2018 m. lapkričio 20 d. mirė režisierius Eimuntas Nekrošius. Kitą dieną - lapkričio 21-ąją - režisieriui būtų suėję 66 metai. Šiemet, lygiai po metų, lapkričio 21-30 d., teatro „Meno fortas“ ir Valstybinio jaunimo teatro iniciatyva įvyko renginių ciklas „Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji“.
Jį „Meno forte“ pradėjo Kęstučio Jakšto režisuoti „Tylos monologai“. Per visą renginių ciklą buvo parodyti šeši Nekrošiaus režisuoti spektakliai, iki šiol esantys Lietuvos teatrų repertuaruose[1]. Lapkričio 22 d. Nacionalinėje dailės galerijoje buvo atidaryta paroda „Eimunto Nekrošiaus meno fortas“. Taip pat ciklo „Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji“ metu įvyko pora susitikimų su aktoriais, kurie ne vienus metus dirbo su režisieriumi[2]. Buvo pristatyti ir du nauji dokumentiniai filmai: „Kuriant Qudsja Zaher“[3] (rež. Vita Želakevičiūtė) ir „Eimuntas Nekrošius. Tėvo kėdė“ (rež. Audronis Liuga). Visą renginių ciklą užbaigė lapkričio 29 d. Nacionalinėje dailės galerijoje įvykusi tarptautinė konferencija „Eimuntas Nekrošius. Dabar“, kurioje pranešimus skaitė režisieriai: Kristianas Smedsas (Suomija), Oskaras Koršunovas, teatrologai Arturas Duda (Lenkija), Nikolajus Pesochinskis (Rusija), Rasa Vasinauskaitė, Valentina Valentini (Italija), Ramunė Marcinkevičiūtė, teatro kritikai Marina Davydova (Rusija), Łukaszas Drewniakas (Lenkija). Į konferenciją negalėjęs atvykti ir savo pranešimo perskaityti vienas žymiausių šiuolaikinio teatro teoretikų Hansas-Thiesas Lehmannas (Vokietija). Jis savo mintis apie Eimunto Nekrošiaus teatrą perdavė videoformatu.
Pakomentuoti Eimunto Nekrošiaus teatrą, režisūrinį braižą, svarbą bei Jaunimo teatro kartu su „Meno fortu“ organizuotą režisieriui atminti skirtą renginių ciklą „Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji“ sutiko visą renginių programą matę lenkų teatro kritikas Ł. Drewniakas ir teatrologė Daiva Šabasevičienė.
Ł. Drewniakas: „Nekrošiaus kūryboje viename lygmenyje egzistuoja dievas, mirtis ir žmogus“
Nekrošiaus teatrą Ł. Drewniakas apibrėžia kaip „pamatines gyvenimo bei pačios kūrybos taisykles“. Anot jo, teatras Nekrošiui buvo „mechanizmas, per kurį jis galėjo suprasti žmogaus likimą bei pačią būtį“, o tikslas buvo „kitų menininkų kūrybos elementus ištransliuoti per savo teatro abėcėlę“.
Esate iš Lenkijos - svečios Nekrošiui šalies, todėl jo kūrybą galite vertinti ne tik lokaliai, bet ir globaliai. Kokį įspaudą, anot jūsų, Nekrošius yra palikęs Europos teatro kontekste?
Nekrošiaus įtaką apibūdinčiau kaip akių atvėrimą naivumui bei klasikos interpretacijas iš netikėto žiūros taško. Jo indėlis, susidedantis iš Shakespeare´o dramų pastatymų, buvo, nors ir neilgai trukęs, tačiau gyvybiškai svarbus - lyg liga, kuria persirgus vaikystėje vėliau įgyjamas imunitetas, lyg tam tikra jėga, kurios vedamas išmoksti svarbią pamoką, reikalingą tam, kad patobulėtum. Neįmanoma režisuoti nekrošiškai be jo jautrumo, prisiminimų, patirčių, valstietiškos kilmės. Bandymas pasinaudoti pavieniais jo scenoje naudojamais triukais yra beprasmiškas. Tačiau jis - Nekrošius - skatina atsakymų ieškoti savo vidiniame pasaulyje, vaikystės patirtyse ir atradimuose.
Kaip, jūsų manymu, Nekrošių būtų galima pozicionuoti Europos teatro kontekste?
Nekrošiaus teatro poziciją matyčiau lyg vienišą izoliuotą salą, kuri panaši į Tadeuszo Kantoro atvejį - unikalų, originalų būdą, kuriuo išreiškiamas emocinis meno bei likimo liudijimas. Kiekviena jungtis su šiuolaikiniu teatru yra dirbtinė, jeigu paisysime režisieriaus noro savęs nepriskirti kokiai nors menininkų grupei ar kategorijai. Jis norėjo būti vienišas menininkas. Šiuo metu ši izoliuota Nekrošiaus teatro sala skęsta užmaršties vandenyne. Tai sunku perteikti ją jaunajai kartai.
