„Jei nekreipsime dėmesio į tai, ką mums kužda paikumas, genijaus darbai visai neatrodys kuo nors iš esmės skirtingi nuo mechaniko, astronomo, istoriko ar karvedžio veiklos (...) Genijus tą ir tedaro, kad iš pradžių mokosi akmenis krauti, o paskui - statyti; jis visą laiką ieško medžiagos ir nuolat ją vienaip ar kitaip formuoja.“ (Friedrich Nietzsche, „Žmogiška, pernelyg žmogiška“).
Be abejo, klasika - tiek žiniasklaidos, tiek visuomenės prioritetų. Mums labai svarbu, kad atleistas iš teatro meno vadovas, - ir visiškai nesvarbu, kaip pats teatras su tuo menu gyvena ir ką rodo visuomenei. Lygiai kaip prieš keletą dienų nežinia kam buvo įdomu, ką užsienio reikalų ministras kalbėjo su Ukrainos prezidentu, bet šią naujieną apklojo jo treningiukas. Personalijos visada nugali, ypač jei galima apie viską nuspręsti vos metus žvilgsnį. Juo labiau mūsų visuomenėje, šokančioje ratelius aplink menininkus, bet nekvaršinančioje galvos dėl sistemos, nes čia jau reikėtų kažką galvoti. Norisi paprasčiau - atnašauti, garbinti ir aukoti. Lyg gyventume XIX a., kai romantiškojo genijaus kultą neapsikentęs dorojo Nietzsche´ė.
Be abejo, Oskaras Koršunovas nėra eilinis asmuo, bet treningiuko atvejis perša analogiją. Kaip kitų šalių vadovai bando rūbais solidarizuotis su Ukrainos karo vadu, taip teatrui reikėjo veido, fasado ar priedangos, ir jis jį gavo Koršunovo asmenyje. Bet esminė pastaba: kalbame ne apie režisierių, o apie meno vadovą. Iš Koršunovo niekas neatėmė ir neatims teisės režisuoti. O žiūrovui - dėl visa ko priminsiu, kad teatras yra sukurtas pirmiausia jam, visuomenei, o ne menininkams, - giliai nusispjauti, kas vadovauja teatrui. Dauguma einančiųjų į spektaklius to net nežino (kiek išvardinsite kitų teatrų meno vadovų?). Žiūrovams svarbu spektakliai, kuriuos jie matys, ir ką po jų mąstys. O jei publikai svarbu, kas pastatė, kas vadovauja, kas pasakė - vadinasi, ne apie meną ar repertuarą kalba.
Tačiau šioje mūsų instagraminėje XIX a. visuomenėje sistema veikia taip, kad svarbiausiu tampa fasadas. Naujo filmo ar operos poveikis matuojamas svečių portretų gausa prieš seansą prie „sušaudymo sienelės“. Įvairiausi kūriniai palaiminami jų autorių įrašais ir autoportretais socialiniuose tinkluose. Pritariančiųjų choro tūpsniai tampa kūrinio vertinimo kriterijumi. Šis socialinis kapitalas efektyvus, tai presingas, prieš kurį neatsilaiko politikai ir kiti įvairių institucijų sprendėjai, todėl kūrinių galima net nematyti ar, pasidavus adoravimo bangai, išreikšti ir savo susižavėjimą kūrinio nemačius. Kuo tai skiriasi nuo valstiečių, kelias dienas laukusių, kad išvystų traukinį, kuriuo važiavo didžioji Sarah Bernhardt, kurios jie, be abejo, scenoje nematė? Bet žvaigždžių reikia ne tik danguje, kad galėtume pasigirti gyvenę greta jų. Todėl staiga liautis gerbti žvaigždę, kuriai ir priklauso visi atributai nuo skrydžių iki kryčių, yra skandalas.
Ir kam rūpės, kad kur kas didesnis skandalas yra tai, jog Nacionaliniame dramos teatre - antrame pagal brangumą visuomenės kišenei, - yra rodomas spektaklis „Miegantieji“, bandantis įteigti žiūrovams Vingių Jono epochos pažiūras? Bilietai į jį - kūrėjų vardų dėka - iššluojami, net kultūros ministras nesusilaikė nuo pagyrų feisbuke, nors jame pateikiama ideologija ir požiūris į moterį skamba visišku anachronizmu XXI amžiaus teatre. Spektaklis, sulaukęs ne tik Lietuvos kritikių pasipiktinimo, bet dar aštresnių komplimentų iš užsienio: „spektakliui tereikėjo padaryti visai nedaug, kad įtikintų savo beskoniškumu, didaktiškumu, seksizmu“; „Neginčiju režisieriaus teisės reikšti savo pažiūrų ar kritikuoti socialinius pokyčius, vis dėlto šis jo pastatymas tiesiog nuslysta į banalybę ir kičą, kuris, deja, pasiekia žiūrovus“. O kadangi bilietai į jį siekia 40 Eur, tad gali matyti dar vieną kryptį: genijų kastos sukurtas spektaklis kuria ir komerciškiausią Lietuvos dramos teatrą. Drauge tai - ideali iliustracija pasakėčiai „Kaip vakarykščiai kairieji sočiais dešiniaisiais tapo“.
