Laura Caretti, Hystrio, 2013 Nr.1
Italų kritikės straipsnis „Ne vien tik Nekrošius - Lietuvos teatras kyla į skrydį „Sirenose" paskelbtas ketvirtiniame „Hystrio" almanache
Tarptautinės, aistringai teatru besidominčios ir gausios publikos dėmesį šių metų Vilniaus „Sirenų" festivalyje labiausiai traukė ir daugiausiai plojimų susilaukė lietuviški spektakliai, nuostabia nepertraukiama seka parodyti per pirmąsias penkias programos dienas. Tuo tarpu likę vakarai buvo skirti iš svetur atvykusiems režisieriams Michaeliui Schröderiui („Apie gyvenimo trumpumą"), Rodrigo García („Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų") bei mūsiškiam Romeo Castellucci („Apie Dievo sūnaus veido koncepciją") - trims šiuolaikinio teatro „eretikams" (kaip juos apibūdina „Sirenų" festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė), trims „vizionieriams", apdovanotiems ta besąlygiška išraiškos laisve, kuri žavi manančius, jog patys jos neturi, tačiau kuri, mūsų akimis žiūrint, pasirodė nelabai stebinanti ir déjà vu. Kitaip nei stebinanti protestų banga, sukelta tų, kurie, nematę Castellucci spektaklio, pasinaudojo priešrinkimine atmosfera, idant pakurstytų raganų medžioklę ir netgi Seime iškėlė kaltinimą religijos simbolių išniekinimu ir siūlė uždrausti spektaklį. Galiausiai - „daug triukšmo dėl nieko"! Priešingai - diskusijai pavyko demaskuoti pretenzingas cenzorių tiesas ir suteikti pastiprinimą visiems, sėkmingai gynusiems teatro teisę neleisti, kad jam būtų užkemšama burna ir atimamas regėjimas.
Bet grįžkime į pradžią, į tą pirmąją festivalio dalį, dar kartą patvirtinusią nepaprastą Lietuvos teatro kūrybinę jėgą. Teatro, kuris, vedamas šiuolaikiškumo būtinybės, laisvai keliauja laiku, ieškodamas temų, konfliktų, košmarų arba sapnų, galinčių tapti veidrodžiu. Šiai visur vienu metu esančiai meninei vaizduotei iškiliausiai atstovavo Oskaras Koršunovas, tačiau kartu su juo, atidžiau pažvelgus, ir kiti režisieriai: nuo paties žymiausiojo, Jono Vaitkaus (įtraukusio žiūrovus į atviroje scenoje vykstantį procesą, kuriuo visuomenė šiandien, kaip ir vakar, nuteisia ibsenišką „Visuomenės priešą") iki labai jauno ir daug žadančio Arūno Areimos (nusitaikiusio atskleisti intrigų mechanizmą, slypintį po Shakespeare´o „Julijaus Cezario" nuvertimu), nuo Vido Bareikio (su jo siautulingu bandymu spektaklyje „Mr. Fluxus arba Šarlatanai?" prikelti lietuvio Jurgio Mačiūno, Fluxus įkūrėjo, meninę patirtį) iki Gintaro Varno, su gilia ironija įkvėpusio gyvybę siurrealistinei „feministinei" Apollinaire´o satyrai „Teiresijo krūtys" fantasmagoriško koliažo, sudaryto iš ano meto prancūzų avangardistų atsišaukimų ir plakatų, fone.
Vilniaus mokykla
Visi jie įrodo mokantys stoti į mūšį kaip lygus su lygiu net su didžiaisiais praeities autoriais - Shakespeare´u, Ibsenu ar Gorkiu. Stoti į mūšį netaupydami smūgių senienoms, besikėsinančioms įkalinti. Nė vieno jų nekankina pragaištinga „klasikų baimė". Nė vienam nereikia pasitelkti aštrių prieskonių, idant paskanintų antraip galintį suplėkti pastatymą. Taip jų spektakliuose pavyksta iš naujo atrasti tą sprogdinančią komedijos ir tragedijos samplaiką, kuri vienu metu suteikia išraišką laimei ir skausmui, meilei ir žiaurumui, paversdama groteską siaubingesniu už tragediją. Tai taip pat galioja tada, kai scenos uždanga atveria mūsų dabartį, kaip rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Išvarymas" atveju. Praėjusiais metais trupės „Incauti" ir režisieriaus Stefano Moretti pastatyto „Madagaskaro" autorius šiame kūrinyje į dramaturginę plotmę perkelia gyvai surinktus grupės lietuvių, emigravusių į šiandienos Londoną, liudijimus. Tai choru pasakojama istorija apie kelionę, sužadinančią ir sutriuškinančią viltis, numalšinančią užmojus ir palaipsniui išbarstančią net ir trapią, išvykimo pradžioje jungusią brolystę. Odisėja be kelio atgal, kuri Nacionalinio dramos teatro scenoje perteikiama kaip stipraus dramatinio poveikio miuziklas: Koršunovo režisūros, įvairialypių aktorių talentų, o taip pat muzikos originalumo dėka.
