje šokis mokyklų programose jau seniai įsitvirtinęs. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje pradinukai šokti mokosi per fizinio lavinimo pamokas, bet vyresnėms klasėms jis jau dėstomas kaip viena iš scenos menų disciplinų. Galima laikyti net šokio egzaminą, kurio įvertinimas įrašomas į brandos atestatą. Specialiai mokykloms rengiami trumpalaikiai ir ilgalaikiai šokių projektai, kuriamos bandomosios studijos. Vyksta šiuolaikinio šokio festivaliai vaikams ir jaunimui, antai Švedija tokį festivalį „Salto!" rengia jau 13 metų ir jis yra vienas didžiausių Europoje.
Remdamasi švedų patirtimi, nevyriausybinė organizacija „db PROJEKTAI" kartu su choreografe Birute Banevičiūte ir Švedijos ambasada Lietuvoje prieš trejus metus mažiesiems žiūrovams pradėjo rengti festivalį „Dansema". Čia ne tik rodomi mūsų šalies ir užsienio choreografų darbai, bet ir kviečiama iš arčiau susipažinti su šiuolaikiniu šokiu, „išbandyti" jį, kartu su žiūrovais aptariama, kas vyksta scenoje. 2009 m. šiam festivaliui buvo sukurtas „Visiškas dvynys", kurio idėją choreografėms Birutei Banevičiūtei ir Claire Parsons iš Švedijos pasufleravo pirmasis keđja susitikimas Vilniuje. Šokio spektaklis, kurį atlieka du šokėjai - lietuvis Tautvilas Gurevičius ir švedas Niklas Valenti - 2009 m. parodytas ir „Salto!" festivalyje Švedijoje, tai tapo puikiu Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimo, puoselėjant šiuolaikinį šokį, pavyzdžiu.
Technologijos ir kūrybinis procesas
Kokį poveikį šokiui daro technologijos, diskutuota Osle, kur aukštųjų (high-tech) ir žemųjų (low-tech) technologijų naujoves, jų įvairovę ir galimybes demonstravo menininkai, bandantys išplėsti scenos kaip „juodosios dėžės" ribas: virtualūs šokėjai šoka greta „gyvų" atlikėjų, virtualūs vaizdai leidžia kurti „nesumeluotą" scenografiją, atsiranda net virtuali scena... Mūsų šalies choreografams naudoti įmantresnes technologijas, deja, neleidžia kišenė. Tiesa, Kauno šokio teatras „Aura" yra sukūręs nemažai tarpdisciplininių projektų, kuriuose išradingai naudojami skaitmeniniai vaizdai, kinetinė scenografija, lazerinės projekcijos, tačiau ši graži išimtis tik patvirtina „bado dietos" taisyklę... Šiaurės šalių atstovai tvirtino, kad, išbandę naujųjų medijų teikiamas galimybes, choreografai dažniausiai grįžta prie išeities taško - kinestetinės kūno raiškos, tačiau tas „sugrįžimas" yra jau praturtintas nauja patirtimi.
 |
| Compagnie Thor, Belgija |
Umėjo mieste (Švedija) Šiaurės ir Baltijos šalių šokio bendruomenė aptarė kūrybinių dirbtuvių svarbą choreografams, šokėjams, vadybininkams, festivalių organizatoriams, prodiuseriams ir t. t. Būtina kuo aktyviau keistis sumanymais ir idėjomis, nes, kaip teigia britų menininkų grupė MAP Consortium, kūrybiškumas efektyviausiai sužadinamas tada, kai ieškoma kuo įvairesnių kelių, vedančių meninės idėjos link.
Dar rimtesnių diskusijų tikėtasi per suvažiavimą Reikjavike, nes jo tema „Pasiekti! Turinys ar forma?" buvo ypač intriguojanti. Šiandienos menas nepaiso žanrinio apibrėžtumo, šokis - vienas iš vitališkiausių menų - irgi kuria naują savo veidą (ar įvaizdį). Tad klausti, ar performatyvi forma išryškina turinį, ar jį užgožia, neatrodo banalu. Vis dėlto atsakymus į klausimą „Kas pirmas - višta ar kiaušinis?" šeštojo suvažiavimo dalyviams teko grįsti beveik vien empirine patirtimi.
