Lietuvoje kol kas teatro rinka panaši į Jeromo K. Jeromo aprašytą airišką šiupinį: dedame į puodą viską, ką randame namie. Svečiai vis tiek suvalgys.
Dviejų savaičių spektaklių maratoną kauniečiai ištvėrė garbingai. „Jei net puspenktos valandos „Faustas” neišgąsdino, tai tikrai aukščiausios prabos publika”, – žavėjosi teatralai.
Visada dalinant lėšas kultūrai buvo ir bus daug nepatenkintų, nes racionalus kultūros finansavimo sistemos sukūrimas – sunkiai išsprendžiama problema, su kuria susiduria kiekviena šalis.
Kaip gyvena teatrai provincijoje? Ar didmiestyje sėdintiems pakanka pajusti tą kvapą vien iš kelių dienų gastrolių? O kaip tiems, kuriems provincijoje gyventi tenka? Ir kur provincija baigiasi?
„Galbūt mano kėdės kažkam labai reikia. Kas galėtų būti suinteresuotas mano išėjimu iš darbo, nujaučiu, bet įvardyti nenoriu“, – teigė žurnalistei Panevėžio teatro direktorius.
„Ar Jums neliūdna, kad genda žiūrovų skonis? Juk tai, kad beveik po kiekvieno spektaklio žiūrovai ploja atsistoję, manau, toli gražu nereiškia, kad jie jus dievina”, – rašo žiūrovė apie Juozo Miltinio teatro situaciją.
Nacionalinio dramos teatro pastogėje jau apdovanoti už geriausius sezono darbus teatralai – režisieriai, aktoriai, kompozitoriai, scenografai, dramaturgai. Ketinu pasidalinti su skaitytojais įspūdžiais, nepretenduodama į išsamią sezono apžvalgą.
Pažvelgus į šiuos ir prisimenant pernai metų apdovanojimus, galima būtų rasti ir šios komisijos stilių bei atsekti skonius.
Anksčiau Kultūros ministerijoje egzistavęs teatrų registras netapdavo kliūtimi ekspertams pamatyti ir atrinkti iškiliausius teatro kūrinius ir kūrėjus. Tikimasi, kad šiemet jis taip pat neturėtų tapti kliūtimi.
