„Sirenos“: apie socialinę lytį ir smegenis

Viktorija Sinicyna 2022-10-15 menufaktura.lt
Akimirka iš spektaklio „Sūnelis“, režisierė ir atlikėja Nataša Živković, Slovėnija (festivalis „Sirenos“, 2022). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Sūnelis“, režisierė ir atlikėja Nataša Živković, Slovėnija (festivalis „Sirenos“, 2022). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Būti moterimi neapsimokėjo

Keistas jausmas, kai pasitinkanti spektaklio scenografija skaudžiai kerta akims. Grindų lygyje - podiumas, nuklotas balta spalva, kertasi su apšvietimu ir tiesiog svilina. Podiumo gale it altorius sėdi žmogus, prisidengęs blizgiu apsiaustu, akinančiu dar skaudžiau nei balta grindų juosta. Vienintelis žemiškas akcentas - išsikišusios kojos, apautos „Nike“ sportbačiais. Taip vizualiai buvo pateikta 40-ies minučių išskirtinės energijos spektaklio „Sūnelis“ pradžia.

Slovėnų režisierė ir atlikėja Nataša Živković tyrinėja fenomeną, būdingą Balkanų šalims. Pagal seną tradiciją, moterys Albanijoje gali pakeisti socialinę lytį tam, kad patriarchalinės sistemos privilegijos būtų prieinamos ir joms, ir jų šeimoms. Tokios moterys vadinamos „Prisiekusiomis mergelėmis“ arba burrnesha. Mainais į vyrišką statusą moterims priešiškoje aplinkoje privalu pažadėti amžiną skaistybę. O ir žodis privilegija šiame kontekste atliepia ne turtus, sėkmę ar dar kokias asociatyvias gėrybes, o paprasčiausią įmanomybę (iš)gyventi, diena iš dienos nebūti žeminamam/-ai. Šiame socialiniame sandoryje nelygybė juntama visu ūgiu, bet kai kurioms prisiekusioms moterims tai tapo gelbėjimosi ratu atšiauriame vandenyne.

Atlikėjos pasakojamos istorijos apie skirtingas tapimo burrnesha priežastis - jautrioji spektaklio dalis, perteikiama žodžiu. Po to Živković prieš žiūrovus išstato vyriškumą kaip gyvenimo kokybės garantą, ir tam ji pasitelkia savo kūną. Tai ne šiaip reginys, o patyrimas: šokiu ji perteikia ne vyriškumu besididžiuojantį tipažą, bet aiškiai juntamą aršumą, narcisistiškumą ir koktų įsivaizdavimą, kad viskas galima, nes esi vyras. Prisiekusių mergelių reiškinys čia tampa ir spektaklio ašimi, ir atspirties tašku judesiu analizuoti tokį vyriškumą, kuris, persisotinęs galios, tampa deformuotas.

Atlikėja kūno energija įelektrino erdvę, arogantiškais, vietomis erotiškais judesiais liejo galios perkreiptą vyriškumą. Šis, skambant dainoms „Sunny“ ir „The Rhythm of the Night“ (nuoroda į 1999-ųjų Claire Denis filmo „Gražus darbas“ paskutinę šokio sceną su aktoriumi Denis Lavant), nebuvo toks nepakeliamas - muzikinis ritmas tapo tarsi atsvara šleikštuliui. Negana to, kad scenoje atidavė visą save ir dar daugiau, po spektaklio Živković lyg niekur nieko nusileido į teatro fojė ir pasakojo namo neišskubėjusiems žiūrovams apie kūrybinį procesą.

Paradoksalu, kad pasirinkti vyro rolę moteris ar už jas nuspręsdavusius tėvus vertė viliojanti galimybė turėti daugiau laisvių (išsivadavimas iš primestos santuokos - taip pat viena iš laisvių). Tačiau patirti „laisvę“ patriarchaliniuose gniaužtuose moterys galėjo tik uždengdamos savo prigimtinę identiteto laisvę vyrišku šydu. Taip pat pasmerkti save vienatvei, gyventi atokiau, nekurti šeimos. Vis tik tokį kelią pasirinkusios moterys nebūtinai buvo nelaimingos, graužatį dėl neteisybės neretai nutrindavo pats gyvenimas ir jos / jie plaukė pasroviui imdamos/-i viską, ką socialinis vyro statusas galėjo pasiūlyti. Kai ką, beje, aktoriai pasiūlė būtent žiūrovams-vyrams. Nuolankiai priėję prie pasirinkto žiūrovo ir nuavę jam batus, moterimis persirengę vyrai ėmė plauti kojas. Moters „prievolė“ minutėlei tapo galios simboliu prieš intymaus netikėtumo užkluptus žiūrovus.

