Nebežinau kelintą kartą metusi visus kitus interesus ir planus šį pavasarį vėl lekiu į Klaipėdą, kad stačia galva nerčiau į lėlių teatro pasaulį, nes žinau, kad kas antrus metus vykstančiame festivalyje „Materia Magica“ rasiu naujų būdų matyti, kurti, jungti erdves, objektus ir kūnus. Lekiu į Klaipėdą, kad kelias dienas nesustodama stebėčiausi prieš akis gimstančiais pasakojimais ir atgimstančiais objektais, nepaliaujamomis transformacijomis ir už kiekvieno krustelėjimo slypinčia meistryste. Bet šiemet, nebežinau kelintą kartą atlėkusi į festivalį, nustembu: randu jį stipriai pasikeitusį.
Daug kas, regis, vyksta taip pat: festivalio rengėjų komandos branduolys nesikeičia, internete ir mieste daug šiųmečiam festivaliui sukurto jaukaus vizualinio įvaizdžio, o atvykus į Klaipėdą, kaip visada, pasitinka kolegiškas šurmulys. Ir vis dėlto, kažkas ne taip, kaip visada. Štai, pavyzdžiui, festivalio sveikinimo žodis kalba ne apie materijos magiją ar lėlių teatro stebuklus: jis be užuolankų primena mūsų kasdienį pasaulį bei jo nestabilumą, nesaugumą, kurio nei kūryboje, nei festivalyje paneigti ir išvengti neįmanoma. Bet, kukliai užsimenama, įmanoma keisti. Ar bent išlaukti pokyčio – kaip žiemojama iki pavasario. Perskaičius tokį sveikinimą, toliau festivalio programa jau nebenustebina tuo, kad ji kaip niekada iki šiol „suaugėliška“: dauguma pristatomų kūrinių skirti vyresnių paauglių ir suaugusiųjų publikai, nors anksčiau tokių spektaklių programoje būdavo vos keli. Nejaugi festivalis... suaugo?
Mintis apie suaugusį lėlių teatro festivalį šiek tiek nugąsdino: kiek vietos jame liks žaidimui, stebuklui ir džiaugsmui, kurių čia įpratau tikėtis? Juk kuriant vyresniems žiūrovams žaismė, įvairios transformacijos ir objekto atgaivinimas nustumiami į antrą planą, pirmame pastatant pasakojimą ir kartais – pasakotoją. Vis dėlto, vaikams skirta programos dalis, nors ir nedidelė, džiugaus ir stebuklingo lėlių teatro alkį pasotino. Kauno valstybinio lėlių teatro „Liūtas ir Paukštis“ (rež. Kata Csató) – matytas jau ne kartą ir naujoje erdvėje neatrodęs taip gerai, kaip savoje – džiugino nepaprastai dailia vizualine kalba, „Stalo teatro“ „Kelionė į kitą mišką“ (rež. Saulė Degutytė) – gyvai spektaklio kompozitorės Jausmės Elenos Stonkutės atliekamu garso takeliu ir jos pačios charizma.
Charizma ir manipuliavimo objektais meistryste sužavėjo Mariboro lėlių teatro spektaklio „Pinokis“ (rež. Matteo Spiazzi) aktorius Miha Bezeljakas. Jo rankose atgimusi pliauska tapo į įvairiausius nuotykius išsiruošusiu Pinokiu, o pats aktorius spektaklyje buvo ir pasakotojas, ir Pinokio kūrėjas, ir, galiausiai, tapo žmogiškąja savo lėlės forma. Šis kūrinys buvo ir vienas iš nedaugelio šiųmetėje „Materia Magica“ privertusių garsiai aiktelėti iš nuostabos ne tik vaikus, bet ir suaugusius žiūrovus: pliauskai jau pradėjus krutėti, mažutėje vaidybos aikštelėje pasirodė medinis plaktukas, kuris kaukšėdamas aplinkui galiausiai atsidūrė ant pliauskos. Vienas rankos pasukimas ir tas plaktukas – ak! – jau Pinokio galva su išaugusia ilga medine nosimi.