Grandinės rūdys versus ateities vizijos
Projektas vyksta jau trejus metus, todėl būtina apžvelgti ir taisytinus šių suvažiavimų aspektus. Suomijoje gyvenantis ir kuriantis choreografas Andrius Katinas teigia, kad keđja, viena vertus, skatina Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimą, antra vertus, realios naudos menininkams neduoda, nes projekto turinys yra pernelyg formalus - jis taip ir neatvėrė kelio greitesniam keitimuisi informacija, bendradarbiavimas tarp šių šalių menininkų irgi netapo glaudesnis. Katino nuomone, nėra teisinga, kad iš Baltijos šalių tiek programų kuratorių, tiek pranešėjų, tiek lektorių, tiek ir dalyvių kviečiama labai mažai, palyginti su Šiaurės šalimis.
Tą patvirtina ir choreografė Birutė Banevičiūtė - nuo penktojo susitikimo Umėjo mieste lietuvių nebeliko nei tarp pranešėjų, nei tarp kuratorių, todėl susidaro įspūdis, kad Šiaurės šalys nebelaiko Lietuvos rimta partnere. Tačiau vienas iš keđja tinklo organizatorių Audronis Imbrasas nelinkęs dramatizuoti padėties - jis įsitikinęs, kad tai turbūt pirmas šokio, o gal ir visų scenos menų, projektas, kuriame Lietuva dalyvauja kaip visateisė partnerė be jokių išlygų ar lengvatų.
Choreografė Aira Naginevičiūtė įsitikinusi, kad nemažai esama ir mūsų pačių kaltės: neturime ekspertų, analitikų ir vadybininkų, kurie galėtų tinkamai pristatyti Lietuvos šokį, gerai išmanytų jo specifiką, įvertintų kūrybinį potencialą, būtų objektyvūs, atviri, imlūs ir rūpintųsi ne tik savo kiemo reikalais... „Mes, choreografai, galime tik pasidalyti idėjomis ir parodyti savo kūrybą, o visa kita yra teoretikų reikalas", - aiškina Naginevičiūtė. Anot jos, keđja kaip vienalytis, pulsuojantis, atviras ir provokuojantis projektas yra stiprus tiek, kiek stipri silpniausioji jo grandis. Jei visa keđja bendruomenė laikysis šio principo, Lietuva tikrai užims tvirtas pozicijas ne tik šiame suvažiavime, bet ir platesniame kontekste.
Šokio teatro „Aura" meno vadovė Birutė Letukaitė norėtų gyvesnio šalių bendradarbiavimo ir viliasi, kad ateityje vyks aktyvesni festivalių, trupių, choreografų, šokėjų ir dėstytojų mainai.
Keđja 2
Per keđja susitikimą Reikjavike viena iš tinklo organizatorių, Danijos infrastruktūrinių šokio namų „Dansens Hus" projektų vadybininkė Kamma Siegumfeldt sakė, kad nuo šiol tinklo suvažiavimai bus mažesnės apimties, griežčiau apibrėžto turinio, skirti konkrečiai tikslinei grupei. 2011-ųjų rugsėjį susitikimas planuojamas Orhuso mieste (Danija), 2012-ųjų rugpjūtį - Taline, 2013-ųjų liepą - Klaipėdoje. Vyks ir smulkesni specializuoti regioniniai susitikimai, beje, pora tokių kompetencijos ugdymo seminarų pernai lapkritį jau surengta Rygoje ir Taline.
Talino seminare dalyvavusi choreografė Agnija Šeiko džiaugėsi, kad pavyko suburti naująją Lietuvos, Latvijos ir Estijos šiuolaikinio šokio kartą - tai puiki galimybė pradėti kurti savitą Baltijos šalių šiuolaikinį šokį, kuris būtų matomas tiek Europoje, tiek pasaulyje.
