„Tai mes [teatralai ir menininkai] pasitelkiame meno šviesą prieš neišmanymo ir ekstremizmo tamsumas“, – teigia Egipto aktorė Samiha Ayoub.

Pokalbis su neseniai pareigas pradėjusiais eiti Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovais – režisieriais Kamile Gudmonaite, Antanu Obcarsku ir Egle Švedkauskaite.

Scenos menų kritikės Aušros Kaminskaitės ir vieno iš LNDT meno vadovų, režisieriaus Antano Obcarsko pokalbis apie karjerą, asmeninę kūrėjo ir teatro viziją, kritikos poreikį ir poveikį.

Kiekvienas, paėmęs į rankas leidinį apie V. Paukštę, atras tai, kas jam įdomiausia. <...> Vieni vertingiausių tekstų yra V. Paukštės ir D. Šabasevičienės pokalbiai bei aktoriaus kolegų pasisakymai.

„Girti“ – iš pirmo žvilgsnio kiek senamadiškas spektaklis, nors, manau, yra besiilginčių realizmo teatre. <...> Įdomu, kad girtumo komizmas teatre sulaukia nemažo populiarumo.

Aktoriaus ir žiūrovo ryšys virto kažkokiu ydingu, kai daugiau galios turintis aktorius kabinosi į žiūrovą, o kiti stebėjo to vieno sutrikimą, pažeidžiamumą, jo stojiškas pastangas tai nuslėpti.

Viskas, kas lieka po abejingo meno kūrinio, tėra abejingas žiūrovas. <...> Žinoma, kad teatras kuriamas ne kritikams. Bet kartais norisi pasitikrinti, ar teatras vis dar kuriamas žmonėms.

„Iš tikrųjų svarbiausia yra tai, ne kas vadovauja, o kaip elgiamasi su žmonėmis, kurie kasdien dirba teatre, skatina jo [veiklos] kokybę“, – įsitikinęs Damiano Michieletto.

Kad ir kaip dabar ministras kalbėtų apie pretendentų vizijas ir planus, ministerijai svarbu ne pati programa, o atsiskaitymas už ją ir finansų sudėliojimas į ekselio langelius.