Prisipažinsiu, kad po „Mūsų klasės“, kur kluone sudeginta virš tūkstančio gyvų žmonių, išeinu dainuodama, ir publika foje vaikšto šypsodama, ir mano galvoje dar kelias dienas po to dunksi „dainuuuok ir šooooook“.

Jei maratono iniciatyva tęsis, tai vis dėlto neturėtų likti uždaros „komunos“ renginys, – projektas turėtų būti intensyviai ir patraukliai pateikiamas visuomenei, juolab kad beveik visi renginiai vyko nemokamai. Pirmas bandymas iš esmės pavyko.

Apie savo atvykimą į Panevėžį ir vienintelį pasirodymą geriausiai iš visų žinojo tik pats prancūzų teatro aktorius B.A.Kremeris, bei su juo atvykusi grupė. Deja, ne potencialūs spektaklio žiūrovai.

Pasak prancūzų istoriko ir filosofo Ernesto Renano, tautos, norėdamos išsaugoti nacionalinį identitetą, turi ne tik išsaugoti bendrą atmintį, bet ir kolektyviai pamiršti kai kuriuos faktus.

„Riga – 2014. gada Eiropas kultūras galvaspilsēta“. Taip skamba jų „VEKS-as“. Atvykusiam – nelyginamai tyliau nei miestiečiams. Kitas loginis silogizmas: jeigu teatras ir Ryga, vadinasi – Alvis Hermanis.

Išryškėjo viena aiški tendencija – studijuojantys žmonės pakankamai griežtai seka tuo, ką jiems diktuoja jų teatro mokykla, o baigusieji ieško, kas artima jiems patiems.

Kas rašo šitas verandos eilutes? Įtampa, labai gerai pažįstama įtampa, kai visą gyvenimą greta stovi ir šviečia tavo tėvas menininkas.

Vienas greta kito yra Kauno muzikinis ir lėlių teatrai bei Kauno kamerinis teatras. Netoliese – ir Nacionalinis. Net klasikinės ekonomikos dėsniai teigia, kad kai kartu dirba kelios panašios įmonės, jos stimuliuoja viena kitą.

Kaune pakeista „Fortūnų“ komisija. „Mūsų darbas galėjo ir turėjo nepatikti tiems, kurie pasąmonėje jaučiasi nepajėgūs pasiekti įtaigių meninių rezultatų. Paprastai tikrai talentingi žmonės įtikinėja savo kūrybiniais darbais“.