Oginskaitė R. Jausmų repeticijos. Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu. - V.: Tyto alba, 2011, 294 p.
Lapkričio 25 d., penktadienis
Vakar vakare „Skalvijoje" pažiūrėjau naują rusų režisieriaus A. Učitelio trilerį „Kraštas" (skaidrus, su gerais vaidmenimis buvo jo ankstesnis filmas apie netradicinę I. Bunino šeimą „Jo žmonos dienoraštis"). Kūrinys užsienio rinkai su maištinga rusiška siela ir sibirietiška meška - ponas Putinas ir ponia Merkel gali džiūgauti, nes štai, pasižiūrėkite, jau pokarinėje Sibiro glūdumoje mezgėsi draugystė tarp dviejų didžių nacijų. Vokietaitę gelbsti rusas. Prabangiai nufilmuotos, grėsmingos scenos su lenktyniaujančiais garvežiais, na, maždaug Rusija pakils ir išspaus garą dar ir ne iš tokių laužynių. Herojaus mašinisto aistros primena sovietinį šedevrą „Komunistas" (1957), kurio herojus vos ne plikom rankom vertė medžius, reikalingus alkstančiai tėvynei.
Vladas Bagdonas taip pat yra „Krašto" titruose ir keliose nežymiose scenose - vaidina ištremtą lietuvį ar estą, garvežių specialistą, kuris niūriai tyli, stebi ir sabotuoja. Rūta knygoje aprašo Bagdono nuostabą, kai jis grįždamas namo traukinio restorane (kokia likimo ironija - vėl traukiniai) peržiūri nusipirktą naują to filmo kasetę ir randa tik savo vaidmens trupinius... O tiek važiuota, tiek sugaišta laiko!
Rūtos knygos leitmotyvas - minorinis „aktoriaus ilgesys", nes puikus aktorius vaidina tolimiausiose užsienio scenose, jį grobsto svetimi režisieriai, Lietuvoje jo beveik nėra, jis niekam nereikalingas. Taip, tokia jau ta nedėkingos aktorystės-tarnystės problema. Bet kitaip ir nebūna.
Užsienis vis dar eksploatuoja Nekrošiaus „kortą" ir gerai žino jo vardą. Bet ne jo aktorių. Tik J. Miltinis ir V. Žalakevičius kadaise išstūmė savo „reikšmingai tylinčius vyrus" į plačią TSRS rinką, dabar tokių stebuklų jau vargu ar bus. Mitai apie I. Dapkūnaitės ir kitų lietuvių aktorių pergales pasaulyje saldūs tik mūsų ausims.
Daug vietos knygoje skirta rusų teatro žvaigždei A. Žoldakui, su kuriuo Bagdonas repetuoja spektaklį „Maskva-Petuškai", - vaidins poemos girtuoklystei autorių Venediktą Jerofejevą. „Peterburgo net nematau. Po repeticijos išeinu, atsisėdu ant suoliuko prie teatro, pasėdžiu pusvalandį ir grįžtu" (p. 249). Taigi puiku, galbūt jaučiasi ant to suoliuko panašiai kaip vienos knygos rašytojas Venička, gali įlįsti į genialaus bomžo kailį. Menininkai niekad nesivartė kaip inkstai taukuose. Taip ir turi būti. Manau, nereikia iš artistų daryti nepelnytai kenčiančių didvyrių. Juk iš esmės aktoriui Vladui Bagdonui gyvenime labai pasisekė - jo sunkioje kaip antkapis knygoje surašyti pavydėtini vaidmenys.
„Negalvoja apie poilsį, sutinka dirbti, neskaičiuodamas nei fizinių jėgų, nei psichinių galių. Lyg kiekvieną kartą nertų žemyn galva į ledinį vandenį" (p. 42). „Vis dar peršalęs jau sėda į mašiną, važiuoja į Kauną dainuoti ir šokti „Zorbos" (p. 123). „Pasakojo, kad savaitės pradžioje buvo apsinuodijęs. Sėdėjo prieš televizorių ir virė koldūnus, užsnūdo... Atsibudo nuo baisios smarvės. Paryčiais ėmė pykinti. Dvi dienos su lašelinėmis" (p. 128). „Bet Bagdonas niekada nerėkia ir nereikalauja. Jam tik skauda. Ir net apie tai kalba tyliai ir droviai" (p. 264).
