Jeigu šiandien kas automatiškai kartoja, kad „nėra bilietų“, galima ramiausiai suprasti, jog tokiam žmogui ir nereikia, kad jų būtų. Jiems vis tiek! Todėl greičiau teatras yra jų atstumtasis.
„Eugenija – labai atsakinga, labai kaprizinga, bet kibi ir stipri partnerė. Gal ne specialiai, gal nejučiomis, bet kol prieš spektaklį ji nesurasdavo aukos, su kuria nesusiginčydavo iki skausmo, spektaklis neprasidėdavo”, – prisimena Kostas Smoriginas.
Jūratė gavo „Kristoforą“ už scenografiją Jono Vaitkaus „Personai“. Jos vienuoliktas spektaklis. Ji sakė: visada atrodo (bijau), kad daugiau nieko nebesugalvosiu. O prieš akis buvo praktiškai viskas. Jai 32.
Apdovanota ne vien dailininkės talentu, Jūratė pasižymėjo ir režisūrine vaizduote, visada mokėjo tiksliai suformuluoti kuriamo spektaklio idėją. Režisieriai atsimena, kokia ji buvo jautri kritikos nuomonei. Šiandien kritikai vėl skiria jai savo išskirtinį dėmesį.
Komunikacija teatre neturėtų būti vienkryptė, manau, kad tai labai slegia. Aš visuomet stengiuosi sukurti situaciją, kur auditorija galėtų išeiti iš pasyvios rolės, kartais net iš komforto zonos.
Šis absurdiškų atrakcionų parkas yra sumanytas tam, kad išspinduliuotų kažkokią desperacijos energiją ir sukeltų liūdesio/pykčio dėl egzistencijos betiksliškumo pojūtį ar tiesiog sukeltų norą pagiežingai juoktis.
Skandalą įžiebė ir nuolat kurstė ne kas kitas, o keli laikraščiai, kuriuos nuolat keikia ir pravardžiuoja tie patys radikalieji katalikai. Tie patys laikraščiai paskui į valias šaipysis iš Bažnyčios ir kaltins raganų medžioklėmis. Užvirusi pekla be galo maloni ir politikams, tiesiog dovanėlė rinkimų išvakarėse.
Ar pirmoji dar neparodyto spektaklio pamoka nepasireiškia tuo, kad labiausiai čia sveiką protą (Dievo Sūnaus veido akivaizdoje) išduoda tie, kurie skiria save to proto gynėjais?
Moteris iš tarpkojo traukia elektros lempučių girliandą. Atlikėja nerėkė, dramatiška muzika nepakurstė mūsų instinktų. Niekas nepasufleravo, kad tai, ką matome, yra blogai. Ar tai reiškia, kad tai, ką matėme, buvo gerai.
