 |
| Šiandieninis The Globe teatras. Nuotrauka iš www.encarta.msn.com |
Tradiciškai sakoma, kad teatras neįmanomas be publikos. Nors per visą teatro istoriją surinktume nemažai faktų, kad teatre kaip tik be publikos, o per repeticijas ar laboratorijas, kūrybines stovyklas ir įvykdavo didieji stebuklai, atsitikdavo tikrasis teatras. Taip yra pasakoję aktoriai, kurie pajusdavo ypatingą ryšį su partneriais, atsiverdavo (jei teatre apskritai tai įmanoma ir siektina), išlaisvindavo vidinius pančius ar pasiekdavo transą. Bet tokiais pasakojimais negalima tikėti aklai, nes teatras ir užkulisiuose neatsižada savo prigimties ir būtinai šiek tiek viską padidina (ar pagražina). Be to, tokio įvykio liudininkui smagu aprašyti tai, ko nematė kiti, t. y. jis automatiškai tampa įšventintas (įsišventina) į scenos katarų ar tamplierių ordiną. Būtent „ordiną“, nes tai susiję su paslapties stebėjimu ar jos laikymu. Tad atsitikęs stebuklas, mizanscena, kurią matė ir patyrė tik keletas apaštalų, yra lygiai tas pats Mergelės Marijos apsireiškimas, tik ne Lurde, o šalia, tarkime, nacionalinės dramos versmės.
Virsmas
Tačiau kalbant apie artimą laiką – vargu ar tokių apsireiškimų šią pirmąją teatro sezono pusę būta, vis tiek apie juos kas nors šį tą būtų užsiminęs, o ir tokie stiprūs minties ar dvasios apsireiškimai susiję su itin stipriais spektakliais, – apie prastus legendos nesklando. Todėl negalima kalbėti apie spektaklius be publikos. Net priešingai, – jei šis sezonas galėtų įeiti į mūsų teatro istoriją, tai pirmiausia dėl vieno fenomeno: publikos. Ji ne tik tapo būtina, – prastas teatras perėmė iš televizijos reitingų principą ir šūkį „Viskas dėl publikos“. Šio teatrinio sezono pirmoji pusė fiksuoja aiškų jos lūžį iš pasyviosios į aktyviąją. Nepastebėjote? Beveik po kiekvieno spektaklio publika ploja stovėdama.
Ką tai reiškia? Ar pašalinio žmogaus žvilgsnis tai įvertintų kaip žiūrovų džiaugsmą dėl stipriai pagerėjusios spektaklių kokybės? Ar publiką „pagavo“ uždegtos salės šviesos, kai ji stojosi sprukti kuo greičiau prie rūbinės? Ar jai per keleto valandų veiksmą paskaudo sėdimosios dalys? Ar ji paprasčiausiai (nieko sau „paprasčiausiai“) susižavėjo kūrėjais ir taip nori išreikšti jiems dėkingumą?
Kodėl jie stojasi
Ir viena, ir kita, ir trečia, – atsakymai gali tikti visi. Bet matydamas kažkelinto spektaklio panašų finalą salėje, imi pastebėti tam tikrų dėsningumų (esi ir čia stebėtojas, nes stojiesi tik itin retais atvejais, vidutiniškai – keletą dešimčių kartų per gyvenimą).
Aido Giniočio režisuotame „Atvirame rate“ aktoriai/veikėjai vardija, kada žmonės ploja: po patikusio filmo, nors kūrybinės grupės nėra salėje, net po teigiamo personažo gero triuko, paprastai susijusio su jėga aukštos įtampos filme; studentai – po patikusios paskaitos, keleiviai – pilotui saugiai nutupdžius lėktuvą ir t. t. Visi šie plojimai iš esmės susiję su žiūrovų nuoširdumu ir psichologine reakcija: jie nori atsidėkoti aktoriams/kūrėjams (vieni šiurpiausių ir įspūdingiausių plojimų – per kūrėjų laidotuves užsiveriant scenos uždangai). Yra ir psichologinis-biologinis ryšys: po įtampos (filme ar leidžiantis lėktuvui nepalankiomis sąlygomis) keletas suplojimų delnais sumažina stresą, plodamas atsikratai blogos energijos. Teatre taip pat – po ilgo susikaupimo ar įtempto sėdėjimo reikia išvaikyti slegiančią tylą ir plojimais sugrįžti į gyvenimą.
Tačiau taip plojant matydavome daug kur. Čia yra kitas aspektas: plojimus ėmė lydėti publikos atsistojimas. Kodėl staiga ji ėmė stotis, kai ką tik pamatė vieną prasčiausių savo gyvenime spektaklių, po kurio dar metus neis į teatrą? Plojimai – dar suprantami (mandagumas ir noras atsikratyti prasto įspūdžio ir bjaurios energijos), bet stotis?
Manau, kad publika teatrui tiesiog grąžino dar vieną akcentą – save. Ji ėmė geriau suprasti savo reikšmę teatre. Tebus tai teatras be didžiulių veidrodžių, be spindesio ir vis dar pritemdytu fojė (negi mūsų teatrai vis dar elektrą taupo? Blokada juk seniai baigėsi!), bet publikai būtina kur nors pasireikšti. Jei žurnalai grūda vis tą pačią puošniai nuobodžių vakarėlių intonaciją į kiekvieną puslapį, tai kur geriau nuo amžių pradžios žmonės galėdavo parodyti save, jei ne teatre?
