Vienas po kito pamatyti du spektakliai kamerinėse erdvėse nenusipelno lyginimo vien dėl mažo formato. Jis šiandien įprastas ne tiek dėl buvusios didžiųjų salių reanimacijos (viena dar trunka ir truks), kiek dėl menkos valstybės paramos, jei kalbame apie nevalstybinius teatrus. Tačiau ir kalbėjimo būdai su žiūrovais darosi intymesni, artimesni. Net jei vienu atveju kone kuždama į ausį, kitu - bandoma apkurtinti. Tačiau tai nėra dviejų spektaklių lyginimas per „o“. Paprasčiausiai pernelyg skirtingi darbai kreipia dėmesį į besikeičiantį peizažą ir priemones jį keisti.
Filologijai pasmerkti
Asios Vološinos „Žmogus iš žuvies“ subtiliai per lingvistinę-literatūrinę personažų raišką leidžia konstatuoti šalies būklę: mes kalbame ir kalbame, kol vyksta svarbūs, rimti dalykai. Taip prancūzas Benua (Matas Dirginčius) nulinčiuoja amžiną čechovizmą. Kalba seniai tapo mūsų net ir buities namais, ir kitos nebenorime nei matyti, nei šios atsikovoti ir keisti, nes tai a priori beviltiška ir visai neinteligentiška. Pjesė - apie Rusiją, bet įsisenėjusi gangrena skverbiasi per kartas ir sienas į tolesnes geografijas, ilgą laiką veiktas prievartos paklusti žodžiui ir netikėti juo. Scenos centre stovinti klomba gali likti nenaudingu parko akcentu, bet gali tapti puikia šalies metafora - matosi lyg ir žemėlapio kontūrai, lyg ir betono sienos, nors jos aptrupėjusios ir į jas tinka nebent kancarus gesinti.
Bendrą butą besinuomojantys jaunuoliai sėdi ir apkalba savo buvimą. Išsiskyrę, vėl bandantys rasti ryšį, pamilę, bet gal ne visai. Visi filologai, todėl bet kokia nelaimė ar stresas perleidžiami ir suvirškinami per kalbos padargus, nes - o ką daugiau? Liežuvį gali sukaustyti nebent noras prisipažinti meilėje, bet - negi čia laužysi tą Čechovo taisyklę? Ir jie labiau yra jos, nes minėtas Benua yra prancūzas ir pernelyg švelnių manierų, tad vyriškam flangui lieka Griša, toks rusiškas inteligentiškas mačo, tik nežinai, ar dėl žodžių pertekliaus pjesėje, ar dėl aktyviau ir realistiškiau už kitus vaidinančio Simono Storpirščio. Beje, tikroviškumas, imitacija čia kaip tik ir kelia daugiausia klausimų. Spėju, kad dramaturgės sumanytos replikos a parte, publikai, aktorių atsiribojimai nuo personažų turėjo prilygti sprogstamam komiškam efektui sodraus realizmo audinyje. Bet režisierė Eglė Švedkauskaitė iškart atsisakė gyvenimo replikavimo metodų ir žengė į visiškai kitokį bendravimo su žiūrovais kelią.
Kol kas toks bendravimas ir kreipiniai į publiką lieka problemiškiausi, nes aktoriui reikia realistiškai vaidinti, bet nepamiršti ir Brechto epikos, žvelgti tai į partnerį, tai į žiūrovą. Juolab su publika sėdima viename lygyje ir kone rate, tad pasakojimas bando būti jaukiai intymus. Kartais publika kaip partneris tiesiog nedera ar tampa pernelyg dirbtinis, ir geriausiu - manojo vakaro - atveju prie žiūrovų intymiau įsitaisę veikėjai pelno „byniškas“ grimasas iš greta jų atsidūrusio spektaklį žiūrėjusio Arūno Sakalausko (jis tikrai atsiėmė savo minutę šlovės). Sumanytas „adresato keitimas“ yra ir rizikingas, ir pats įdomiausias uždavinys, kuriame aktoriai dar turi išminti savo neuronų takus, nes tai apskritai nėra įprasta mūsų scenai. Tvirčiausiai jaučiasi Viktorija Kuodytė, kuriai jos pačios sukaupta patirtis (kaip ir jos kuriamos) leidžia nebrėžti griežtų ribų tarp „vaidinti“ ir „pasakoti“. O kartais tai dar labiau apsunkinama „multitaskinimu“, kai moteris kalbasi skaipu su savo vyru (atsakymų negirdime, bet įsivaizduojame kuo tiksliausiai), Julka (Asta Zacharovaitė) rėkia savo aistras lyg bliuzą, skambant gitaros rifams (groja gal Benua, bet tikriausiai Dirginčius). Nors dar per daug įsitempę pataikyti į ritmą, bet derinys puikus. Tam padeda scenos išskaidymas, blausus apšvietimas taip pat be centrinio fokuso, nes visi šioje komunoje lygūs, teatrališkas užgaidas nuleidę į natūralaus kalbėjimo lygį. Ir kai scenon įvirsta žmOgus iš didžiosios O (iki mikroskopinių niuansų įtikinantis Aleksas Kazanavičius) - įvirsta iš grynojo komedinio žanro - jis irgi įsipaišo į bendrą srautą kalbėti „ne šalia natos“, nors kaip tik ir kalba šalia. Bet kontrapunktas čia irgi dera.
Scenos išcentravimas, nerėksmingos intonacijos paverčia spektaklį švelnia vivisekcija be stambių akcentų (juk iš tiesų drama ir yra skrodimas su narkoze), - tyrimas, kaip pavojaus ar tragedijos akivaizdoje išliekama patogiai ramiai iš karto susitaikius su praradimu.
