Nostalgija. Po ilgo kuitimosi atmintyje, pasidarytos excelio lentelės analizės ir kolegų tekstų skaitymo, būtent į šitą žodį susivedė jau pasibaigęs Lietuvos dramos teatrų sezonas. Nostalgija kaip ilgesys to, kas nutolę laike ar erdvėje, nepasiekiama, neatkuriama. Nostalgija kaip skausmingas prisiminimas ir kaip įkvėpimas ateičiai, kaip juokas pro ašaras, raudą malšinanti šypsena, trūkumą maitinantis pažadas, kaip dabarties sunkumą palengvinantis žvilgsnis į praeitį.
Nostalgija tam, kas matyta, išgyventa, sukurta, buvę populiaru, madinga ar inovatyvu – akivaizdi ir spektaklių estetikoje, ir turinyje. Skoningi aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio madą primenantys Dovilės Gudačiauskaitės kostiumai Jo Strømgreno režisuotame spektaklyje „Ruletė“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT)) ir tą patį dešimtmetį bei jau pasibaigusį klasikinių roko žvaigždžių klestėjimo laiką scenoje perteikianti Peeterio Jalakaso „Audra“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras, NKDT)) žvilgsnį į praeitį kreipė visų pirma vizualiniais sprendimais. XX amžiaus pradžią primenantys spektakliai pagal siurrealistų ir egzistencialistų tekstus „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ (režisierius Gintaras Varnas, LNDT), „Orfėjas“ (rež. Žilvinas Vingelis, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, VMT)), „Café existans“ (rež. Paulius Markevičius, „Tolyn Gilyn“), „Teiresijo krūtis“ (rež. Laura Kutkaitė, LNDT), „Kiti“ (rež. Darius Gumauskas, „Darbininkai“) ar to paties amžiaus pabaigą priminę „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ (rež. Kotryna Siaurusaitytė, Vilniaus senasis teatras (VST)), „Kaligula“ (rež. Jokūbas Brazys, VST), „Šuo ir beždžionė“ (rež. Priitas Pedajasas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT)) dvelkė nostalgija praėjusio laiko daiktams ir kostiumams, jau atsitraukusiai teatrinei estetikai ar ją primenantiems tekstams. Ir nostalgiją kaip gedulo palydovę priminę spektakliai, kuriais apmąstyta žmonių, gyvūnų, ištisų rūšių ar kultūrų mirtis: „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, LNDT), „Apmąstant omarą“ (rež. Yana Ross, LNDT), „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT), „Snieguolė“ (rež. Dr. GoraParasit, NKDT), „Vakarų krantinė“ (rež. Adomas Juška, Klaipėdos dramos teatras (KDT)), „Patina“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Valstybinis Šiaulių dramos teatras (VŠDT)), „Bydermanas ir padegėjai“ (rež. Gildas Aleksa, VŠDT), „Pupos“ (rež. Aleksandras Špilevojus, Juozo Miltinio dramos teatras), „Requiem“ (rež. Dimitrijus Krymovas, KDT).
Toks dairymasis į praeitį dalyje išvardytų spektaklių sėkmingai priminė praėjusio laiko estetikų ir jomis reikštų idėjų paveikumą, įdomumą, Lietuvos teatre mažai išnaudotas galimybes. Ryškiausi ir sėkmingiausi tokių spektaklių pavyzdžiai man atrodė Varno „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ ir Vingelio „Orfėjas“ bei lietuviškos premjeros dar laukiantis, bet pavasarį išankstinėje peržiūroje jau matytas to paties režisieriaus kūrinys apie Jeaną Cocteau „Diletantas“ („Kosmos Theatre“). Šiuose kūriniuose siurrealizmas pasitelktas mūsų kasdienei tikrovei ir realistiniam teatrui laužyti bei naujam, sapniškam, įprastai logikai nepaklūstančiam scenos pasauliui steigti. Tokiam, kuris primena nacionalinei lietuvių liaudies kultūrai artimą Ezopo kalbą bei vizualiųjų metaforų teatrą, bet yra šiuolaikiniams kūrėjams ir žiūrovams artimesnės miesto kultūros kūrinys. O šių vizualiuoju scenos meno paveikumu itin suinteresuotų režisierių rankose siurrealizmas tampa ir savotiška žaidimų erdve, provokuojančia ieškoti tekstų ar laikmečio dvasią perteikiančių meninių sprendimų.
Teatro kūrėjų dairymasis į praeitį priminė ir tai, kokia nevienareikšmė, kartu pavojinga ir naudinga gali būti nostalgija. Nes, viena vertus, užsidarius praeities prisiminimuose ir to, kas nebepasiekiama ilgesyje, gresia pamiršti dabartį bei ateitį, patirti nerimą ir skausmą, netekti ryšio su aplinka. Tokią nostalgiją primena Brazio režisuota Albertʼo Camus „Kaligulos“ interpretacija. Čia ir pati drama, ir spektaklis kiaurai persmelkti ilgesio prarastai Druzilai, o su ja – ir pranykusiai gyvenimo prasmei bei tvarkai. Tai, kas vyksta scenoje, taip pat dvelkia ir, regis, nepaguodžiamu ilgesiu praeities teatrui: tokiam, kokį kūrė režisieriaus mokytojas ir mokytojo mokytojas, tokiam, kokiam nebelieka vietos nuo rusiškos teatro mokyklos vis labiau nusigręžiančioje Lietuvoje, tokiam, su kokiu augau aš ir didžioji dauguma Lietuvos teatro kritikų bei kūrėjų. Nostalgija praeičiai šiame spektaklyje tokia stipri, kad naikina ne tik dabartį, bet ir ateities galimybę.
