Ieva. 2025 m. vasario 5 d., 15:04
Taip sutapo, kad du itin skirtingus, tačiau specifiškai moterims būdingas patirtis nagrinėjančius kūrinius pamačiau vieną po kito. Tai režisierės Lauros Kutkaitės ir aktorės Kristinos Mortos Paškevičiūtės performatyvi paskaita „Tremolo“ (Meno ir mokslo laboratorija) bei Eglės Jackaitės „Šventoji“ (Oskaro Koršunovo teatras). Abiem atvejais vertintina kūrėjų drąsa ir ryžtas imtis feministinių temų, o pirmuoju – ir raiškos priemonių.
„Tremolo“ ne tik nuosekliai pratęsia Kutkaitės kūrybos temas, bet ir forma priartėja prie autorei svarbių idėjų ir jas atvirai išreiškia. „Tremolo“ be pritempimo galima vadinti feministiniu pasirodymu, menančiu XX a. 8-ojo dešimtmečio moterų performansų tradiciją, tarkim, Carolee Schneemann „Vidinį ritinėlį“ („Interior Scroll“, 1975), kuriame atlikėja skaito iš makšties traukiamą manifestą, bei apskritai to meto Vakarų pasaulio menininkių eksperimentus su nuogu savo kūnu, siekiant jį išlaisvinti iš patriarchalinio žvilgsnio priespaudos ir sugrąžinti moterims teisę į savo pačių kūną.
VU Medicinos fakulteto auditorijoje vykstanti paskaita išskiria moteris žiūroves, užduoda joms su kūnu ir seksualumu susijusius klausimus. Dėstytojos teigia, kad kiekviena iš mūsų yra normali, nepaisant to, kaip mus siekė formuoti pasenę vadovėliai, reklama ar vis dar ir šiandien pasigirstantys (dažniausiai pagyvenusių vyrų) balsai, kurie žino geriau ne tik tai, kiek yra lyčių, kaip jos turi atrodyti bei elgtis, bet ir kas joms gyvenime skirta.
Paveikiausias paskaitos, siekiančios laužyti mitus apie moteris ir jų seksualumą, aspektas – Lietuvos scenos meno srityje išskirtinė dėstytojų-atlikėjų laikysena, jų elgesys, choreografiniai elementai, požiūris į savo pačių kūną. Akivaizdu, kad pasirodymas siekia išlaisvinti moteris, jo tonas verčia suklusti, įsitempti ir būti budrioms, kai kėsinamasi į mūsų kūną ir malonumą. Vis dėlto jis stokoja tos vienos grandies, kuri atpalaiduotų ir leistų žiūrovei pajusti laisvę. Palyginimui galima prisiminti spektaklį „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“ („Gob Squad“, „Sirenos“ 2019), kuriame apsinuoginusios aktorės monologas leidžia ne tik patirti, bet ir persiimti atpalaiduojančia laisve pasitikėti savimi bei savo kūnu.
Jackaitės „Šventoji“ – dramos monospektaklis, sukurtas visai kitomis priemonėmis nei „Tremolo“ ir skirtas visiškai kitokiai auditorijai kalbėti apie moterų patiriamą neteisybę, smurtą, prievartą, priekabiavimą ir t. t. Atsispirdama nuo Vidmantės Jasukaitytės romano „Marija Egiptietė“, Jackaitė kuria šiuolaikinę, smurtą ir nemeilę patyrusią moterį. Įtikina aktorės jėga, ypač spektaklio pradžioje, ir pirmasis monologas, per jį suklusti verčiantis nuvargęs veikėjos kūnas ir veidas, emocijas tramdantis, bespalviu apsimetantis, tačiau įtampos kupinas balsas. Spektaklyje punktyrais iliustruojamas Jasukaitytės romano herojės kelias, dėmesį nuo dievoieškos motyvo perkeliant į moterų patriarchalinėje visuomenėje patiriamą neteisybę. Spektaklis turi ir netikėtą dokumentinę dalį, kurioje aktorė atveria savo asmenines patirtis. Už meninį stipresnis šio kūrinio terapinis tikslas – palaikyti smurtą ir prievartą patyrusias moteris, paskatinti jas atsikratyti nepagrįsto kaltės jausmo ir baimės dalintis savo patirtimis.
