Tikruosius teatro meistrus lengviausia surasti toliau nuo scenos. Vis pagaunu save mąstant apie rašytojus, kurie beveik prieš šimtą metų pranašiškai ir drauge santūriai nusakė Europos dievų sutemas.
Vaidmens horizontalė yra to žmogaus, kurį vaidini, biografija, kilmė, viskas, ką jis patiria, o vertikalė – jo siela, jo vertybės, kurios nesikeičia bet kuriame biografijos-horizontalės taške.
Žiemą teko lankytis trijuose istoriniuose mūsų regiono teatruose Kaune, Taline bei Vilniuje. Tokie vojažai nuteikia kiek nostalgiškai, tad rašysiu ne tik apie spektaklius, bet ir apie pačius teatrus.
Nuo 1985-ųjų pradėjome veikti aktyviau. Drąsėjimas teatre buvo nuostabus metas. Nors patys geriausi spektakliai – Nekrošiaus, Vaitkaus – buvo pastatyti dar iki perestroikos. Politinė ir kūrybinė laisvė ne visuomet sutampa.
Festivalis negali imtis misijos „aprūpinti teatru“ kuo daugiau vaikų, bet jis apnuogino problemą, kad kokybiškas teatras Lietuvoje dėl įvairių priežasčių prieinamas iš esmės tik saujelei jaunųjų žiūrovų.
Teatras ima vis garsiau pasakoti baimės istorijas – „siaubo pasakas“ apie mergaites, kurios mirtinai sušąla Naujųjų Metų išvakarėse, klykia vaiduoklių apgyvendintuose rūsiuose, apie berniukus, kurie pamilsta vaškinio veido lėles-automatus…
Tarsi kažkur judama, o iš tikrųjų sukamasi vietoje. Ir jokių pamokų iš to rizikingesnio kelio, kuriuo lyg ir bandyta paėjėti. Iš to, kas šiemet sukurta, apdovanojimams pakaktų kokių aštuonių nominacijų.
Įnoringas kūrėjas mato save pasaulio centre ir bando rikiuoti jį pagal save. Bet iš tiesų jis tik paklūsta egzistuojančiai tvarkai, kurią valdo medijos, o kūrėjas tik bando reikšti daugiau nei būti vien spektaklio kūrėjas.
Iki šiol galvoje suskamba dėstytojų tartos frazės, kurios, kaip vėliau paaiškėjo, buvo jų pačių recenzijų citatos. Išmoktos mintinai ir kartotos, kartotos, kartotos… kol visi jomis patikėjo.