Šiuolaikinius klausimus apie kūną ir lytį, kūną ir technologijas, kūną ir ekologiją, kūną ir mokslą, kūną ir protą, kūną ir sielą ir t. t. kelia šiųmetis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“. Jo tema „Kūnas“ taip pat apima kūną ir teatrą. Nuo seno scenoje nebūtinai vaidina aktoriai - stebuklingai atgyja lėlės ir objektai, valdomi žmonių. 2015 m. „Sirenose“ pristatytame grupės „Rimini Protokoll“ projekte „Remote Vilnius“ žiūrovų kūnai tapo pagrindiniais veikėjais, o projekte „NACHLASS, kambariai be žmonių“ (2017 m. „Sirenos“) istorijas pasakojo erdvės, daiktai ir balso įrašai. Spektaklyje „Nejaukos slėnis“ (rež. Stefanas Kaegi, 2018) vaidina į žmogų panaši „lėlė“, valdoma technologijų. Robotas humanoidas priverčia pasijusti nejaukiai (spektaklio pavadinimas nurodo reiškinį, kai susidūrę su į juos labai panašiais robotais kai kurie žmonės išgyvena nemalonius jausmus). Klausytis roboto humanoido gana nuobodu, nors ir kelia jis teisingus klausimus apie save patį. Galbūt nuobodu darosi tik tiems, kurių vaizduotės nežadina technologijos?
Scenoje robotas humanoidas atstovauja spektaklio dramaturgui rašytojui Thomui Melle: yra sukurtas pagal jo kūną, judesius, gestus, mimiką ir balsą. Kad ir koks panašus į tikrą žmogų, dar toli iki to, kad būtų įmanoma „apsigauti“: kaskart jam pakėlus ranką pasigirsta mechaninis ūžesys, nors rankos plaštakos protezas atkurtas iki menkiausių detalių - net su karpa ant piršto. Tačiau spektaklio kūrėjai ir nesiekia kurti iliuzijos: humanoidui pasukus galvą, pasimato laidai.
Rašytojas Melle turi bipolinį sutrikimą, tad kai kuriais periodais jam sunku bendrauti su žmonėmis ir susitikimai su skaitytojais jį vargina. Dalyvauti spektaklyje jam taip pat būtų nelengva, tad jį pakeičia robotas. Ekrane rodomose nuotraukose ir vaizdo įrašuose matome Melle ir tai daug įdomiau nei stebėti robotą - su juo sunku tapatintis, sunku jam ką nors jausti. Jis tai „žino“, apie tai kalba, ir tai didžiausias jo pranašumas.
Vienas iš teatro stebuklų - matyti scenoje atgyjantį daiktą, tai ypač akivaizdu lėlių ir objektų spektakliuose. Scenoje pasitelkiami daiktai dažnai įgyja perkeltines reikšmes, žadina vaizduotę, bet Kaegi spektaklis atskleidžia paradoksą - teatro scenoje „skudurinė Onutė“ pranašesnė už humanoidą, kuris, nors ir būdamas „gyvesnis“ už negyvus daiktus, niekaip neatgyja, o tik parodo savo trūkumus.
Žinoma, technologijos tobulėja itin sparčiai ir gal po kelerių metų negalėsime atskirti roboto humanoido nuo žmogaus, bet kokia to prasmė? Dokumentiniame vaizdo įraše Melle kalbasi su pažįstamu, kuriam girdėti leidžia nedidelis, prie galvos tvirtinamas aparatas, kurį atitraukus vėl panyrama į visišką tylą („Tai paranku, kai reikia susikaupti“, - šmaikštauja Melle pažįstamas). Kyla klausimas: kokia kryptimi tobulinsime technologijas ir tam skirsime išteklius?