Ak, žinoma, visi artistai serga ir nemiega, o talentingi serga ir nemiega dar labiau. Patogiai susėdę žiūrovai į juos žiūri, nieko nežino ir neužjaučia. Biografė Rūta pernelyg užjaučia. Gal dėl to, kad knygos žanras yra dienoraštis, kad mėginama susitapatinti, atkartoti, išgyventi praeitį kartu. Man labai patinka Rūtos sugalvotų knygos skirsnių intonacija, žaidybinė ir pantagriueliška, pavyzdžiui: „Skirsnis, kuriame Bagdonas, paklusdamas neįtikėtinam pareigos jausmui, nepaiso varvančios nosies ir sugrįžta į rugius prie bedugnės", „Skirsnis, kuriame Bagdonas vėl užsimoja kirsti Nekrošiaus šaką, ant kurios sėdi, nes jaučiasi reikalingas ir laukiamas ant kitų šakų". Tačiau skirsnio turinys, ne ta užfiksuota artisto kalba, o pačios kritikės komentarai, prisiminimai, sms‘ai, išvados, tos dienos situacijų aprašymai, neįvykdo skirsnyje duoto pažado. Pasakojimo intonacija nuolat kinta - kartais ji dienoraštinė, kartais tiesiog monografinė, vadovėlinė. Knyginės Bagdono „partnerės" vaidmuo, mano galva, kiek skubotai suklijuotas ir stilistiškai margas. Keliu aukštus reikalavimus, nes juk ir siekta visapusiškai, iš vidaus ir iš išorės, perteikti, barokiškai surežisuoti neeilinio artisto biografiją.
Turbūt neįmanoma per vienerius metus išgyventi viso gyvenimo (suvaidinti, kad išgyveni).
Lapkričio 26 d., šeštadienis
„Pasakysiu tokį dalyką. Atrodo, 1989 m. nusipirkau „Žigulius", devintuką. Vaidindamas Serebriakovą, vidury spektaklio sėsdavau į mašiną ir važiuodavau namo į Fabijoniškes vakarienės pavalgyti. Turėdavau apie 40 minučių. Va, kokiais niekais užsiimdavau užuot ruošęsis spektakliui. Mandrumas: spėsiu, atliksiu aš tą vaidmenį. Bene nepašūkausiu?" (p. 184).
Taip, man labiau priimtini, svarbesni ne aktoriaus slogos aprašymai, ne artėjanti pensija ir vienatvė, o štai tokie „negražūs" poelgiai. Iš ko kuriamas vaidmuo, kokie atomai ir molekulės sukasi aplink žmogaus galvą tuomet, kai jam paskirta vaidinti Faustą? Štai klausimas koksai. Atsakydamas Bagdonas vyriškai santūriai paberia mums tiesiog perlus: „...vaidmens iškart pradėt ieškoti kojomis, o ne galva", „Šaltenis rėkė: ką tu čia darai?.. Stovi vos ne apsimyžęs scenoje. Veikti reikia, o ne kentėti. Antrame veiksme truputį paveikiau", „Faustas ima šauktis žemės dvasių - nežinau, kas tos dvasios. Gal man reikia naktim pradėt vaikščioti?", „Goethė turbūt pats neatsiminė, ką parašė", „Eimis gi nemėgsta, kad vaidintume vienas į kitą - profiliais" ir taip toliau. Iš tokių trupinių susideda ir natūraliai nuskamba nuosavas, per vargus scenoje išsilukštentas aktoriaus „viršuždavinys" - kaltės jausmas („Mano išeities pozicija, nusistovėjusi patirtis, - visada ieškau kaltės jausmo. Ne bagdoniškos, o vaidmens. Jau seniai" (p. 147), „Tragediniuose vaidmenyse - kaltės jausmo suvokimas ir noras išpirkti tą kaltę. Toks mano emocinis pagrindas", p. 268).
Fausto verta paties Bagdono pagimdyta mintis.
Lapkričio 27 d., sekmadienis
Teatras - tai esamasis laikas. Dėl to staigiai amžiams sunykstančio, bet sugauto šią akimirką laiko teatre ir pajunti svaiginantį kaifą; dėl to, kad neįmanoma perteikti, pakartoti (net identiškoje kino juostoje), kas tame teatre dar tik prieš metus, prieš dešimt metų buvo, tikrai gyveno, plazdeno tamsioje salėje, - pajunti tai apmaudą, tai pasididžiavimą. Net trapiausią muzikos kūrinio substanciją kitas, irgi geras atlikėjas vėl prikels iš mirusiųjų, o spektaklio nebeatgaivinsi. TV nufilmuotame „Pirosmanyje", kurį vis tiek liepiu žiūrėti dukrai, beviltiškai baksnoju pirštu į mirties miltus, kurie čia, ekrane, yra tik balti miltai, žiopčioju be žodžių, kai Dailininkas ir jo Sargas išpučia savo gyvenimo širdgėlą į butelį, kuris čia, ekrane, yra tik butelis ir pratisa melodija.
Ir dienoraščio žanro didelis privalumas - esamasis laikas, tos minutės pojūtis, mintis. Net ir paskubomis, negrabiai, bet sąžiningai užrašyta. Čia ir galėjo susikirsti Bagdono 2010-ųjų metų darbo ir nedarbo kalendoriaus ir Rūtos 2010-aisiais metais paraleliai rašomos knygos keliai ir keleliai. Tokia gundanti žanro nuoroda buvo. Kažkas panašaus į fantastinį aktoriaus ir kritikės romaną, skirtą tos pačios kartos skaitytojams... Bet leidyklai gal reikėjo viską apimančios tradicinės biografijos.
