Išanalizavau visų pagrindinių partijų rinkimines programas ir tą jų dalį, kuri skirta menui ir kūrybai. Drąsiai galiu konstatuoti, kad visų partijų programos nusirašytos nuo TSKP partijos suvažiavimų ir viena nuo kitos.
Yra ir kita pusė. Tai – žmogus, kuriam teatro nereikia. Kuriam kančia būti pasodintam toms kelioms valandom prieš velnias žino kam besimaivančius „netikros“ meninės profesijos atstovus.
Jeigu pjesėje ryškus kaltės ir gėdos, tam tikro atpirkimo, satisfakcijos motyvas, tai sąšaukų su Lietuva čia labai daug. Tuo labiau, kad konkreti šeimos istorija, per kurią matoma nacijos problematika, Lietuvai taip pat aktuali.
Milleris išmetė kai kuriuos Stockmanno pasažus, pareiškęs, kad Ibsenas, jei atgytų ir įvertintų, kur veda tokios idėjos, turinčios daug bendra su fašizmo ideologija, pats jų atsisakytų.
Mane labiau domino poreikis savaip pasakoti istoriją ir ją taip pagražinti. Domino šis poreikis turėti teigiamą protėvį. Ir kaip tada kyla sunkumai dėl tapatybės.
„Iš tikrųjų dirbame niekam nereikalingą, jokio skaidrumo mūsų veiklai nesuteikiantį darbą – pildome nereikalingus popierius, kurie nuskęsta kažkur archyvuose ir niekas jų daugiau nebemato“.
Tas 90 psl. apimantis įstatymas prieštarauja pats sau, ir be papildomų teisininkų paslaugų jo neįmanoma vykdyti. Taigi Kukučių galerija ieško teisinių paslaugų teikėjų, kurie padės išaiškinti įstatymą.
Pateikiami Almos Braškytės ir Vaido Jauniškio tekstai apie Rolando Rastausko knygą, skambėję per knygos pristatymą Vilniaus knygų mugėje.
Daugeliui jį skaičiusių atrodo, kad tai scenarijus à la Tarantino. Visa, kas mano aprašyta, vyko iš tikrųjų. Aš apskritai neturiu vaizduotės. Ją, tikiuosi, turi mano skaitytojai.