Akivaizdu - ir taip pat nedaug kam berūpi,- kad šis teatras pametė bet kokią kryptį arba, kaip mandagiai suformulavo kritikė Aušra Kaminskaitė, tapo „tikra vertybių ir požiūrių vaivorykšte“ (nepainioti su LBGT+ simboliu). Teatras visiems, tikras Nacionalinis. Jame vieną vakarą gali išvysti spektaklį, kovojantį prieš seksualinius priekabiavimus („Sulėtintai“, „Sirenų tyla“), kitą - regėti diametraliai priešingą, mizoginiją ir pašaipas LGBT+ asmenims („Miegantys“). Gali solidarizuotis su ukrainietėmis jų papasakotose istorijose („Liudijimai“) ar užeiti į teatro dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus surengtą Ukrainos dramaturgijos festivalį, - o kartu tikėtis, kad gal tai atsvers faktą, jog Maskvoje spektakliai pagal jo pjeses iki šiol pildo Rusijos karo kasą. Dėl to jokio pareiškimo nei iš autoriaus, nei iš paties teatro nebuvo girdėti, o juk kalbame apie genijų rangą. Kurie net nebėra privatūs asmenys, nes dirba valstybės teatre. Institucinė šizofrenija ar hipokrizė?
Teatro meno kryptis priklauso ne nuo vieno meno vadovo - dramaturgas Marius Ivaškevičius tikriausiai taip pat formuoja teatro kryptį (nes abejoju, kad jo pareigos būtų rašyti ar taisyti kitų dramų tekstus); yra ir 11 asmenų meno taryba, pagal jau nusistovėjusias tradicijas seniai tapusi dar viena demokratijos priedanga. Šiuo atžvilgiu šis teatras nevienišas: nevyriausybinės mažos trupės formuoja savo veidą tiesiog pagal jų lyderius-kūrėjus ir jų estetinį ir ideologinį braižą, o šalies valstybiniuose teatruose apskritai būtų sunku atrasti bent kokią ideologiją.
Ar tai skamba kaip absurdas - kad būtų kažkoks teatro laivo kursas? Ar negana tokių kursų prisižiūrėjome sovietmečiu tiek, kad iki šiol purto ir todėl privalome būti nevaržomai laisvi ir skelbti ką tik norime vienoje svarbiausių teatro erdvių? Bet ir pats Martynas Budraitis, atėjęs į Nacionalinį dramos teatrą pačios pirmos kadencijos pradžioje, 2010 metais, buvo aiškiai paskelbęs socialinio, kairiosios krypties teatro programą su „visuomeniškai aktualiais pastatymais“.
Būtent tuomet teatras susigrąžino ir intelektualesnius žiūrovus, ir ėmėsi kritinės minties, o turėdamas nelyginamai daugiau finansinių ir žmogiškų pajėgų, davė toną kitoms šalies scenoms. Šiandien toks pareiškimas skambėtų idealistiškai, nes vėl sugrįžta į tą vardų ir ordinų lygį, su kuriuo paprastai kandidatuojama į vadovus: pas mus statys X ir Y, statysime vaikams, klasiką ir komedijas. Ir visiškai neįdomu, kodėl taip renkamasi. A, ir dar - kad būtų užimtas kolektyvas. Nors teatras nėra darbo užimtumo tarnyba.
Iškilių kūrėjų vardai tarsi turėtų garantuoti kokybę, bet patirtis primena, kad tikrai ne visada. Raiška yra tik viena pusė. Kauno dramos teatrui pasisekė - kliovėsi iš esmės Roberto Wilsono vardu ir jo estetika, o šis ėmė ir tėkštelėjo vieną svarbiausių šiandienos temų - „Dorianą“, spektaklį apie garbėtrošką ir narcisizmą. Nes jam vardas yra atsakomybė. Nuo pareiškimo spektakliu iki viešo pareiškimo socialiniame tinkle. Ir tai nebūtinai turi būti autoportretas. Teatras žmonijos istorijoje buvo ir lieka viena viešiausių erdvių, suteikiama kūrėjui vienam spektakliui, vienam sezonui ar keleriems metams. Su didžiuliu (mūsų šalies kultūros sistemoje) finansavimu ir (pasi)tikėjimu, kurį visuomenė suteikia avansu. Todėl yra svarbu, kaip teatras atsimokės jai, apie ką norės pasikalbėti su to vakaro žiūrovais. Ką jiems galės papasakoti ir kur nusivesti.
Tiesos senos nuo Periklio Graikijos laikų, kur jaunuoliai, atrinkti būti chore, ir jų vadovai choregai būdavo atleidžiami nuo tarnybos kariuomenėje. O kai kurie dramaturgai buvo ir karo strategai ar kariai. Įdomu, ar jie nepainiojo uniformų?
Pasiklydus tarp šiandienos veidrodžių pravartu paliesti šaknis.
