Koks bus X po pandemijos? Akivaizdu, kad X jau nebus toks, koks buvo, sako X sričių specialistai. Ir pranašauja, prognozuoja. Tarsi prieš pandemiją buvo galima prognozuoti, koks bus akcijų kilimas ar kritimas kone bet kokioje srityje. Kadangi prognozės yra neatsakingas ir greitai pasimirštantis dalykas, leidžiantis tik prognozuotojui prisidurti simbolinio kapitalo prie jau vargano susikrauto (save gerbiantys ir turtingesni neužsiima tokiais niekais, bet tokių mūsų šalyje beveik nėra), tai nėra ir jokios atsakomybės. Svaičiok, ką nori, vis tiek būsi išklausytas.
Tokią įžangą parašęs negaliu leisti sau prognozuoti. Juoba iš tiesų niekas nėra aišku, nes realybė (kurią dažniausiai įkūnija valdžia) net nesubrendusias fantazijas nupjauna savo supratimo dalgiais. Tiksliau, supratimo stokos.
Pavyzdžiui, mano galva neneša, kodėl karantino metu gali veikti didelių prekybos centrų maisto parduotuvės, o muziejai - ne, nors į parduotuves per dieną užeinančių skaičius viršija muziejaus mėnesio lankomumą. Šio teksto rašymo dieną jau planuojami skrydžiai lėktuvais, kur 2 kv. m plote sėdės šeši žmonės šachmatiniu būdu, bet teatrai lieka uždaryti tolimai ateičiai, nors juose net įprastai kėdės sustatytos rečiau. Nekalbant apie tai, kad yra planų sodinti į kas antrą kėdę ir gal net eilę. Sportininkams galima treniruotis, aktoriams, šokėjams repetuoti - ne? Bet mano „nesuprantu“ iš tiesų reiškia „nenoriu suprasti“, nes atsakymas tegali būti vienas: šita valdžia nemėgsta meno (nerašau - kultūros, nes šis terminas pernelyg išplėstas ir dabar kultūra gali būti ir valstiečių, ir blizgiojo elito, ir kalinių). Ji meno net neapkenčia. Nekalbu, kad neišmano - apsimetė, kad išmanė prieš rinkimus, kad kultūra bendrai labai rūpėjo, bet dabar mūsų vyriausybė nuosekliai bando įrodyti, kad Naujoji Zelandija yra ne tik geografinis, bet ir moralinis Lietuvos valdžios antipodas. Dar vienas tokio suopračio įrodymas - į tolimiausią karantino laisvinimo etapą įrašytas žodis „parodos“. Kodėl muziejai - antrame, o parodos - ketvirtame etape? Pasirodo, šį žodį vyriausybė supranta kaip žemės ūkio padargų, statybų ir kitokias parodas, kurios labiau yra mugės. O koks produktas buvo leistas pardavinėti pirmiausia? Banalu, kaip primityvu - trąšos. Nes jos ne tik suprantamos ir būtinos iš žemės ūkio atėjusiems valstiečiams ir jų pasekėjams sodininkams, bet ir yra svarbiausiojo jų verslas. Taip, tai visiškai ciniška. Bet tai yra valstiečių kultūra, ir ji, davatkiškai užsidėjusi rūpesčio skarelę, dėl to ir buvo pasirinkta vesti tautą - deja, į komplektą įskaičiuota ir visa valstietiška mąstysena. Todėl tik į klausimą, koks teatras išliks po pandemijos ir karantino, galiu atsakyti neabejodamas - Naisių. Atvirame ore, atviros širdies ir atvirų paslapčių. Nes nieko negėda.
Scenos menų ateitis gaubiama labai neaiškių miglų. Ir aktualesnis klausimas ne apie kompensacijas, kurių šiaip ar taip negaus aibės žmonių, nes ši dažnai minima simboliška valstybės parama yra konkursai, o ne parama. Tokią didink dešimtkart, vis tiek nepasieksi Vidurio Europos kultūros finansavimo vidurkio.
Esminis klausimas yra - kaip nenutraukti scenos meno kūrėjų ir žiūrovų santykio, tradicijos ir inercijos. Kūrinių skaitmenizavimas gali galioti literatūrai, dar muziejams, dailei, iš dalies - muzikai, bet kaip per „zoomą“ nepatirsi dizainerio sukurtos kėdės patogumo, taip ir aktoriaus alsavimo, šokėjo nuovargio ar cirko triuko rizikos. Atėjęs į teatrą maras, priešingai Antonino Artaud svajonėms, išrašytoms „Teatre ir jo antrininke“, fiziškai pasirodė neįmanomas. Tiesiog tada teatrai uždaromi ir belieka rodyti ženklus nuo savo laužų per bet kokius langus.
