Sekmadienį laikinoji sostinė „Iki pasimatymo kitąmet!” ištarė savo festivaliui „Monobaltija”. Tai – Kauno kamerinio teatro režisieriaus Stanislovo Rubinovo ir to paties teatro aktoriaus Aleksandro Rubinovo festivalio pavidalą įgavusi ilgai puoselėta idėja.

Trys spektakliai – trys atskiros planetos. Toks skirtingumas įmanomas tik monožanre, nes čia lemia individualios atlikėjų savybės, subjektyvus požiūris į įvairius gyvenimo reiškinius.

Ekvatoriaus karštį išprovokavo ne tiek trys trečiosios dienos „Monobaltijos” spektakliai, kiek jų aptarimas. Dar kartą tapo aišku, kad po vienu stogu ilgai negalima laikyti festivalinių pirklių, praktikų ir kritikų, nes gresia nesusikalbėjimas.

Pasirodo, aistras, metams bėgant, geriausiai sužadina poetinis teatras. O vodka „Smirnoff” visada padeda, kai reikia kalbėti apie monospektaklių, kurie sparčiai plinta ne tik pas mus, bet ir visame pasaulyje, įvairovę.

Monospektaklių festivalis „Monobaltija”, antrą kartą rengiamas Kauno kamerinio teatro, įgyja pagreitį. Šįmet į festivalį pakviesta daug scenos menininkų iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Suomijos, Švedijos, Vengrijos ir Vokietijos.

Ilgą amžių nugyvenęs teatro istorikas Vytautas Maknys buvo vadinamas žmogumi-archyvu. Remdamasis savo sukaupta itin gausia medžiaga jis pirmasis parašė Lietuvos teatro istoriją. Dabar Maknio atminimas pagerbtas Raštų dvitomiu.

Režisieriaus Rimo Tumino ir Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatro aktoriai, Vilniuje rodę Antono Čechovo „Dėdę Vanią”, atskleidė šios pjesės universalumą: kiekviena tauta ir kiekviena epocha ją kuria savaip.

Jau susitaikėme turį dvi Lietuvas. Procesas įsibėgėja, kiekvieną dieną išsiaiškiname kokį naują išsiskaidymą. Per kalnelį nesueina vis daugiau kažkada buvusių nedalomų dalykų.

Kai pastarąjį kartą 2008 m. lankiausi Šiaulių teatro gastroliniuose spektakliuose, scenoje dar karaliavo Pranas Piaulokas. Aktorius vaidino karalių Altoumą spektaklyje „Princesė Turandot”. Šiaulių teatras be Prano Piauloko? Sunku patikėti…