Štai ten publika save ir rodo. Bet prašau neįžvelgti čia paniekinamojo žodžio kvailybei: teatras visuomet buvo tokia, svarbiausia mieste vieta, nuo jo dažnai prasidėdavo ir valstybės ar perversmai (dauguma nacionalinių sąjūdžių nuo XIX a. pabaigos iki XX a. devintojo dešimtmečio įvykių skelbdavo nepriklausomybės deklaracijas ar užsibarikaduodavo su studentais būtent teatruose), tad jo kaip itin viešos ir svarbios institucijos vieta, uoliai neigiama dabartinių teatrų vadovų, iš žmonių sąmonės neišsitrynė. Ir publika eina savęs parodyti. Ji čia – nebe tokia anoniminė, kaip anapus ekrano ar laikraščio, į kurią žiniasklaida (remiantis paskutiniais tyrimais) tiesiog žiūri kaip į nelabai mąstančią masę, ji čia gali reikštis. Ji čia yra pagrindinė. Čia jos plojimus išgirs. Dar nepakanka? Čia ją pamatys: atsistokime!
Vienas iš pastebėtų dėsningumų: publika nestoja, kai salėje dar tamsu, o aktoriai lenkiasi. Taip elgiasi tik keletas spektaklio apkerėtųjų. Kartais tarp jų gali įžvelgti aktorių draugus: šie atsistoja pirmieji (paprastai sėdi arčiau scenos) ir gręžiojasi į kitus ragindami: na, ko jūs, apkiautėliai, sėdite, juk puikiai vaidino! Po to jie bėga į sceną su dovanų maišeliais aktoriams (dažniau – aktorėms). Tuo metu publika dar sėdi, klakeriais paseka reti, bet kai aktoriai išeina lenktis antrą ar trečiąkart ir pagaliau salėje uždegamos šviesos – štai tada visus užplūsta dėkingumo aktoriams banga. Čia susimaišo viskas – vieniems pakyrėjęs sėdėjimas ir nutirpę kojos, kiti lengvai migruoja iš salės, bet absoliuti dauguma tiesiog ploja.
Ačiū sau
 |
| XIX a. Covent Gardeno publika. www.covent-garden.co.uk |
Ne, tai nepalyginama su „Oskarų“ ceremonija, kai visi rūmų parteriai ir balkonai atsistoja prieš Alą Pacino ar Elia Kazaną. Taip kolegos, to paties katilo žmonės, aukščiausi pasaulyje profesionalai pagerbia savo draugą, kinematografinį zen meistrą. Kita vertus, taip, ši ceremonija leidžiasi palyginama su mūsų kukliomis ovacijomis: taip mūsų neprofesionalai pagerbia savąjį Al Latėną ir Aleksą Kazanavičių, ji desperatiškai nori turėti savą Oskarą. Nepatyrusius kūrėjus tai dezorientuoja, ir jie mano, kad spektaklis žiūrovams velniškai patiko. Bet publika Kanuose, užsiėmusi vietas iš vakaro, ploja raudonu kilimu praeinantiems pro šalį Depardieu ir Binoche. Jie šaukia – „Juliette!“, „Gerard!“, tarsi būtų jų išsiilgę draugai ar kursiokai. Taip jie priartėja prie žvaigždžių iki pavojingai privataus atstumo. Visiškai teisus Beigbederis („Egoistiškas romantikas“), apibendrindamas šį fenomeną – čia publika ploja pati sau ir taip tariasi prisidedanti prie meno ir prie žvaigždžių – kas ko pageidauja. Jeigu ji juos pažįsta, kodėl negali būti priešingai?
Teatre taip pat – publika atsistoja ir ploja sau – už kančias, už nuostabias akimirkas, už spektaklį, už pačios drąsą pakilti ir pasirodyti. Ji, prisidengdama spektakliu ir besilenkiančiais aktoriais, ploja pati sau. Čia prasideda jos teatras, ir ji sukuria aktoriams iliuziją apie spektaklį. Teatras tęsiasi, nes jo reikia ir kitai pusei. Ypač jo reikia, jei teatras neįvyko scenoje. O ekshibicionizmo ir totalaus interaktyvumo epochoje turi pasireikšti visos sudedamosios teatro dalys. Taip ant visų nusileidžia „Dangus“.
Ar tai – naujųjų laikų grimasos? Anaiptol, taip buvo nuo amžių. Ar gali būti kas nors nauja? Teatre turėtų būti leidžiama stebėti spektaklį stovint – juk koncertų galima klausytis šokant. Ir gerai pasikaustę žiūrovai, sustoję aplink sceną, galėtų pirma aktoriaus išrėkti jo monologą. Bet šitaip žmonės taip pat jau elgėsi – dar ir priplumpę alaus Shakespeare´o „Globe“ teatre. Juk virš jo plevėsavo vėliava su aiškia nuoroda – „Visas pasaulis vaidina“.