Rimgailė. 2025 m. vasario 8 d., 11:24
Nežinau kodėl, bet feministinis teatras manęs nedomina. Galbūt kad dažnai feministiniai spektakliai būna tik apie feminizmą? Taip, žinoma, esu patyrusi ir vis dar patiriu tas situacijas, kai suvokiu gyvenanti vyrų pasaulyje, kur mano nuomonė ar net ją skelbiantis balsas tiesiog nepatenka. Kitaip tariant, jeigu teatras apie moteris man neįdomus, tai nereiškia, kad manęs nedomina moterų tema teatre. Į galvą labai intuityviai ateina du personažai – Hela (Saulė Gotbergė) Gintaro Varno „Kartotekoje“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2024) ir Ofelija (Digna Kulionytė) Dmitrijaus Krymovo spektaklyje „Requiem“ (Klaipėdos dramos teatras, 2024). Tai du skirtingi, galvoje savo prieštaringumo amplitude nesutelpantys personažai, tačiau abu jie egzistuoja režisierių vyrų sukurtame pasaulyje. Tiesa, šie pavyzdžiai nesutapatinami, tame pačiame Krymovo spektaklyje galiu rasti ir visiškai priešingą – Mokytojos personažą (Samanta Pinaitytė), kurį čia, kaip ir Varnas „Kartotekoje“, režisierius sąmoningai šaržuoja. Tačiau svarbu tai, jog „Requiem“ moterys ir vyrai egzistuoja lygia greta – jie ir šaržuojami, ir psichologizuojami. O „Karotekoje“ egzistuoja – labai supaprastinus, kaip ir rodoma spektaklyje, – kvailos moterys ir protingi vyrai. Po tokių spektaklių suprantu „vadovėlinio“ feministinio teatro būtinybę ir jo paskirtį.
Ieva. 2025 m. vasario 10 d., 15:50
Feministinis teatras man įdomus, nes parodo neteisybę ir skatina atidžiau stebėti, kaip kūriniuose vaizduojamos moterys, bet svarbus ne tik jis. Tad norėčiau pereiti prie spektaklių vaizdo įrašų temos. Jie kelia abejonių dėl meninio poveikio ir dažnai atlieka tik šviečiamąją funkciją, tačiau Jaunimo teatre parodyta režisieriaus Krystiano Lupos „Slėptuvė“ šias ribas peržengia. Tai nufilmuota spektaklio „Procesas“ (apie jį plačiau galima paskaityti Audronio Liugos recenzijoje) ištrauka. Peržiūroje dalyvavusio režisieriaus pristatytas vaizdo įrašas vis dėlto perteikia Lupos spektaklių intelektualinį ir emocinį paveikumą. Net per ekraną justi specifinis aktorių-veikėjų būvis, kuris ne visad pasiekiamas Lietuvoje sukurtuose režisieriaus spektakliuose. Stebėti apleistoje erdvėje ant ligoninės lovų įsitaisiusius veikėjus, klausytis jų pokalbių, sekti menkiausius judesius – tai tapti aktorių, siekiančių geriau suprasti savo veikėjus, improvizuotos nakties liudininkais, net bendraminčiais. Lupos teatras suteikia malonumą lukštenti intelektualias veikėjų pokalbių nuorodas ir sekti subtilius jų santykių bei jausmų niuansus. Net vienos nufilmuotos spektaklio dalies pakanka, kad išeitum susikaupusi ir palinkusi į vienumą, kad mintyse pratęstum pokalbį su aktoriais ir jų veikėjais apie jų išgyvenimus bei gvildenamas temas. Intriguoja tai, kad ne pirmą kartą Lupa pasitelkia teatrą atkurti tiems tikrovės momentams, apie kuriuos nutyli šaltiniai. Tai vaizduotės ir tikrovės jungties galimybė. Juk spektaklio autoriui rūpi ne tik Jozefas K. ir romano personažai, bet ir kūrinio sąsajos su tikrove: todėl čia veikia Franzas Kafka, jo sužadėtinė Felice Bauer, jų draugė Grete Bloch bei rašytojo draugas ir biografas Maxas Brodas.
