Konkrečiai asocijuojant tai yra istorija apie dar vienos idėjos žlugimą, būtent apie Sąjūdžio idėjos žlugimą. O ką mes turime dabar? Tokią pačią vartotojų šalį, kurioje visi tapo vartotojais. Iš esmės ji yra nusiaubta.
Pagrindinė problema? Mūsų teatro baleto meno vadovės T.Sedunovos visiška savivalė ir nesiskaitymas su žmonėmis. Ji čia dirba 19 metų, elgiasi taip, tarsi dirbtų nuosavoje uždarojoje akcinėje bendrovėje.
In memoriam: Dragan Klaič (1950-2011). Vilniuje paskutinįsyk matytas IETM susitikime „Menų spaustuvėje“ 2009 m. spalį, jis iki paskutinės dienos buvo aktyviai įsitraukęs į kultūros vyksmą, ar tai liestų Europą, ar JAV, ar Aziją.
Vien peržiūrėjusi savo kuklų asmeninį archyvą galiu konstatuoti, kad posovietinio Lietuvos meno lauko problemos tiksliai diagnozuotos jau 1991 m., kartu siūlant aiškias ir argumentuotas sprendimų gaires.
Festivalis sukėlė rimtų abejonių dėl savojo veido – koks jis yra, ar yra, kuo unikalus šiais menų sintezės laikais?.. Nors beveidžiu, bekoncepčiu jo lyg ir nepavadintum.
Reklamavimosi naujoves menininkai dar tik atranda. Netolima sezono ateitis leis suprasti, pagal kokius kriterijus miesto praeiviai apsisprendžia tapti teatro žiūrovais.
Naujasis cirkas mūsų galvose piešia visiškai naujus ir netikėtus vaizdus, kuriuose spektaklis prasideda ne nuo triuko ir jo atlikimo meistriškumo, kartais labai dirbtinai bandomo apipinti mintimis ir „apvaidinti“, bet nuo idėjos.
Naujasis 92-asis Lietuvos profesionaliųjų teatrų sezonas netrukus įsibėgės. Tačiau tikrąją sezono pradžią skelbia naujosios spektaklių premjeros.
Akcijos „Varom už Lietuvą!“ ir t.t. skatina vartoti alų bei suteikia malonumo garsiai baubti minioje. Ir tuo pat metu kažkam ta „meilė Lietuvai“ yra biznio planas.