Stebuklingas buvo ir prancūzų trupės „Betty BoiBrut“ spektaklis „Karlas“ (rež. Nathalie Avril ir Lucie Gerbet). Jame žavima ne atlikėjų charizma ir įprastų, atpažįstamų objektų funkcijos bei prasmės transformacijomis, o medžiaginiu ekranu ir magnetais valdomais mediniais trikampiais bei stačiakampiais. Šios elementarios figūros, susijungdamos ir atsiskirdamos, keliaudamos po ekrano pasaulį tapo Karlu ir jo aplinka. Iš tamsių detalių sudarytas Karlas miega susirangęs į kvadratą, dirba įgijęs atpažįstamą žmogaus formą, o ilsisi – išsidalijęs atskiromis detalėmis; jis mėgsta tvarką ir aiškumą. Bet viena iš jo dalių svajoja apie kitokį gyvenimą ir galiausiai pabėga, tampa praplaukiančio laivo bure. Pasakojime slypi šiek tiek magijos, daug netikėtumo ir transformacijų. Kartais tiek daug, jog sunku patikėti, kad už ekrano – tik dvi aktorės (L. Gerbet ir Isabelle Tesson) ir tik keturios rankos, kurios kuria šį jaukų, nedidelio mastelio, bet nukeliantį iki Mėnulio nuotykį.
Vis dėlto, kur kas dažniau šiųmečiame festivalyje teko ne įsisukti į įvairiausių atgijimų, žaidimų, transformacijų sūkurį, o priešingai – sustoti. Pabūti spektaklių atmosferoje, įsižiūrėti, įsivaizduoti, įsiklausyti į pasakojimą, aplinką arba save. Toks iš esmės buvo visas čia parodytas teatras suaugusiesiems ir paaugliams. Tai nereiškia, kad spektakliuose vyresnei publikai nebuvo nei atgyjančių lėlių, nei transformacijų, nei žaidimų. Buvo visko, bet visa tai nublanko prieš kvietimą sufokusuoti žvilgsnį ir mintį – pabūti, palaukti, patylėti kol spręsis likimas, susidėlios detalės, gims istorija ar bus nutraukta tyla.
Sustoti ir įsižiūrėti reikėjo trupės „Théâtre de la Massue“ iš Prancūzijos spektaklyje „Skriptografas“ (autorius ir atlikėjas Ézéquielis Garcia-Romeu). Žiūrovai šiame spektaklyje gali arba dalyvauti, arba stebėti vaidinimą ir dalyvius: čia vaidybos aikštelė yra didelis medinis stalas ant kurio pro dvi kvadratines angas pasirodo vis naujos lėlės ir objektai, aktoriaus rankos; o abipus mažutės vaidinimo erdvės, prie mokyklinius suolus primenančių šio stalo kraštų, sėdi spektaklio dalyviai – rašytojai. Jie veiksmą stebi iš labai arti, bet už tokią privilegiją turi atsilyginti: iš to, ką mato, sukurti istoriją, rasti jungtis, ryšius tarp nebūtinai susijusių spektaklio fragmentų. O vaidinimui pasibaigus, gavę vyno taurę – perskaityti visiems juos ir vaidinimą stebėjusiems žiūrovams tai, ką užrašė. Tad susėdę arčiau ar toliau nuo stalo visi laukiame, kas iš po jo pasirodys, ką rašytojai pamatys ir kokią prasmę išskaitys ir paskelbs.
Panašiai sustoti ir įsižiūrėti pakvietė ir kitas to paties autoriaus spektaklis „Mažasis teatras ant pasaulio krašto – Opusas II“. Tik čia veiksmas vyko jau nebe ant nedidelio medinio stalo, o daug didesnio, kalvoto, deformuoto stačiakampio ribose. Ir be tarpininko-pasakotojo, siūlančio tam, ką pamatėme, interpretaciją. Gal tarpininko čia ir nereikia – nors atskiri spektaklio fragmentai ir nesusijungia į vieną istoriją, bet visi susieti naikinimo, susinaikinimo, griūties, pabaigos atmosferos. Iš faneros plokščių sukonstruotoje plynėje juda nedidelės lėlės, valdomos iš po stalo arba virš jo, pasirodo animuojami ar tiesiog išdėliojami objektai, keičiasi mizanscenos, tamsoje loja šunys, rėkia diktatorius, išsirikiuoja minia vienodų medinukų – visa tai pasakoja tą pačią distopiją. Spektaklio lėtumas ir kūrėjų atsisakymas pasakoti siužetą žiūrovus sustabdo tam, kad įsižiūrėtume į mechanizmus, į mus ir mūsų tampomus siūlus, į dėžutes, kuriose sudedame vieni kitus.