Jūs dalyvavote visuose Eimuntui Nekrošiui atminti skirto ciklo „Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji“ renginiuose. Kaip apibūdintumėte savo įspūdžius? Koks jausmas per tokį trumpą laiką išvysti tiek daug režisieriaus kūrinių?
Man asmeniškai tai buvo istorija apie vėlyvąjį menininko stilių. Užkonservuoti spektakliai pabrėžia ir pademonstruoja pagrindines režisierių dominusias temas, kurių jis, kaip menininkas, buvo apsėstas. Kūrėjo gyvenimo pabaigoje visada susikoncentruojama į jo ankstyvąją kūrybą.
Vilniuje vyko ilgai trunkantis atsisveikinimas. Čia supratau, koks jis man buvo svarbus ne tik kaip kūrėjas, bet ir kaip moralinis gidas. Jaučiau nostalgiją ir iki gelmių apimantį netekties jausmą. „Paskutiniuosius“ galiu apibūdinti kaip savotišką Nekrošiaus testamentą.
Eimuntas Nekrošius gana nemažai kūrė ir Lenkijos teatruose. Kokius skirtumus įžvelgiate tarp Nekrošiaus spektaklių, pastatytų Lenkijoje, ir tų, kurie buvo rodomi Lietuvoje?
Režisierius abiem atvejais taikė tą patį metodą. Vienintelis skirtumas turbūt būtų tas, kad jis atmetė iki tol Lenkijai būdingus metodus, kuriais remiantis buvo interpretuojami klasikiniai lenkų dramaturgijos kūriniai. Jis nemezgė dialogo su jau legendiniais tapusiais lenkiškais spektakliais, norėjo mus (Lenkijos publiką) priversti pamiršti viską, kas ir kaip buvo sukurta iki tol. Ir, žinoma, „Tuoktuves“ (Varšuvos nacionalinis teatras („Teatr Narodowy“), 2018 m.) bei „Vėlines“ (Varšuvos nacionalinis teatras („Teatr Narodowy“), 2016 m.) jis interpretavo per savo prizmę, netikėtą žiūros tašką. Tai buvo atgaiva ir atlikėjams, ir kritikams, ir publikai. Bet negaliu teigti, kad jo interpretacija buvo lengvai ir visuotinai priimta žiūrovų. Vyraujanti nuomonė buvo ta, kad Nekrošiaus pastatymai publikai yra pernelyg sudėtingi.
Kas, anot jūsų, spektaklį paverčia nekrošišku?
Nekrošiaus kūryboje viename lygmenyje egzistuoja dievas, mirtis ir žmogus. Vaikystės, kaimo bei biblinių motyvų jungtys braižomos pagal specialią geometrinę struktūrą (konkrečiau - trikampį). Jis (trikampis) braižomas matomomis arba nematomomis jungtimis aktoriais, judėjimu ir erdve. Aktorių monologai - Nekrošiaus teatro šerdis, kuriuos visada lydi pantomima grįstas veiksmas ir paprastų objektų, rekvizito transformavimas į sudėtingus simbolius. Apie šį metodą daugiau galima paskaityti tekste „Nekrošius: kūryba ir mirtis“, publikuotame 2019 m. festivalio „Konfrontacje Teatralne“ kataloge. [Aut. įterp.: „Dvi temos apibūdina paskutinius du režisieriaus Nekrošiaus gyvenimo dešimtmečius: sugrįžimas į vaikystę bei kaimišką pasaulį ir meditatyvūs svarstymai apie menininko vaidmenį ir vietą pasaulyje, apie skausmą, kylantį iš kūrybos, ir meno tikslą. Tai paklydęs aklasis Goethe´ės Faustas su knygų ryšuliu jam ant galvos. Tai Kafkos „Bado meistre“ besislapstantis menininkas ir net visagalis demiurgas, įsirėžęs pagal Adomo Mickevičiaus „Vėlines“ pastatytame spektaklyje Varšuvos nacionaliniame teatre. Kiekviename iš paskutiniojo Nekrošiaus kūrybos etapo spektaklių galios pusiausvyra yra labai svarbi: tai trys paslaptingi taškai, sujungti linijomis, skirtingai pakreipti vektoriai, sudarantys trikampį. Jo tris taškus, viršūnes - vyraujančias temas - galima įvardyti taip: „žmogus kaip kūrėjas“, „mirtis arba nebūtis“, „dievas arba kažkas nenusakomo“. Viskas, kas svarbu Nekrošiui, funkcionuoja šiame (ir vieninteliame) trikampyje. Kūryba, atmintis, gėris, blogis, autoritetas, menas ir kitos sąvokos gali tik laviruoti arčiau arba toliau nuo bet kurio iš šių trijų taškų - viršūnių. Būti traukiamos artyn arba nustumiamos tolyn. Bet kokie kiti reiškiniai ar problemos yra ištrinti iš jo, kaip menininko, dėmesio lauko.“[4]]
„Paskutiniuosius“ apibūdinote kaip savotišką Eimunto Nekrošiaus testamentą. Kaip manote, kokiais būdais būtų galima išsaugoti šio režisieriaus kūrybinį palikimą?
