Permainų laikais Rytų Europos šalyse iš esmės jau egzistavo valstybinių teatrų įvairovė. Tiek aukštojo meno, tiek komerciniai, tiek regioniniai teatrai buvo sudėti į vieną pintinę – priklausė tai pačiai struktūrai, gaudavo valstybės paramą.
Herojų pokalbiai apie seksą, vienas kito kūną, narkotikus, destruktyvų gyvenimo būdą turėtų būti artimi ir pažįstami aktoriams. Vis dėlto dirbtinės intonacijos tekstą pavertė naiviu.
Pasaulinei teatro dienai skirto pranešimo čia irgi niekas neskaito. Tai, beje, rodo lietuvių teatrinės kultūros uždarumą – jei jau dalijamės mintimis apie teatrą, tai cituojame klasikus ir, žinoma, daugiausia savus.
„Man Antanas – iš tų paskutinių, mus paliekančių teatro mohikanų. Itin reiklus sau ir nors jau tokio amžiaus – degantis žmogus. Nesu jo scenoje matęs pusėtino, vidutiniško, drungno“.
Režisierius Dominicas Dromgoolas yra sakęs, kad jam nesvarbu, kas stebės jo „Hamletą“ – kad ir pingvinai. Vilniškė publika iš tiesų priminė imperatoriškuosius pingvinus – visas tris su puse valandos klausėsi teksto oriai ir nebyliai.
Visuomenė nuogą kūną mato tik kaip seksualų geismo objektą reklamoje arba pornografijoje. Mums svarbu parodyti, kad kūnas nėra vien seksualus. Kūnas turi daug įvairesnių atspalvių.
Nors šįmet festivalis nekonkursinis, galima buvo justi, kad kiekvieną vakarą kūrybinė įtampa augo, atsakomybė vienas prieš kitą tik didėjo, o už aštrius pasisakymus buvo dėkojama ne formaliai, bet siekiant pratęsti dialogą.
Islandiškoje pjesėje per nesulaikomą daugiažodystę vis dėlto ataidėdavo tam tikra islando gyvenimo patirtis. Čiagi per savo pačios užrašytą tekstą apie vyrišką moterį (?) režisierė „nenorėjo nieko pasakyti”. Visai nėra ką pasakyti ir po spektaklio.
Prisipažinsiu, kad po „Mūsų klasės“, kur kluone sudeginta virš tūkstančio gyvų žmonių, išeinu dainuodama, ir publika foje vaikšto šypsodama, ir mano galvoje dar kelias dienas po to dunksi „dainuuuok ir šooooook“.