Trys tarptautinio projekto „Transportas“ spektakliai festivalyje sustabdė kitaip. Šio projekto metu bus sukurti šeši darbai apie įvairius keliavimo ir transportavimo būdus apmąstant ne patį transportą, o jo srautų bei apskritai keliavimo priežastis ir pasekmes. Visus spektaklius kuria režisierius Tinas Grabnaras bendradarbiaudamas su dramaturge Ajda Rooss, menininke ir scenos dizainere Sara Slivnik, kompozitore ir garso dizainere Mateja Starič bei teatrų, kuriuose statomi spektakliai, kūrėjais. Festivalyje „Materia Magica“ žiūrovai pamatė tris iš jau sukurtų keturių spektaklių, o visai netrukus klaipėdiečiai išvys ir Klaipėdos lėlių teatro premjerą šiame projekte.
Į Klaipėdą suvažiavę projekto kūriniai iš Liublianos, Mariboro ir Balstogės lėlių teatrų visi sukurti tomis pačiomis priemonėmis: hiperrealistiškuose maketuose ir aktorių vis keičiamose aplinkose miniatiūrinės žmonių figūrėlės juda ir įgyvendina aktorių tiesiogiai arba užuominomis pasakojamus siužetus. Šie pasakojimai kuriami ne atgaivinant objektus, o kuriant statiškus vaizdus, keičiant figūrėles ir kitus objektus, perorganizuojant juos erdvėje. Vizualiajame pasakojime tarp vaizdų paliekamus tarpus užpildo labai detalus garso takelis: muzika, žingsniai, motorai, lietus, svaidomo kamuolio dunksėjimas, vaikų juokas, griaustinis, žmonių balsų šurmulys; ir žiūrovo vaizduotė.
Pačios istorijos suaugusiajam gal kiek per paprastos. Ypač jei visas tris (kaip šiame festivalyje) žiūri tą pačią dieną. Tuomet ima atrodyti, kad transporto naudojimo ir žmonių išnaudojimo pasakojimai apie griaunamą infrastruktūrą ir naikinamos gamtos kerštą, apie sunkvežimių vairuotojų darbo ypatumus bei apie migrantus ir migraciją lėktuvais pradeda pamokslauti ir galų gale, išvarginę protą arba vaizduotę, praranda poveikį. Nors kiekvienas atskirai, savo savitu, bet su kitais vis dėlto susietu pasauliu, yra labai įdomus. Ir kvietimas sustoti, užpildyti pasakojimo bei vaizdo pauzes vilioja valandėlei liūdnos meditacijos.
Sustoti liūdnai meditacijai viliojo ir festivalį pradėję spektakliai: Gintarės Radvilavičiūtės Klaipėdos lėlių teatre sukurti „Kontūrai“ bei Žilvino Vingelio „Kosmos Theatre“ režisuotas „Diletantas (susapnavęs angelą)“. Abiejuose moterys (Dovilė Binkauskaitė „Kontūruose“ ir Airida Gintautaitė „Diletante...“) įkūnijo daugiau nei personažą: skausmą, demonišką apsėdimą, kūną ar sąmonę transformuojančią aistrą. Ir neskubėdamos vedėsi į tamsą arba šviesą – nelygu kaip pamatei spektaklį.
O festivalį užbaigęs Yael Rasooly ir „Figur Teatret“ spektaklis „Edita ir aš“ ne tik dar kartą sustabdė, bet ir atsakė į festivalį pradėjusį sveikinimo žodį. Tiesa, spektaklis stabdė visų pirma jo kūrėją, pasakotoją, Edithos Piaf lėlę valdančią aktorę Y. Rasooly, ne žiūrovus. Nes ji, atgaivinusi Editą ir kurdama jai galimybes vėl susitikti su mylimuoju Marseliu, bėga nuo savęs, nuo savo istorijos ir savo skausmo. Bet, kaip neretai nutinka, pabėgimui susikurtas įrankis atsisuka prieš tave ir paprašo, išprovokuoja, liepia sustoti. Tad ir šiame spektaklyje Edita provokuoja pasakoti tai, ką norėtųsi nutylėti. Labiausiai norėtųsi, kad tokios istorijos nebūtų, bet jei jau ji yra, jei jau neįmanomas teisingumas... telieka kurti, pasakoti, dainuoti, vaidinti apie tai, ką skauda. Ir sustojus, pasižiūrėjus į savo skausmą, suteikti sau progą išplaukti. Nes menas tokiose situacijose tikrai gali padėti. Jei randi tinkamą raišką, ji tampa gelbėjimosi ratu ar bent plaukimo rankovėmis skęstant kasdienybėje, skausme, nevilty.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
