Šokėjai turi žinoti, kad jiems kaip niekada anksčiau svarbu puikiai išmanyti įvairias šokio technikas ir leksiką, įvaldyti instrumentus, kurių pagalba galėtų tapti aktyviais kūrėjais, kūrinių bendraautoriais.
Kad ir kokia apverktina būtų sportininkų rengimo bazė, nė viena potenciali baleto žvaigždė nesulaukia tiek valstybės paramos kiek sportininkai. Prisiliesti prie Heckelio fagoto ar Stradivarijaus smuiko ji gali tik privačių rėmėjų dėka.
Vos tik patekus į ekspozicijos salę apima kiek bauginanti nejauka. Nori to ar nenori, tačiau intuityviai jauti tvyrančią mirties atmosferą. Ypač jeigu tuo metu šiame Kantoro teatre esi vienui vienas.
Konferencijai baigiantis jos rengėjai pašmaikštavo gavę Strindbergo laišką, kuriame šis dėkoja kalbėtojams, ypač išskirdamas tris, tarp jų – ir lietuvių režisierių, papasakojusį savąją strindbergianos istoriją
Naujoji drama iš egzotikos virsta norma. … Jei labai norisi, galima grimzti į nostalgiją, prisiminus raudonais aliejiniais dažais tirštai nuteptą andainykštę mažąją salytę ir pavojingą balansavimą ant svyruojančio pastolių amfiteatro. Bet nesinori.
Juk apskritai F.Schilleris taip perdarytas, taip neatpažįstamai suknežintas ir suluošintas, kad norisi šaukti: „Autorių, autorių į sceną!”
Jūratė buvo daugiau nei teatro dailininkė. Gal ji padėjo pagrindus naujai teatrinei profesijai atsirasti, profesijai, kuri dar neturi pavadinimo – tokio įprasto kaip scenografas, režisierius, kompozitorius, aktorius?
Paroda leidžia suprasti, kad lietuviai niekada nebus hepeningų išmanytojai, nes jų mąstymas pragmatiškas, o Vakarų avangardas buvo įsisavintas pavėluotai, nedrąsiai ir fragmentiškai.
Teiginys, kad Maironis joks dramaturgas, gyvybingas iki šių dienų. O kitaip kaip suprasti dabartinę mūsų kultūros situaciją, kai minėdami poeto 150-mečio sukaktį nė vienas respublikos teatras nesugalvojo atversti jo didžiųjų dramų?