Tokia pat skausminga ir ateities galimybes atimanti gali būti ir su gedulu siejama nostalgija. Tokia, kurią galima pajausti Yaną Ross gedint žmogiškumo spektaklyje „Apmąstant omarą“, kaip ir Antanui Obcarskui, Gyčiui Ivanauskui bei Gintarei Minelgaitei gedint žmogaus naikinamų gyvūnų ir augalų rūšių, kraštovaizdžių ir ledynų – „Pjesėje gyvenantiems išnykimo laikais“ ir „Snieguolėje“; arba Eglei Švedkauskaitei ir Virginijai Rimkaitei gedint nutrūkusių ar niekada ir neužsimezgusių ryšių tarp artimųjų „Patinoje“. Tinkamai neišgedėjus netekties skausmas nemažėja, gresia nerimo sutrikimai, depresija, priklausomybės. Tad baksnodamas į skaudamas vietas – tai, ką prarandame arba galutinai praradome, teatras tarsi kviečia kolektyviniam gedului. O kartais – ir gedulo skausmą malšinančiam ritualui. Maldai, kaip Kamilės Gudmonaitės taksofono operai baigiantis nuskambančiame kreipimesi į Dievą: „Prašau tavęs, palaimink mano šeimą. <...> Prašau, suteik šviesos gyvenime. Prašau, padėk laiminga būti.“ Arba skausmą ir baimę apvalančiam estetiniam išgyvenimui, kaip Adomo Juškos „Vakarų krantinės“ finale, kur pjesės pasaulio siaubą ir liūdesį nutraukia nepaprasto grožio mirties scena: Donato Želvio vaidinamo Šarlio sušaudymas virsta šokiu, kurio metu tykštantis vanduo apvalo tarsi krikštas. Tik ne prigimtinę nuodėmę, o baimę, skausmą ir beprasmybę.
Susiburti bendram prisiminimui, ilgesiui, gedului ir ritualui kviečiantis teatras per praėjusį sezoną priminė, kad nostalgija turi ir šviesiąją pusę: ji kartais guodžia, suteikia vilties ir prasmės, skatina kurti. Prisimindami tai, kas buvo gera, gražu, šviesu, net jei ir atskiesta liūdesiu, pasak naujausių mokslinių tyrimų, jaučiamės ramiau, labiau savimi pasitikime, entuziastingiau mezgame naujus ryšius. Tad nostalgija dvelkiantis teatras, net jei kai kurie spektakliai ir primena patologines, ribines būsenas, gali tapti įrankiu: prisiminus, kas liko praeity, pasiruošti ateičiai. Apverkus nueinančias estetines kryptis susikaupti naujoms. Nusistebėjus susigūžusia ir pritilusia, prie didžiųjų scenų ir valstybinių teatrų reikalavimų prisitaikiusia eksperimento dvasia – pasiruošti spyriui į status quo pakinklius. Išliūdėjus dabartį, atkūrus prasmės ir bendruomeniškumo jausmą – imtis ateities.
***
Greta daugiau ar mažiau skausmingo dairymosi į praeitį, pasibaigęs sezonas turėjo ir keletą ryškių džiaugsmo bei vilties blyksnių. Viena vertus, džiugino įvairiuose Lietuvos miestuose vietines bendruomenes buriantis, su jomis artimas ir suprantamas teatras. Kita vertus, smagu buvo atrasti naujus traukos taškus: dar niekada taip džiugiai nevažiavau į Šiaulius, kaip šį sezoną. Be to, atmintin įstrigo ir keli viltingi spektakliai.
Justo Tertelio „PRAeis“ („Atviras ratas“), kuriame nepasiduodant melancholijai apmąstomas ne tik nueitas profesinis kelias, bet ir teatro vieta bei prasmė šiuolaikiniame pasaulyje.
Agnijos Šeiko „Laimės žodynas“ (VŠDT), kuriame judesio, muzikos ir buvimo kartu džiaugsmui pasiduoda didelė dalis teatro trupės aktorių. Spektaklis, kuriame yra viena iš dviejų gražiausių ir mane labiausiai sujaudinusių šio sezono scenų: greta Juškos „Vakarų krantinės“ finale tykštančio vandens liūdno grožio, matau „Laimės žodyne“ sukurtą nepaprastai trapų aktorių Juozo Bindoko ir Sauliaus Eduardo Pauliukonio duetą, kuris man primena ne tik teatro, bet ir meilės žmogui galią.
Tautvydo Galkausko „How to swim“, kuriame plaukti mokomas akmuo, o šio spektaklio autorius ir aktorius tampa šiuolaikiniu Sizifu, bandančiu rasti ryšį su akmeniu. Spektaklis priminė, kad jauniems kūrėjams vis labiau institucionalizuojantis prigesęs noras eksperimentuoti yra vis dar gyvas ir vis dar gali nustebinti bei įkvėpti.
O pats gražiausias, labiausiai sujaudinęs, daugiausiai gerų emocijų sukėlęs ir stipriausiai teatru, kaip prasminga veikla, įtikinęs praėjusio sezono spektaklis buvo sukurtas visai ne dramos teatre, ir visai ne suaugusiesiems. Režisierės Katos Csató, dailininkės Julijos Skuratovos ir kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės „Liūtas ir paukštis“ Kauno valstybiniame lėlių teatre pakerėjo lėtai Liūto namą užklojančia sniego antklode, juodo aksomo žeme, minkštu taškuotu sniegu, pražydusiomis gėlėmis, sunokusiais pomidorais ir amžiams susaistančiais, prasmės gyvenimui suteikiančiais draugystės ryšiais.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
