Radijo diskusija (3): Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos 2019“

2019-10-23 menufaktura.lt
Iš kairės: teatro kritikė Rūta Oginskaitė, teatrologė ir dramaturgė Kristina Steiblytė, scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė, scenos menų kritikė Rima Jūraitė, teatrologė Ramune Balevičiūtė. Karinos Metrikytės nuotrauka
Iš kairės: teatro kritikė Rūta Oginskaitė, teatrologė ir dramaturgė Kristina Steiblytė, scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė, scenos menų kritikė Rima Jūraitė, teatrologė Ramune Balevičiūtė. Karinos Metrikytės nuotrauka

aA

Scenos menų naujienas ir refleksijas pristatanti svetainė „Menų faktūra“ kviečia klausytis trečiosios radijo laidos. Šįkart – kitaip nei iki šiol – aptarsime ne teatro lauke natūraliai užgimstantį, bet sąmoningai 16 metų palaikomą reiškinį. Tai yra vienas svarbiausių teatro renginių Lietuvoje – Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“.

Šiemet festivalio renginių programa buvo nepaprastai plati. Prieš prasidedant tarptautinei programai tradiciškai pristatyta Lietuvos kūrėjų darbų platforma. Paraleliai festivalis kvietė į Baltijos dramos forumą ir tarptautinę konferenciją „Mind the Gap“, kurioje diskutuota apie skirtingų kartų teatro kūrėjų santykį ir (ne)gebėjimą kalbėtis.

Tarptautinėje programoje pristatyti penki spektakliai: trupės „Gob Squad“ darbas „Sukūrimas. Paveikslai Dorianui“, trupės „Forced Entertainment“ sukurtas (ir kartu su asistente Uršule Bartoševičiūte Vilniuje pastatytas) „Naktis seka dieną“ pagal Timo Etchellso pjesę, taip pat Lolos Arias „Minų laukas“ ir du monospektakliai: Mallikos Tanejos „Būk atsargi“ bei Amero Hlehelio „Taha. Poeto gyvenimas“. Tarptautinę festivalio programą lydėjo diskusijos su spektaklių kūrėjais, pokalbiai aktualiomis temomis, kurių kai kuriuos bus galima išgirsti NYLA tinklalaidėse, taip pat vakarėliai kultūros bare „Kablys“.

Šis pokalbis skirtas aptarti tarptautinėje festivalio programoje matytus spektaklius ir atrastas temas. Apie tai kalbėjomės su teatrologe Ramune Balevičiūte, teatro kritike Rūta Oginskaite, scenos menų kritike Rima Jūraite ir teatrologe bei dramaturge Kristina Steiblyte. „Menų spaustuvės“ Infotekoje vykusį pokalbį moderavo scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė, o balsus įrašė žurnalistė, radijo laidų vedėja Karina Metrikytė.

Twine: Be a better creative

Komentarai
  • Plaukimo rankovės

    Ir vis dėlto, kažkas ne taip, kaip visada. <...> Kur kas dažniau šiųmečiame festivalyje „Materia Magica“ teko ne įsisukti į įvairiausių atgijimų, žaidimų, transformacijų sūkurį, o priešingai – sustoti.

  • Mūsų gyvenimas scenoje

    Galima tvirtai teigti, kad Kinija atėjo ir pas mus. Susikaupimo reikalaujančioje ar jau pagavusioje tave scenoje staiga kaip žaibas akis apakina išmaniojo ekranas. Priešais sėdinčiajam būtina tą sceną nufotografuoti!

  • Apie meilę ir muziką

    Kūrinius sieja performatyvaus ritualo momentas: „Broken Hearts Club“ jis buvo gyvas, vykstantis čia ir dabar, o „Vaivorykštės miuzikle“ – surežisuotas ar veikiau kūrybos procese vykusio ritualo rezultatas.

  • Iš bloknoto (54)

    Monodramą suvaidinti gali tik retas aktorius. Brandi asmenybė. Kiek aktoriai bando patys save režisuoti, jiems dažniausiai nepavyksta. <...> Beje, neaišku, kas čia kūrėjai, nejaučiu režisieriaus Koršunovo rankos.

  • Laudacijos „Teksto rakto“ ir „Meno rakto“ laureatams

    Pagerbti – tai Scenos meno kritikų asociacijos kertinis principas, įteikiant apdovanojimus. Pašlovinimą ir kolegų dėmesį šiemet patyrė Rūta Oginskaitė ir Paulius Markevičius.

  • Sezono pusiaukelė

    Kaip ir apie ką šį sezoną pasirinko kalbėti teatrai ir juose kuriantys menininkai? Kas yra svarbiau teatrų programose – veiklos krypties vienovė ar menininkų idėjos, o gal teatro ir publikos dialogas?

  • Ceremonija bėgte

    Nominacijų sąrašai tampa kompasu. Kad ir ką parodytų rodyklė, visi paminėti kūrėjai tampa metų verčiausiais, sugebėjusiais išsiskirti iš nemenko būrio kolegų. Tad kokį vaizdą šiemet atvėrė Lietuvos teatras?

  • Pažvelgti į akis Dionisui

    Ar teatro rampos šviesos gali nušviesti visuomenės traumą, užuot toliau klaidingai nušviesdamos vien pačios save? Nėra aiškių atsakymų, nes teatras egzistuoja ir išlieka būtent dėl neatsakytų klausimų.