Nacionaliniame Kauno dramos teatre režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus pastatytame spektaklyje „Antrininkas“ tikrovės ir iliuzijos jungtis taip pat svarbi. Šis motyvas persmelkia ir temą, ir išraiškos priemones, ir veikėjų psichologiją. Pagal pjesės nurodymus jungiant dokumentikai ir fikcijai būdingus elementus taip, kad trikdytų žiūrovo suvokimą, spektaklyje pasakojama vidutinės britų poros (Saulė Gotbergė ir Pijus Narijauskas), tapusios sąmokslo teorijų mechanizmo dalimi, istorija. Kūrėjai kelia klausimus, kaip individai perima kraštutines pažiūras, kaip dažnai daugelį valdo kategoriškos nuostatos ir kaip visuomenėje formuojasi uždaros, radikalios, dažnai virtualios bendruomenės. Spektaklio siužetas įtraukia detektyviniu tyrimu, kurį atlieka pjesės dramaturgę (jos tapatybė apipinta paslaptimis, tiesa, ne iki galo įtikinamai ir dirbtinai) vaidinanti aktorė Inga Mikutavičiūtė. Vis dėlto spektaklis, nors neišvengia estetinės monotonijos, stokoja išraiškos priemonių vientisumo ir įtaigumo, leidžia patirti, kaip stiprėja veikėjų poros izoliacija ir paranoja. Kūriniui pavyksta įsiūbuoti žiūrovo suvokimą taip, kad imtų nykti riba tarp tikrovės ir iliuzijos bei taptų neaišku, kas yra kas. Atviras klausimas – ar visa tai galėtų sužadinti kritinį mąstymą ir paskatinti savarankiškai paieškoti pjesės paralelių su Lietuvos kontekstu?
Rimgailė. 2025 m. vasario 25 d., 14:01
Kadangi išplėtėme teatro ribas už paties teatro, šiame laiške noriu pakalbėti apie Rūtos Oginskaitės knygą „kartu. Jūratės Paulėkaitės istorija“. Rūtos knygoje labai daug žmonių pasakoja apie Jūratę ir jos kūrybą. Skaitydamas interviu apie jau išėjusį menininką visuomet jauti toną, kuriuo bandoma šiek tiek išaukštinti net ir labai buitinius dalykus, tačiau šioje knygoje Rūtos dėka daug kalbama apie Jūratę ne tik kaip kūrėją, bet ir apie grynai žmogiškąją jos pusę – kaip mamą, žmoną, draugę. Todėl verčiant paskutinius knygos puslapius labai jautriai nuskamba Mykolo žodžiai apie mamą, o tiksliau – apie savo, kaip sūnaus, patirtį būnant Jūratės sūnumi. Be šio pokalbio, turbūt didžiausias (teatrinis) įspūdis mane aplankė skaitant Jūratės dienoraščių ištraukas – koks gyvas ir sunkiai su pasauliu susitaikantis žmogus ji buvo! Ir šios slaptos tik popieriui skirtos Jūratės mintys bei jos laiškai Rūtai Staliliūnaitei tik dar labiau įskaudina Mykolo žodžius apie mamą namuose ir teatre. Todėl „kartu...“ (kaip ir kitų) Oginskaitės knygų stiprybė yra ta, kad ji atkuria ne tik menininko, bet ir žmogaus portretą – su visa jo tamsa, baimėm, nerimu, nepasitikėjimu, netikėjimu – be labai žmogiško ir suprantamo noro visa tai užmaskuoti. Kitaip tariant, Jūratė čia parodoma kaip sudėtinga asmenybė, kurios sudėtingumas ir yra jos kūrybos impulsas bei prasmė. Dabar, kai tarp teatro kolegų nugirstu pokalbius apie Jūratę, jaučiuosi kiek labiau ją pažįstanti ir iš savo (tiksliau, iš Rūtos „kartu...“) perspektyvos.