„Cerebrum“: smegenų žaidimai

Smegenys sunkiai pasiduoda atskleisti savo paslaptis, todėl žaismingi neurotestai, parodantys tam tikrus smegenų veiklos polinkius, gali sukelti nuostabą kaip įmantrūs, neregėti iliuzionisto triukai. Tuo ir pasinaudoja belgų kūrėjas Yvainas Juillardas, savo paskaitą  (žodis paskaita šiuo atveju puikiai atitinka informacijos pobūdį ir jos perteikimo svorį) miksuodamas su žiūrovus įtraukiančiomis užduotimis. Šios nereikalavo daug pastangų, užtat suteikdavo minutę kitą pailsėti nuo nepertraukiamo paskaitos dėstymo ir piršto galiuku leido prisiliesti prie neuromagijos. Pavyzdžiui, užduotys, parodančios, kad negalime aprėpti viso matomo peizažo, tiksliau, negalime sutelkti dėmesio į visas priešais save matomo vaizdo detales. Arba kokią svarbią reikšmę turi kontekstas, vienaip ar kitaip mums pakreipiantis žodžių reikšmes. Arba: kaip kiekvieno smegenys kuria skirtingą realybę, ir šioji gali būti deformuota įvykus smegenų traumai, ištikus cerebriniam paralyžiui.

Toks mokslo populiarinimo būdas yra naudingas švietimo tikslais ir pagavus savo paprasta prieiga prie sudėtingos galaktikos žmonių galvose. Tik, jei dažnai diskutuojame apie spektaklių trukmę ir jų betikslį ištęstumą, informacijos buvo pateikta daug, o kaip visa tai sugromuliuoti, liko neaišku. Spektaklio trukmė, rodos, pataikė tiesiai į dešimtuką, - valanda ir dešimt minučių, - tačiau visą valandą žodžiu ir teptuku ant grindų anatomiškai nagrinėjama smegenų veikla, nors ir su interaktyviais intarpais, paprasčiausiai išvargina. Smalsų jaudulį po vienos ar kitos užduoties jau netrukus užgožia grįžimas prie to paties - kalbėjimo, kad smegenys sudėtingos iki išprotėjimo, o ateities technologijos bus tokios super, kad žmogų patalpins į virtualybės burbulą ir leis ten gyventi daug ilgiau nei jo laiko nudėvėtam kūnui.

-----

Šie du kūriniai itin skirtingi, tad vesti paraleles atrodytų nenatūralu ir dirbtina. Vis tik, atsigręžiant į šiemetinių „Sirenų“ festivalio kūno kvestionavimą, iš Živković ir Juillardo kūrinių išnyra du atidaus dėmesio verti žiūros taškai: „Sūnelis“, kaip kūno kalba ir istoriniu fenomenu perteikiamas vyriškumas, toksiška jo pusė, bei „Cerebrum“, kaip įkūnyta sąmonė ir jos kuriamos realybės.

Komentarai
  • Mūsų gyvenimas scenoje

    Galima tvirtai teigti, kad Kinija atėjo ir pas mus. Susikaupimo reikalaujančioje ar jau pagavusioje tave scenoje staiga kaip žaibas akis apakina išmaniojo ekranas. Priešais sėdinčiajam būtina tą sceną nufotografuoti!

  • Apie meilę ir muziką

    Kūrinius sieja performatyvaus ritualo momentas: „Broken Hearts Club“ jis buvo gyvas, vykstantis čia ir dabar, o „Vaivorykštės miuzikle“ – surežisuotas ar veikiau kūrybos procese vykusio ritualo rezultatas.

  • Iš bloknoto (54)

    Monodramą suvaidinti gali tik retas aktorius. Brandi asmenybė. Kiek aktoriai bando patys save režisuoti, jiems dažniausiai nepavyksta. <...> Beje, neaišku, kas čia kūrėjai, nejaučiu režisieriaus Koršunovo rankos.

  • Laudacijos „Teksto rakto“ ir „Meno rakto“ laureatams

    Pagerbti – tai Scenos meno kritikų asociacijos kertinis principas, įteikiant apdovanojimus. Pašlovinimą ir kolegų dėmesį šiemet patyrė Rūta Oginskaitė ir Paulius Markevičius.

  • Sezono pusiaukelė

    Kaip ir apie ką šį sezoną pasirinko kalbėti teatrai ir juose kuriantys menininkai? Kas yra svarbiau teatrų programose – veiklos krypties vienovė ar menininkų idėjos, o gal teatro ir publikos dialogas?

  • Ceremonija bėgte

    Nominacijų sąrašai tampa kompasu. Kad ir ką parodytų rodyklė, visi paminėti kūrėjai tampa metų verčiausiais, sugebėjusiais išsiskirti iš nemenko būrio kolegų. Tad kokį vaizdą šiemet atvėrė Lietuvos teatras?

  • Pažvelgti į akis Dionisui

    Ar teatro rampos šviesos gali nušviesti visuomenės traumą, užuot toliau klaidingai nušviesdamos vien pačios save? Nėra aiškių atsakymų, nes teatras egzistuoja ir išlieka būtent dėl neatsakytų klausimų.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIV)

    Krystiano Lupos teatras [net iš nufilmuoto spektaklio – vaizdo įrašo „Slėptuvė“] suteikia malonumą lukštenti intelektualias veikėjų pokalbių nuorodas ir sekti subtilius jų santykių bei jausmų niuansus.