Norisi ieškoti ir kitų šių menininkų, kuriuos galėtumėme pavadinti „Vilniaus mokyklos" atstovais, teatrinės manieros bendrų vardiklių. Ir juos atrastume dramaturginėje muzikos funkcijoje, multimedijinių scenarijų sukurtų vizualinių perspektyvų gausoje ir tame sąlytyje su žiūrovais, kuris, užuot lengvai provokavęs, įtraukia ir apnuogina. Tačiau iš tiesų stebina šių konstantų išraiškos skirtingumas. Apibendrinant - festivalis patvirtino, kad gyvybingumu trykštančioje lietuvių teatro laboratorijoje yra visa eilė režisierių ir, reikia pabrėžti, puikių aktorių bei muzikų, daugiausia išugdytų prestižinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurie nusipelno mūsų dėmesio ir aplodismentų.
Koršunovas, metateatrinės perspektyvos
Vienas šių režisierių, Oskaras Koršunovas, įrodo einantis vis naujais, niekieno nepramintais takais egzistencinių teatro meno šaknų paieškose. Jo „Hamletas", matytas praėjusiais metais Pontederoje, jau ir italų publikai suteikė galimybę pažinti būtent šią savo metateatrinę perspektyvą, atsiveriančią per nuolatinį, nerimastingą atsispindėjimą veidrodyje tarp aktorių ir personažų. Trijuose festivalio metu pristatytuose spektakliuose - „Išvarymas", „Dugne" ir „Miranda" - toji ūke skendinti riba, kuri jungia bei skiria realybę ir fikciją, yra nuolatos ištrinama. Kunkuliuojanti energija nuplėšia kaukes, teksto eilutės prasiveržia balsais ir riksmais, atskleidžiančiais vienišas išgyvenimo pastangas. Taip aplink ilgą stalą, nukrautą degtinės buteliais, Gorkio padugnių pasaulio personažai geria ir kalbasi apie save, apie savo užmarštin nugrimzdusią praeitį, apie svajones ir gyvenimo filosofiją - kiekvienas savaip, žiauriose grumtynėse tarp nepasitikėjimo vienas kitu ir pernelyg šventiškų užstalės linksmybių, kuriose pakviesta dalyvauti publika. Vilniuje „Sirenos" dažnai nusileisdavo į publiką! Tačiau čia, šiame „Dugne", ilga ir siaura OKT Studijos scenos erdvė leido panaikinti bet kokį atstumą, ir žiūrovai buvo įtraukti į tą keistą banketą, vadovaujamą Satino, kur iš pažiūros nerišlios kalbos yra apšviečiamos it žaibas blyksinčių klausimų apie žmogų ir jo tiesą. Iš to sudarytas spektaklio dramaturginis audinys, kuris nuo likusios pjesės atskiria ketvirtą veiksmą, ištrina visą prieš tai einantį aistrų kupiną siužetą, susijusį su žvėrišku Vasilisos pavydu, ir „susiuva" tik scenoje esantiems personažams priklausančius siūlus. Tarp pastarųjų, be Satino, svarbus tampa Baronas, Nastia, aršiai ginanti savo romantines meilės fantazijas, ir Aktorius, kuris nusižudydamas staiga nutraukia balsų chorą ir nuleidžia uždangą ant Gorkio teksto. Bet tai dar ne spektaklio pabaiga. Šioje vietoje yra epilogas, kuriame vėl suskamba Hamleto žodžiai apie būtį ir nebūtį, apie gyvulišką ir dangišką žmogaus prigimtį, apie karo beprasmybę, ir apie aktorių, susigraudinantį dėl Hekubės skausmo. Ir kas jam Hekubė - arba jis jai?
Prie šio paslaptingo santykio tarp aktoriaus ir personažo Koršunovas su dar didesne jėga grįžta naujame spektaklyje „Miranda", pastatytame pagal Shakespeare´o „Audrą". Ir šį kartą į siurrealistinį susitapatinimo procesą įtraukia „savo" Prosperą, kuris, būdamas uždarytas kambaryje, skrenda Shakespeare´o vaizduotės sparnais. Jis nėra nuo valdžios nušalintas ir į tolimą salą ištremtas karalius, bet vienas iš tų bejėgiais paverstų ir savo namų bibliotekose nuo pasaulio izoliuotų intelektualų, vis dėlto pajėgiančių duoti valią fantazijai ir išsaugoti savo dvasinę laisvę. Miranda yra šio Prospero dukra, bet ne tik. Nauja sceninė dramaturgija ją paverčia nepaprastai sudėtingu personažu, simbolišku ir realistiniu tuo pat metu. Ji yra neįgali mergina - taip ją matome pradžioje. Susirangiusi fotelyje spjaudo sriubą, nes nori būti maitinama svajonėmis. Nori, kad tėvas jai skaitytų ir leistų išgyventi laimingą Mirandos pasaką. Tačiau tada, kai toji knygų pilna namų biblioteka pavirsta magiška teatro scena, kur tėvas vaidina visus istorijos personažus, - štai tada ir ji virsta Shakespeare´o Miranda, kenčiančia dėl sudužėlių likimo ir įsimylinčia Ferdinandą, tačiau tampa ir Arieliu, o galiausiai išskleidžia sparnus skrydžiui, nes, kaip mums nori pasakyti Koršunovas, ji ir yra laisva Prospero dvasia.
Iš italų kalbos vertė Giedrė Bagdžiūnaitė
