„Būtina keisti Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymą, kuriame būtų nustatytos kitokios valstybės teatrų teisinės organizacinės formos, finansavimas, darbo santykiai ir socialinės garantijos,“ – skelbia Kultūros ministerija.
Šiauliečių spektakliai priminė, kad kartu žmonės esti trumpą gyvenimo laiką. Reikėtų mokėti tuo džiaugtis, kaip „Noros“ daktaras Rankas ar „Trijų draugų“ herojai.
Ar pilnos salės žiūrovų ir gastrolės užsienyje liudija, kad Lietuvos teatro situacija yra gera? Kodėl teatro reforma nejuda iš vietos? Kokie yra nevienodomis sąlygomis veikiančių valstybinių ir nevalstybinių teatrų argumentai?
Apie kultūros politikos vizijas, naujus iššūkius mūsų visuomenėje ir sulopytus stogus, bet klampius mokyklinius vadovėlius.
Lietuvos teatro mėgėjiškėjimo procesas, nenumaldomas irimo procesas jau nesustabdomas. Kai mėgėjiškumo lavina užlies visą teritoriją, profesionalai, kuriems valstybė neranda normalių patalpų ir galimybės turėti savo užsitarnautą teatrą vis dažniau išvyks į užsienį. Ir pasiliks?
Komerciniai spektakliai Lietuvoje dygsta tarsi grybai po lietaus. Kvaila ir trumparegiška būtų tvirtinti, jog komercinis teatras Lietuvai nereikalingas, juolab žiūrovai kojomis bei piniginėmis nedviprasmiškai balsuoja už jį.
Naujausios kultūros finansavimo nuostatos labiau panašios į kerštą politikos pirmtakams, o ne į rūpinimąsi menu.
Britai muzikantai nekalti, kad garso kokybė buvo tokia prasta, jog sėdint tribūnoje daugiau girdėjosi džiaugsmingi šūksniai „Cheers“ iš BMW ložės nei „Chiquitita“ nuo scenos.
Po spektaklio apima deginanti euforija, suprantu, kad net jei šiame gyvenime esu tik menka šiukšlelė, net jei niekada ir nerasiu ramybės ar vadinamosios „savo vietos“, man bus atleista. Todėl einu paskui šį teatrą.