***
Naujos „drive in“ ir dar kitaip neišradingai besivadinančios iniciatyvos kaip tik ir siūlo „drive-in“ paslaugas, t. y. prilygina kultūrą ir meną mėsainiui. Kuris irgi nėra maistas, o atvykusių į miestą valstiečių mada ir vieta jų laisvalaikiui. Būtent tuo šios naujos iniciatyvos yra pavojingos, nes sukuria iliuziją, kad jos pakeis tikrą kino ar teatro seansą. Lygiai taip pat tampa pavojinga painioti scenos menus su tuo, kas yra popsas, šiandien ne tik lendantis po aukštosios kultūros stogu ir prašantis kompensacijų už išparduotus bilietus, bet jau ir politikų pripažįstamas kaip prioritetinė kultūra, kuriai reikia suteikti išskirtines sąlygas ar erdves koncertams. Mėsainis su kitu padažu vis tiek liks mėsainiu, bet tuo, matyt, jis ir traukia tą kultūrą vartojančius.
Prie filmų namų ekrane seniai pripratome, tačiau šių metų „pusiniai“ festivaliai „nuo sofos“, kad ir kaip nemėgčiau jų reklaminio bruzdesio ir papildomų žaisliukų fojė, vis dėlto priminė bendrą buvimą ir salės alsavimą, kurio šįmet neteko patirti. Vienas gražiausių bet kokio kino kadrų yra anapus ekrano - tai žiūrovai, žvelgiantys į jį.
Lygiai toks pat malonumas patiriamas ir scenos mene - stebėti, kada užsimezga flirtas, žiūrovas prisipratinamas ir tada jau jis duoda atsaką. Tai šokis ir pokalbis iš abiejų pusių, ne pamokslas į nežinomą erdvę. Net Kanados kunigui bažnyčioje buvo ant suolų išdėlioti ten įprastai sėdėjusių parapijiečių veidai, kad jis prisimintų, kam kalba, ir tai suteikė jo mišioms nepamatuojamo konkretumo. Ad hominem, o ne apskritai urbi ir orbi. Tuo šis bet kokių ceremonijų atlikimo menas (o scenos menai - vieni iš tokių) skiriasi nuo kaukėto ministro pranešimo, nuo skaitmenizuoto įrašo, nuo sąmojingo ar banalaus memo ir mėmės: visų šitų negali koreguoti, nes jie visi tavęs nemato. Bendras buvimas salėje ir juntama kaimyno reakcija, o ypač spengianti tyla - visa tai yra nepamatuojama ir šachmatais nepaskirstoma patirtis, erdvė skleistis atlikėjo menui, kurį keičia fizinis žiūrovo buvimas.
Scenos skaitmena gali nustebinti, bet tai jau kitoks poveikis, artimesnis kinui. Išimtis iš šių dienų patirties - Krzysztofo Warlikowskio „(A)Pollonia“. Net prieš dešimtmetį mačius „originalą“ ir vėliau - įrašą, dar sykį prisiminta ji vis tiek pritrenkia. Nesu matęs taip nufilmuoto spektaklio, kuriame būtų ne tik perteiktas turinys, spektaklio atmosfera, bet juntamas pats spektaklis kaip medija. Tai jau atskiras menas, bet jis turi ilgametės tradicijos - „TV+teatras“ - pamatą. Tokiam spektakliui neprilygsta net ir geras televizijos įrašas, - tikriausiai tai priklauso nuo to, ar fiksuoji spektaklį kaip dokumentą, kaip kultūros įvykį, ar spektaklį kaip specifinį scenos meną, sukurtą kitai erdvei, todėl besireiškiantį su visais norais ir užgaidomis. Krystianas Lupa „Ištrynime“ tai taip pat pateikė, ir vis dėlto tai jau - TV produktas su jo specifiniu mąstymo ir matymo filtru. Nepaisant to - tai geriausia, ką teko matyti šiuo laikotarpiu.
Visa kita tėra įvykių fiksacijos, ir Berlyno Schaubühne pastatytas Milo Rau „Leninas“ yra puikus gero fiksavimo pavyzdys: pateikimą ekranui lengvina tai, kad pačiame spektaklyje Lenino istorija pasakojama ir filmuojama tiesiogiai scenoje, operatorių darbas stulbina - tad pusę laiko TV versijoje regime tai, ką ir teatro žiūrovai mato ekrane. Katie Mitchell „Orlando“ tame pačiame teatre gana greitai pabosta, nes medijos - lygiai toks pat filmavimas online nėra pagrįstos. O režisierės bandymai jas pasiteisinti tuo, kad neįmanoma perteikti kelių šimtų metų istorijos kitaip nei filmu, liudija tik fantazijos stoką ar nesurastus raktus. Užtat „budinčiu režimu“ iš devintos eilės nufilmuotas Maskvos Majakovskio teatre Mindaugo Karbauskio režisuotas Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas“ suteikia tiek žinių, kad suvoki, jog į jį patekti nenorėtum, ir kad lietuviškas „Išvarymas“ atrodo kone genialiai. Pjesė perskaityta paviršutiniškai, aktoriai neverti Vandalo šešėlio, o kai lietuviai kalba apie viduje su Kristumi kovojantį Čingischaną, tai iš publikos reakcijos gali įtarti, kad tos problemos jiems visiškai svetimos.