Ir jau pradedu kolekcionuoti spektaklius, kuriuose nerėkiama, nors tragedijos nuo to nemažėja.
Teatro išsprogdinti
Paulius Ignatavičius - kitos ne vien amžiaus, bet ir teatrinės kartos, jis gerokai vyresnis už Eglę Švedkauskaitę. Jo teatras išmokytas rėkti. Ir „Bang!” yra atnašavimas riksmui ir triukšmui kaip išraiškos priemonėms - gal dėl to, kad gyvename per tyliai ir per mandagiai, kaip „Žmogaus iš žuvies“ situacijoje? Tada juk reikia kažkur išsilieti, ir teatras visada ateina į pagalbą. Bet būtent taip jis, kaip socialinis mechanizmas keisti visuomenę, suklysta iš esmės, tapdamas terapija toliau ramiai gyventi.
Po laisvos ir išradingos Fassbinderio „Katzelmacherio“ adaptacijos Lietuvai, kuri buvo pavadinta „Immigranta non grata“ (vėliau tapusi „Pizduku“) ir kalbėjo apie Kitokio buvimą homofobijos šalyje, imamasi tradiciškesnės Mariaus von Mayenburgo pjesės. „Peng“ buvo išverstas į neva mums suprantamesnį anglišką „Bang!“, nors ką čia slėpti, tikriausiai turėjo būti „Pist!“. Juk pjesė taip pat nuleidžiama režisieriaus tėvynėn, trispalvės fone paleidžiant „Lietuva brangi“.
Šią pjesę Mayenburgas ėmė rašyti Amerikai išrinkus Donaldą Trumpą. Kiek menininkų už savo produkciją turi būti dėkingi būtent jam! Visa jo prezidentavimo epocha siūlo medžiagą - vyriškasis mačizmas, moterų žeminimas, metoo, socialinių tinklų mūšiai, ekologija, klimatas, mažumos ir kt. O skirtingose šalyse - savi Trumpai, t. y. Pengai, - vardija Mayenburgas: „Brexitas, Erdoğanas, Putinas, Orbánas, Kaczyńskis“. Visko kiek per daug. Bet šioje, Vakarų pasaulio dalyje, priešingai Rytams, visi kovoja. Kartais nuoširdžiai, bet taip pat ir norėdami pelnyti bet kokius taškus ir grįsti gyvenimo būdą. Visa tai yra ir šioje pjesėje - nuo vaiko-monstro, hofmaniško Cacheso gimimo, jo susitikimo su moderniaisiais tėvais ir jų sveika gyvensena, iki taip ir neatėjusios brandos, tačiau rinkimų į pasaulio sostą. Nes mūsų gyvenimas yra ne tik rinka ir pasirinkimai, bet ir politiniai rinkimai.
O ką mes, nenormatyviškai šnekant, turime scenoje? Jei patikėtume spektaklio anotacija, turėjo būti nagrinėjamas mesijo (influencerio, koučerio, prezidento) atėjimas į pasyvią ir patiklią visuomenę, jo ir aplinkos santykiai. Juk ir Mayenburgas rašė ir statė pjesę Berlyno „Schaubühne“ net kaip savotišką repliką Thomaso Ostermeyerio ten pat režisuotam „Ričardui III“.
Fake news, skelbia Ignatavičius, maža ką anonsavome. Vokiečiai kūrė modernią tirono studiją, o mes turime daug triukšmo, neaiškiai dėliojamą siužetą nei tai apie pabaisą vaiką, kurį augina tokia pat aplinka, nei tai apie vartojimą ir sveikas nuriebalintas madas. Turime ir nemažai sakinių apie moterų smurtą, ir apie kūno kultą bei seksą. Galiausia moteris viską išsprendžia teiginiu, kad kalta ne aplinka, o tiesiog testosteronas, ir jei vyrams duotume priešingų hormonų - tai būtų ne pasaulis, o atostogos.
Galime rinktis, ką matyti. Nes viskas dedama į balaganišką krūvą ir tampa „belenkuo“. Tai - sceninė vizuali betvarkė su bėgimo takeliu ir kitais sporto įrankiais, klozetu (tai jau tapo lietuviška Mayenburgo tradicija) ir neaiškiais neva madingais kostiumais ar vaikiškais rūbeliais nebrendyloms, video ir laifstrymas, dūmais ir garsia muzika. Nuo Gyčio Paškevičiaus iki Selo (nes pagrindinis herojus vizualiai yra ir Egidijus Dragūnas, jeigu ką).
Ir dar turime keletą aktorių. Ir didžiulę problemą. Nes visi scenoje elgiasi taip, kad, rodos, nuo šitos premjerinės akimirkos jau galėtų pradėti mokytis tekstą, lavinti artikuliaciją ir nuspręsti, kas kur turi stovėti. Na, plius minus. Ir gal net pradėti gvildenti temas, kuri svarbesnė, o ką norėtųsi tik epizodiškai grybštelėti. Personažai vienaplaniai ir plokšti, nes toks ir rodomas gyvenimas, tad jei aktorius, vaidindamas jau kitą personą, vaidina vis taip pat, tai juk irgi norma ir nieko čia tokio - supanašėjame juk, o ir vystytis nėra į kur, ar ne? Tada Pengas ar Bangas paima pultelį ir nukreipia raketas į Žemę.
Taip ir išsprogdinamas teatras. Bet čia mes labiau grūdinti: ne pirmas kartas ir ne paskutinis.
