Teoriniai klausimai, užduoti praktikos: ar teatriniame performanse atlikėjas jau tampa aktoriumi? Iki kokios ribos? Ir ar britų aktoriaus pasirengimas lygus lietuvių aktoriniam pasirengimui?

Tikėjomės koncerto? Tikriausiai. Bet gavome sąžiningą pasakojimą, paremtą asmenine patirtimi. Spektaklį-paskaitą-esė apie save ir Niujorką, budistus ir rūšių išlikimo teoriją.

Gerai nuteikia tradicija pradėti sezoną „Naujojo cirko savaitgaliu“ Menų spaustuvėje. Kaip palinkėjimas visiems, kurie vaidins ir žiūrės: neužstrigti.

Michail Čechov: „Lėtai, bet užtikrintai artėjame į tą tašką, kai kūrybinius jausmus pradedama painioti su kasdieniniais. Taip galima ir kuoktelėti.“

Ilgą laiką Klaipėda su šiuolaikiniu menu bendravo tarsi priešokiais, spontaniškai, sporadiškai ir neaišku, ar tie susitikimai ryškiau įtakodavo tolimesnio kultūrinio gyvenimo raidą.

Krzysztofas Warlikowskis laikosi senosios, „romantinės paradigmos“, yra „įsipareigojęs“ menininkas. Tyrimo užmoju ir sceninės kalbos įtaiga „(A)pollonia“ yra spektaklis etalonas, liudijantis teatro gyvybę ir potencialą..

Režisieriai tam ir yra režisieriai – jie turi labai didelį ego. Mūsų teatro atveju egzistuoja tam tikra autoritarinė sistema, kur režisierius yra toks vietinis Aleksandras Lukašenka.

Šokėjai turi žinoti, kad jiems kaip niekada anksčiau svarbu puikiai išmanyti įvairias šokio technikas ir leksiką, įvaldyti instrumentus, kurių pagalba galėtų tapti aktyviais kūrėjais, kūrinių bendraautoriais.

Kad ir kokia apverktina būtų sportininkų rengimo bazė, nė viena potenciali baleto žvaigždė nesulaukia tiek valstybės paramos kiek sportininkai. Prisiliesti prie Heckelio fagoto ar Stradivarijaus smuiko ji gali tik privačių rėmėjų dėka.