Tačiau tai - fiksažai to, kas buvo. O kas kurta dabar? Regis, šokis čia žiūrisi geriausiai, ir Sashos Waltz šokio dienoraščiuose šokėjų figūros tinka ir vaizdui ant stogų, ir nereprezentatyviai gražiems seniems baldams ar patalynei - viskas spinduliuoja kone dokumentiškai natūraliu buvimu. O baleto klasika su TV ekranu dera labiau dėl priešingo santykio - šios dvi sritys viena kitai prilygsta dirbtinumu. Bet jei karštą šokoladą į namų ložę dar gali pasitiekti, tai šokėjos suknelės plazdėjimo tikrai neišgirsi.
Lietuvoje nėra nei blic-recenzijų tradicijos, nei greitojo teatro: dramaturgai karantino temai gal subręs po kelerių metų, ir tuo jie skiriasi nuo lenkų (anksčiau buvęs Gdansko „Szybki teatr miejski“) ar britų rašytojų („The Guardian“ spausdino minipjeses apie „Brexitą“). Tad „Kosmos Theatre“ kūrėjų, režisieriaus Žilvino Vingelio ir dramaturgės Godos Simonaitytės pasiryžimas jau pačioje karantino pradžioje sukurti spektaklį šiandienos tema žavi. Iki dabar jau suvaidinti trys spektakliai, laukia dar du.
Dramaturgiškai ir net vizualiai internetinė (anti)utopija „Protestas“ referuoja į tokius gerai žinomus šaltinius kaip George´o Orwello „1984“, serialai „Juodasis veidrodis“ ar „Tarnaitės pasakojimas“ ir Thomo More´o „Utopija“. Pasirinkta sterilizuotos ateities tema kelia tuos pačius klausimus kaip ir kūrėjus įkvėpę šaltiniai bei šios dienos situacija: laisvė prieš bejausmę egzistenciją, žmogaus teisės ir diktatūra „gyvybės vardan“, kūno privatumas ir kūno politika. Vis dėlto iš to jau nutiesto utopijos keliuko neišeinama, visi dramaturginiai ir vizualūs sprendiniai šabloniški. O jei sutiksime, kad pasaulis kuriamas kalba, tai labai jau keistai iš kosminės ateities ataidi „šmikiai“ ir „šavalkos“. Kur kas išradingesnės pasirodė tikslios ir ironiškos reklamos prieš spektaklį: po pastos nebekyla pozityvių minčių; kursai išmokti save liesti; emocijų glaistyklė; bespalviai akiniai...
Tačiau daugiausia problemų sukelia tai, kad tik palyginęs du „Protesto“ spektaklius pastebi, kaip aktoriai laisvėja, jų vaidmenys užsipildo gyvybe, t. y. pagalvoji, kad jie iš tiesų gali vaidinti šiuo metu, o ne tau leidžiamas konferencinio pokalbio įrašas. Nebuvo pamąstyta suteikti transliacijai tiesiogiškumo ženklų, todėl nepajunti jokio galimo čia ir dabar. Taip aibės technologinių pastangų nueina veltui. Vis dėlto pats tokio kūrinio atsiradimo faktas reiškia daug: vadavimąsi iš teatrinio režimo inercijos, bandymą sukurti aktualų teatrą nepavydėtinomis sąlygomis, puikią mokyklą aktoriams vaidinti prieš kameras būnant skirtingose erdvėse, - iš esmės, visa tai reiškia, kad įmanoma vaduotis iš ilgamečio teatrinio karantino. Tai nėra subrandintas meno kūrinys, tačiau tai ir yra šiandieninė jo stiprybė.
Priešingai „Kosmoso teatrui“ Dr. GoraParasit - Gintarė Minelgaitė, įsivilkusi į visas įmanomas saugojimosi priemones, vaikščiojo su optimistišku geltonu lateksu, kalbindama praeivius ir teigdama, kad viskas bus gerai. Kauno laisvės alėjoje ir Vilniaus Lukiškių aikštėje jos kosminis maro gydytojo kostiumas buvo toks idealus svetimkūnis, kad balsuočiau už jo išdidintą skulptūrą Lukiškėse - tai neabejotinai erdvių paminklinimui mestų klaustuką-iššūkį. O jos vėliau susuktas filmukas - „sineteatrinė diskusija-repeticija“, kur aktoriai tiksliai suvaidina įvairių senų epideminių filmų dialogus, atmeta optimistinius šūkius ir kuria diskusinę erdvę apie Šaltojo karo ir vėlesniais metais fantazuotą ateitį, kuri nelauktai virto dabartimi. Vėjo pučiama kaukė gamtoje, kai mes patys tebesame gamtos dalis, tampa tiksliu keisto, realiai susvetimėjusio ir nemetaforiškai atsidalijusio pasaulio pavyzdžiu. Fizinis atstumas tampa socialiniu, ką ir toliau uoliai bando kurti šalutinių pandemijų režisieriai.