Kamerinėje „Menų spaustuvės“ Kišeninės salės erdvėje lenkų teatro režisierė Magda Szpecht sukuria jaukią atmosferą: patenki į šiuolaikinio Fausto kabinetą, kuriame mirksi ekranai, dega šviesos diodų lempos ir pūpso vazoniniai augalai - visa tai primena Fabieno Lédé sukurtą spektaklio „Lokis“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2017) scenografiją, Lietuvos teatre tapusią šiuolaikiškumo simboliu ir imtu tiražuoti estetiniu stereotipu. Szpecht sėdi prie didelio stalo tarsi erdvėlaivio pulto nugara į žiūrovus, bet mes ją matome ekrane. Skirties tarp jos ir žiūrovų nėra. Pasitelkdama animė stiliaus elfų vaizdus, dokumentinius vaizdo įrašus, skaidres su pagrindine informacija ir muziką ji dėsto paskaitą apie kibernetinius elfus, internete kovojančius su rusų troliais ir propaganda. Ši paskaita supažindina su mažai žinoma virtualių aktyvistų veikla ir neprikišamai kalba apie karą Ukrainoje. Būtent dabar, kai žmonių parama Ukrainai mažėja, apsiprantant su situacija, tai atrodo itin aktualu. Szpecht iš karto pasako, kad nėra profesionali aktorė ir, kaip režisierė, nėra pratusi būti scenoje, tačiau savo misiją skleisti žinią atlieka subtiliai, o palyginus su robotu humanoidu, yra nuostabi atlikėja - galbūt Erikos Fischer-Lichte´s aprašyta grįžtamojo ryšio kilpa tarp atlikėjų ir žiūrovų tarp žmonių įvyksta lengviau nei tarp jų ir robotų?
Galima užprogramuoti ne tik robotą, bet ir žmogaus sąmonę. „Cyber Elf“ pasakoja apie tai, kaip veikia propaganda. Režisierė pateikia konkrečius ukrainiečių įvaizdžio, kokį siekia sukurti Rusija, pavyzdžius. Mums tai atrodo juokinga, bet yra žmonių, kuriuos ši propaganda įtikino. Ir tai daug baisesnis siaubo filmo scenarijus nei apie sukilusias humanoidų klonų armijas.
Szpecht daro įspūdį ne tik kaip interneto erdvę ir programavimo technologijas išmanantis žmogus, bet ir kaip karo metraštininkė: socialiniuose tinkluose ji dalijasi karo dokumentais, su kuriais kasdien susiduria dirbdama kibernetine elfe. Vis dėlto vieni žmonės yra arčiau karo negu kiti. Ir kiekvienam tai kelia moralinius klausimus, kaip ir kiek kiekvienas turėtume įsitraukti. Vienas spektaklio vaizdo įrašų sufleruoja ir vieną iš galimų atsakymų: tai turėtų būti asmeninė pagalba konkretiems žmonėms.
Dar du meninio tyrimo ir performatyvios paskaitos pavyzdžius festivalyje pristatė šveicarų menininkas Simonas Sennas. Jam sekasi su įdomiomis patirtimis: virtualioje realybėje jis pabuvo kito žmogaus, tikrovėje egzistuojančios merginos, kūne, o dirbtinio intelekto mašina buvo suprogramuota iš asmeninių jo duomenų - jam priklausančių tekstų ir kitų dokumentų. Videodarbus kuriančiam Sennui tai pirmosios scenos patirtys. Daugelis yra svajoję pabūti kito kūne, bet Senno darbe „Būti Ariele F“ pristatoma technologija greitai nuvilia tuo, kad net virtualioje erdvėje atsidūręs tiksliai nuskenuotame tikro žmogaus kūne nepajusi svarbiausio - jo judesių, gestų, manierų, be kurių visa tai praranda dalį prasmės. Be to, nors Sennas iškėlė daug teisinių ir moralinių klausimų dėl kūno atvaizdo panaudojimo ir siekia būti pagarbus ir humaniškas, justi, kad pačiai merginai, prieš kelerius metus leidusiai nuskenuoti savo kūną, tai reiškia ne daugiau nei jos nuotrauka, o gal ir mažiau, nes geroje fotografijoje atsispindi asmenybė.
Iš meninės pusės „dSimon“ yra emociškai paveikesnis ir intelektualiai labiau įtraukiantis darbas už „Būti Ariele F“. Dirbtinio intelekto (DI) mašiną „dSimon“ menininkas pristato kartu su nuotoliniu būdu prisijungusia programuotoja Tammara Leites. Šį kartą (juk kaskart skirtingai) dirbtinis intelektas pasirodo kaip stebinantis ir naudingas įrankis. Jo pademonstruotos galimybės vilioja, juk toks ne bendrai, bet pagal tave sukurtas dirbtinis intelektas - tarsi smegenų dopingas: juo gali naudotis ir tapti gerokai pranašesnis už kitus, jis gali padėti dirbti, kurti, rašyti. Sennas rodo, kaip jam įstrigus prie projekto aprašymo „dSimon“ jį pratęsia pasiūlydamas idėjų. Baisu galvoti, kas nutiks, kai vieniems žmonės ši technologija taps labiau prieinama nei kitiems.