Žinoma, tokio suartėjimo, tiesos pėdsakų knygoje nuolat randi. „Siauroje kavinukėje Vladas Bagdonas pasistato kėdę beveik ant tako. Visi, kas eina baro link, kliūva už jo" (p. 13). „Šiandien tarėmės susitikti. Reikės paklausti, kaip dabar jo amatas ir vidinė pusiausvyra... Vakar negalėjom susitikti. Bagdonas peršalęs" (p. 122). „Į šitą knygą būtinai reikia įsileisti Bagdono išdaigas, kurias Jaunimo teatro spektakliuose jis krėtė dar nesulaukęs trisdešimties" (p. 173). „18 val. „Otelas". 800 vietų salėje randu vienintelę laisvą vietą ketvirtoje eilėje, tarp festivalio kviestų svečių" (p. 253) ir taip toliau. Tačiau, kaip pati Rūta rašo - jai „įdomu dėlioti pasiansą" - ir tikras, čia ir dabar tiksintis veiksmas nyksta, masiniam knygos adresatui aiškinama, pvz., tai, kas vyko Profsąjungos kultūros rūmuose ant Tauro kalno ar kaip tauta atstūmė Baltušį ir Petkevičių, kuriuos aktorius skaitydavo susitikimuose. Portretui ne kažin ką prideda ir kai kurie šalutiniai aktoriaus pasakojimai (apie kelionę į Ameriką).
Bagdono atsakymai į tikslius Rūtos klausimus vyriškai santūrūs, sąžiningi, puikiai užrašyti. Čia nieko neprikiši. Be to, gyvas pasakojimas, interviu visad jau savaime sukuria esamojo laiko iliuziją.
Lapkričio 29 d., antradienis
Pasižymėjau dar keletą įkyrių klaustukų.
LTSR liaudies artistas, Nacionalinės premijos laureatas ir Akademijos profesorius. Santykiai su valstybe. „Aš tikrai esu intuicijos artistas, neturiu metodų, kuriuos galėčiau surašyti [...]. Seniai būčiau iššveistas iš Akademijos, jei būtų kitas laikas ir jeigu studentai čia būtų atėję išmokti, o ne mokytis" (p. 212). Rizikingose vietose nėra knygos autorės pozicijos, kritikės nuomonės, o reikėtų.
Zorbos vaidmuo Kauno muzikiniame teatre dar vaidinamas? Nėra komentarų, nėra fotografijų.
Jauno poeto Aido Marčėno kadaise iš „Cukrainės" atminčiai išsinešta taurė, iš kurios ką tik gėrė kultinis artistas... Šitas „raudonas siūlas" pakimba ore kaip nereikalingas rekvizitas, nes Marčėnas čia yra tik prilipdytas madingas ženklas (taip pat ir R. Rastausko, R. Buroko, cituojamų kritikų fotografijų; tokio tipo knygai labiausiai prie veido mėgėjiškos, atsitiktinės nuotraukos, pvz., Jaunimo teatras Gruzijoje, Maskvoje, Belgrade ar Bagdonas prie savo „devintuko", prie geležinkelio kasos).
Antrąsyk skaitau jaudinančius vaikystės skyrius knygos pradžioje. Tiesiog aukso archyvas. „Našta tėvui būt nenorėjau. Kartą padaviau pareiškimą į staklių gamyklą, mane priėmė trečios kategorijos šaltkalviu. Tėvas sužinojęs ėmė rėkti: kodėl taip darai, su manim nepasitaręs? Eik, klaupkis ant kelių prieš Rudzinską, atsiprašyk ir mokykis toliau" (p. 59). „Mama nedrįsdavo eiti į teatrą [...]. Nei tėtis, nei mama manęs nematė jokiam teatro vaidinime, tiktai per televiziją" (p. 52). Gaila, įdėta tik viena tėvų nuotrauka iš tolo, pasinės juk vis tiek buvo, kritikės D. Rutkutės fotografija neatstoja mamos.
Gruodžio 1 d., ketvirtadienis
Iš Rūtos anksčiau išleistų knygų man priimtiniausia, užbaigta yra nedidelė, kompaktiška, šilta monografija apie operos solistę Aleksandrą Staškevičiūtę (1991). Storuosiuose jos tomuose apie V. Kernagį, R. Verbą (dokumentinių filmų režisierių) ir V. Bagdoną - išeina visa naujamadiška pilnametražių gyvenimų trilogija! - supresuoti vertingi liudijimai, greito laiko greiti kaleidoskopai. Dabar apie žmogų daug žinome, daug galime surasti, daug pasakyti. Viską. Užkulisiuose mažai kas belieka. Ir ką gi?
