Pradėsiu nuo nepopuliaraus teiginio: aš nemėgstu Beno Šarkos. Jis man kelia diskomfortą. Tą specifinį, somatinį nerimą, kurį jauti stebėdamas kažką, kas nepaklūsta fizikos dėsniams ar socialiniam etiketui. Jo kūno valdymas toks meistriškas, kad tampa beveik nepadorus, – lyg jis turėtų keliais sąnariais daugiau nei statistinis pilietis. Jo performansai mane gąsdina ne savo turiniu, o tuo, kad stebėdama jį jaučiuosi taip, lyg žiūrėčiau į atvirą nervą. Ir dar – aš stengiuosi nesutikti jo gatvėje. Ką reikėtų sakyti Benui Šarkai prasilenkiant prie parduotuvės? „Laba diena“ skamba absurdiškai, kai kalbi su žmogumi, kuris ką tik (bent jau mintyse) buvo tapęs medžiu, paukščiu ar barokine dulkėta dekoracija. Būtų taip pat keista bandyti aptarti orą su Charlie Chaplinu arba paklausti Salvadoro Dali, kiek valandų. Todėl aš jo vengiu. Ir todėl, žinoma, nuėjau į projekto „S. Dacho barokiniai sapnai ant miesto sienų“ renginius, tarp kurių – ir Šarkos performansas. Niekas taip netraukia, kaip dalykai, keliantys egzistencinį šiurpą.
Kūrėjų sąjungos projektas, kurį kuravo architektas Vladas Balsys, pasirinko ambicingą ir, sakyčiau, rizikingą naratyvą: 2025-aisiais Klaipėdos senamiestį paversti barokinių sapnų scena, aktualizuojant Simono Dacho – melancholiškojo poemos „Taravos Anikė“ (1637) autoriaus – palikimą. Barokas Klaipėdoje? Mieste, kurį vėjai ir karai perstatė į gana pragmatišką ilgą stačiakampį? Tačiau būtent čia ir slypi projekto intriga. Barokas juk nėra tik paauksuoti angelai ir pūstos suknelės; tai memento mori, tai šviesos ir šešėlio kova, tai suvokimas, kad viskas yra beprotiškai laikina ir trapu.
Pagrindinis šio ciklo akcentas – vaizdo projekcijos ant istorinių pastatų sienų. Ir čia tenka pripažinti, kad kuratoriai pataikė į dešimtuką. Remigijaus Treigio fotografijos ant aptrupėjusio tinko atrodo ne kaip dirbtinai uždėtas vaizdas, o lyg iš sienos gilumos išryškėjanti dermė. Treigio „Kelias“ ar Artūro Šeštoko fiksuoti peizažai, projektuojami ant Bažnyčių gatvės mūrų, sukuria keistą laiko kilpą. Tu stovi 2025-ųjų rudenį, žiūri į skaitmeninę šviesą, atkuriančią analoginę fotografiją ant šimtmečius skaičiuojančios plytos, ir staiga supranti, ką reiškia barokinis vanitas. Viskas yra dulkės, bet tos dulkės gali būti velniškai gražios.
Būtent čia, žiūrint į šiuos vaiduokliškus vaizdinius, atmintyje iškilo anas keistas, galbūt susapnuotas pasakojimas apie Niujorko taksistus ir jų radijo ryšiu deklamuojamas vedas. Ar ne tą patį daro šis projektas? Tarsi nelegalia dažnių juosta, per miesto triukšmą ir betoną, jis transliuoja seniai pamirštus baroko tekstus. Tie šviesos srautai ant sienų yra Klaipėdos „Bhagavad Gita“, tyliai palaikanti kultūrinį pulsą svetimkūniu tapusiame, pragmatiškame laike. Ir visai nesvarbu, ar Dacho sapnai yra dokumentika, ar fikcija, ar mano prisiminimas apie taksistus tikras, ar išgalvotas. Svarbu tai, kad tą akimirką, kai projektoriaus šviesa paliečia plytą, įvyksta tas pats metafizinis ryšys – nematomas tinklas, neleidžiantis miestui tapti tik plytų ir asfalto krūva.
Tačiau grįžkime prie mano „nemėgstamo“ subjekto. Beno Šarkos performansas „Barokinė Simono Dacho migla“ Turgaus aikštės prieigose tapo tuo vakaro momentu, kai realybei trumpam susipynė kojos. Šarka čia veikė ne kaip aktorius, o kaip, cituojant projekto aprašymą, „suplanuotas skersvėjis“. Ir aš nekenčiu to, kaip tiksliai šis apibūdinimas tinka. Jis nejaukiai priminė, kad mūsų kasdienybė yra tik plonas ledas virš chaoso vandenyno. Jo figūra, apsirengusi lyg kažkas tarp pajūrio keistuolio ir barokinės šmėklos su kiškučio ausimis ar kaukolės kauke, stovinti purviname vandenyje ar prie apleisto pastato, yra groteskiška. Bet barokas ir yra groteskas. Tai grožis, kuris neatsiprašo už tai, kad yra šalia mirties.
Projektas sujungė skirtingas kartas ir medijas. Gintaro Varnagio ir Audroniaus Žemgulio darbai (ypač ciklas „Takas Kopose“) atstovavo tai „sunkiajai“, meditatyviai fotografijos mokyklai, o jaunesnės kartos kūrėjai – Simona Agota Martinkus, Paulius Sadauskas, Jevgenija Škaliova – įnešė videomeno dinamikos. Jų darbai ant miesto sienų veikė kitaip – judino statiką, vertė architektūrą kvėpuoti, kartais gal net hiperventiliuoti.
Vaikščiodama tarp tų šviesos instaliacijų pagavau save galvojant, kad šis projektas yra geriausia, kas galėjo nutikti Simono Dacho atminimui. Ne dar vienas paminklas ar nuobodus paminėjimas aktų salėje, o gyvas, pulsuojantis, kartais nepatogus miestas, sapnuojantis savo praeitį. Projekcijos, kurios išnyks išjungus projektorių, yra pati geriausia Dacho kūrybos metafora – to trapumo, apie kurį jis rašė.
Ir pabaigoje – apie Beną Šarką. Gal aš jo nemėgstu todėl, kad jis verčia mane jaustis esant pernelyg normalią, pernelyg buitišką. Jo buvimas primena, kad menas neturi būti patogus kaip sofa. Jis turi būti kaip akmenukas bate – mažas, erzinantis, bet neleidžiantis pamiršti, kad kažkur turi nueiti. Šis projektas buvo būtent toks akmenukas Klaipėdos kultūriniame bate. Ir ačiū Dievui (arba Simonui Dachui) už tai.