Iš visų per festivalį pristatytų technologijų DI mašina „dSimon“ sudomino labiausiai. Be to, kūrinyje išryškėja ne tik DI problema - dėl duomenų įvairovės disproporcijos jis perima visas visuomenės blogybes ir dominuojančių grupių požiūrį, - bet ir žmogaus bei jo antrininko tema, atskleidžianti, kad žmogus jaučiasi vienišas, nes ilgisi ne kito, o į save panašaus.
Vienas laukiamiausių „Sirenų“ spektaklių - prancūzų menininkės Phios Ménard „Sausasis sezonas“ - stipriai skiriasi nuo pirmoje festivalio tarptautinės programos pusėje vyravusių spektaklių-paskaitų. Šie žadino protą, o norint pasinerti į Ménard spektaklį reikia visai kito nusiteikimo - tarsi vadovėlį staigiai keistum į poezijos knygą. Spektaklyje nėra žodžių (išskyrus šauksmus): judesiu, šokiu, ritmu, įvaizdžiais ir gestais kalba kūnai, taip pat - sienos ir lubos. Kūrinyje erdvė, kūnai ir garsas sutelkti bei išgryninti iki abstrakčių formų, kurias interpretuodamas protas gali veikiau supaprastinti. Neklystamai galima atpažinti lytį ir binarinę lyčių sistemą, susijusią su grėsme, priespauda, smurtu ir jos žalojamais kūnais. Grėsmės nuotaiką kuria šaižūs ir pavojingi garsai, agresyvi šviesa, baltos sienos, besileidžiančios ir kylančios lubos, kenčiantys - besiraitantys, klykiantys, bet kokią savitvardą parandantys ar transo apimti kūnai, būdami moteriški, susiduriantys su priespauda, juos tiriančia šalta medicinine šviesa, o vidurinėje spektaklio dalyje įgiję konkrečius vyriškus pavidalus, nuo darbininko iki kunigo, gavę erdvės. Šešių šokėjų moterų itin tiksliai atkurti vyriškų tapatybių štampai be paliovos kariškai marširuoja, įkūnydami prievartos sistemą - patriarchatą. Jų šaržuoti gestai ir tarpusavio elgesio atpažįstamumas ir kelia juoką, ir parodo lyčių vaidinimo absurdiškumą.
Spektaklyje ryški scenografijos dramaturgija: erdvė, atspindinti galios sistemą, primityviai ir aiškiai parodo, kokiems kūnams suteikiama erdvės (vyriškiems) ir kokie yra klaustrofobiškai slopinami (moteriški), negalintys net išsitiesti visu ūgiu. Erdvė išsiplečia moterims tapus vyrais.
„Sausasis sezonas“ baigiasi „lietumi“, suardančiu patriarchato rūmą: popierinės sienos susigarankščiuoja, jomis ima varvėti juodas skystis. Moterys atlieka ritualinį šokį, siekdamos sunaikinti šią smurtinės galios sistemą, kuri sugūra, yra jų sudraskoma, kol pakvimpa šlapiu popieriumi ir klijais.
Spektaklis 2018 m. buvo parodytas Avinjono teatro festivalyje, o šiandien įgyja naujų prasmių, susijusių su patriarchatu ir karu, be to, netenka pirminės įtaigos jėgos, teatre vis daugėjant pastatymų šia tema.
Spektaklyje šalta, preciziška šiuolaikinio meno estetika derinama su pirmaprade, gaivališka rituališko kūnų judėjimo energija. Be žodžių, ženklais, metaforomis, metonimijomis ir kitomis meninės raiškos priemonėmis konstruojamos nesudėtingos prasmės čia mažiau svarbios už laukinį šauksmą apie pasaulio beprotybę ir neteisybę. Ménard pabrėžia, kad tai kova - kova, siekianti sustabdyti smurtą prieš moteris. Ji save apibūdina kaip piktą menininkę ir yra pasiryžusi keisti pasaulį.
„Kokią ateitį galime įsivaizduoti ir norime kurti?“ - klausia Ménard. To klausia ir kiekvienas iš aptartų pirmosios festivalio „Sirenos“ tarptautinės programos pusės spektaklių, kuriuose paliečiamos aktualiausios šiuolaikinio pasaulio problemos, parodomos galimybės ir pavojai, kad galėtume įsivaizduoti ateitį ir rinktis.
