Ar teatras girdi SOS signalą, kurį mūsų laikai siunčia pasauliui, kurio piliečiai nuskurdinti, uždaryti į virtualiosios realybės kameras, atsitvėrę dusinančio privatumo sienomis? Robotizuotos egzistencijos bei totalitarinių kontrolės ir priespaudos sistemų, apimančių visas gyvenimo sritis, pasauliui?
Ar teatrui rūpi naikinama aplinka, visuotinis atšilimas, staigus bioįvairovės nykimas, užteršti vandenynai, tirpstantys ledynai, vis dažnesni miškų gaisrai ir ekstremalūs klimato reiškiniai? Ar gali teatras tapti aktyvia ekosistemos dalimi? Žmonijos poveikį planetai teatras stebi jau daugelį metų, tačiau imtis spręsti šią problemą jam vis dar keblu.
Ar nerimauja teatras dėl žmogaus būklės – tokios, kokia formuojama XXI a., kai piliečiais manipuliuoja politinės ir ekonominės interesų grupės, žiniasklaidos koncernai ir nuomonės formavimo įmonės? Kai socialiniai tinklai, tegul ir skatinantys komunikaciją, yra tapę didžiuoju išsisukimu nuo bendravimo, nes leidžia susikurti tokį pageidaujamą saugų atstumą nuo Kito? Kito, kitokio, nepažįstamo baimės jausmas persmelkė ir užvaldė mūsų mintis ir veiksmus.
Ar gali teatras veikti kaip skirtumų sambūvio dirbtuvės, neatsižvelgdamas į kraujuojančią traumą?
Kraujuojančioji trauma kviečia mus atkurti Mitą. Kaip sakė Heineris Mülleris: „Mitas – tai agregatas, tai mašina, prie kurios galima prijungti kitas, vis naujas ir kitokias mašinas. Jis perduoda energiją tol, kol ji ima cirkuliuoti taip greitai, kad išsprogdina visą kultūros lauką.“ Aš pridėčiau: ne tik kultūros, bet ir barbarybės.
Ar teatro rampos šviesos gali nušviesti visuomenės traumą, užuot toliau klaidingai nušviesdamos vien pačios save?
Į šiuos klausimus nėra aiškių atsakymų, nes teatras egzistuoja ir išlieka būtent dėl neatsakytų klausimų.
Užduoti šiuos klausimus skatina pro savo gimimo vietą – antikos teatro orchestrą – praeinantis Dionisas, kurio tyli pabėgėlio kelionė šiandien, Tarptautinę teatro dieną [visame pasaulyje kasmet minimą kovo 27-ąją], toliau tęsis pro karo laukus.
Pažvelkime į akis Dionisui – ekstatiškajam teatro dievui ir Mitui, kuris jungia praeitį, dabartį ir ateitį, dukart gimusiam Dzeuso ir Semelės sūnui, takios tapatybės reiškėjui, moteriai ir vyrui, pykčiui ir gerumui, dievui ir žvėriui, egzistuojančiam ant ribos tarp beprotybės ir racijos, tvarkos ir chaoso, akrobatui, balansuojančiam tarp gyvenimo ir mirties. Dionisas užduoda pamatinį ontologinį klausimą: „Apie ką visa tai?“ Tai klausimas, kuris kūrėją gena vis gilesnio tyrimo link, link mito šaknų ir daugybės žmogiškosios paslapties aspektų.
Mums reikia naujų būdų istorijoms pasakoti, kad galėtume brandinti atmintį ir formuoti naują moralinę ir politinę atsakomybę, kuri kils iš daugiaformės šiuolaikinių viduramžių diktatūros.
-----
Theodoras Terzopoulas (Theodoros Terzopoulos) – graikų teatro režisierius, švietėjas, rašytojas, teatro Attis steigėjas ir meno direktorius, Teatro olimpiados įkvėpėjas ir Tarptautinio teatro olimpiados komiteto pirmininkas.
Visame pasaulyje garsus teatro režisierius Theodoras Terzopoulas gimė 1945 metais, šiaurės Graikijos Makrigialo kaime, Pierijos regione. Mokėsi Kosčio Michailidžio dramos meno mokykloje (1965–1967 m., Atėnai), o studijas baigė eidamas režisieriaus asistento pareigas teatre Berliner Ensemble (1973–1976 m., Berlynas), čia artimai bendravo su savo mentoriumi Heineriu Mülleriu bei Manfredu Wekwerthu, taip pat Ruth Berghaus ir Ekkehardu Schalliu.
Dirbo Nacionalinio Šiaurės Graikijos teatro dramos mokyklos direktoriumi (1981–1983) ir Tarptautinių antikinės dramos sąskrydžių Delfuose meno direktoriumi (nuo 1985 m., apie 15 metų), į kuriuos yra sukvietęs daug žymių tarptautinės scenos veikėjų. Tarptautinių antikinės dramos sąskrydžių Sikione steigėjas ir meno vadovas (2005–2011) bei Tarptautinio Viduržemio jūros šalių teatro instituto (vienijančio teatralus iš 18-kos Viduržemio jūros šalių) narys-steigėjas nuo 1990 metų.
Nuo 1985 m., kai buvo įsteigtas teatras Attis, pradėjęs nuo novatoriško Euripido „Bakchančių“ pastatymo 1986-aisiais, Terzopoulas radikaliai keitė antikinės graikų tragedijos statymo būdus, į juos įnešė ekstremalaus fiziškumo ir ritualo elementų.
Per pastaruosius 40 metų, Terzopoulas ir teatras Attis surengė apie 2300 pasirodymų prestižiškiausiuose tarptautiniuose festivaliuose ir užsienio teatruose. Graikijoje ir svetur Terzopoulas režisavo Aischilo, Sofoklio ir Euripido tragedijas, operas bei šiuolaikines žymiausių Europos dramaturgų, įskaitant Bertoldą Brechtą, Federico García Lorcą, Heinerį Müllerį, Samuelį Beckettą, Henriką Ibseną, Augustą Strindbergą ir šiuolaikinių graikų autorių pjeses.
Tarptautinio teatro instituto informacija
Iš anglų kalbos vertė Tomas Marcinkevičius-Baronas
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