Kaip būdą, kuriuo būtų galima išsaugoti Nekrošiaus teatrą bei palikimą, siūlau ir toliau tęsti tai, ką pradėjote renginių ciklu „Paskutinieji“: sukurti 3-4 dienų trukmės festivalį, vykstantį lapkričio mėnesį, kurio metu būtų rodomi Nekrošiaus spektakliai. Taip pat manau, kad konferencija, skirta Nekrošiaus teatrui, taip pat turėtų vykti kasmet, kadangi Nekrošiaus teatro metodus atkurti ir nagrinėti reikėtų žingsnis po žingsnio. Yra dar daug neaptartų klausimų, neparašytų knygų. Siūlau pasvarstyti apie kūrybines dirbtuves, skirtas jaunosios kartos aktoriams, kritikams, režisieriams, kuriose apie Nekrošiaus teatrą bei metodus pasakotų su juo dirbę aktoriai ir jo teatrą analizavę teatrologai.
Jūsų pareiga yra kuo greičiau pasikviesti į gastroles jo Lenkijoje sukurtus spektaklius, kad jie neišnyktų iš repertuaro. „Tuoktuvės“ dar nebuvo rodytos Lietuvoje, „Vėlinės“ buvo, tačiau pabandykite šį spektaklį atsivežti dar kartą, nes po Nekrošiaus mirties atsiveria daug naujų prasmių.
D. Šabasevičienė: „Tokio lygio asmenybės mums reikės ilgai ir kantriai išlaukti“
Savo straipsnyje apie renginių ciklą „Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji“ teatrologė D. Šabasevičienė teigia: „Su mokslininkų pagalba šiandien privalu Nekrošiaus vardu įteisinti instituciją, tam tikrą tyrimų centrą, leidžiantį tyrinėti ne vien Nekrošiaus kūrybą, bet ir visą Lietuvos teatrą. Pradžia yra, tai - „Meno fortas“ - Nekrošiaus pilis, tvirtovė, tačiau kol kas dar nėra valios, galinčios apsaugoti patį fortą.“[5]
Eimunto Nekrošiaus teatras - didžiulis įspaudas ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio teatre. Tačiau reflektuojant Nekrošių, iš Lietuvos teatrologų galima pasigesti išsamesnio požiūrio į šio režisieriaus kūrybą. Apskritai turime vos kelis šios srities atstovus, kurie rašo apie Nekrošiaus teatrą. Konferencijos „Eimuntas Nekrošius. Dabar“ metu girdėjome, kaip aktyviai rusų ir italų kritikai, teatrologai rašė apie visus Nekrošiaus spektaklius, parodytus jų šalyse. Kaip manote, kodėl šalyje, kurioje gimė ir daugiausia kūrė Nekrošius, esame taip stipriai apsiriboję? Jausmas toks tarsi turėtume vos kelis kriterijus, pagal kuriuos leidžiama kalbėti apie Nekrošių. Kodėl taip atsargiai vertiname Nekrošiaus kūrybą? Kaip manote, kodėl susiklostė tokia situacija?
Tai, kad apie Nekrošių Lietuvoje reflektuojama ne tiek daug, mano akimis, labai normalu. Neturime užtektinai specialistų. Lietuvos kritika labai jauna, teatrologų - mažai. Būtent dėl šios priežasties bet kurio menininko kūryba mūsų šalyje iš tikrųjų yra tyrinėjama ne iki galo nuosekliai. Apskritai dažniausiai Lietuvoje rašomos vadinamosios žaibinės recenzijos. Tai, kad Nekrošius turi kelis tyrinėtojus (Ramunę Marcinkevičiūtę, Rasą Vasinauskaitę, Audronį Liugą), Lietuvos masteliu yra nemažai. Labai tikiu ir tuo, ką dabar „Meno forte“ daro Audrius Jankauskas. Taip pat tikiu, kad bus išleistos naujos Nekrošiaus studijos. Matau, kad yra ir jaunesnės kartos teatrologų, kurie, padrąsinti vyresniųjų, tikrai galėtų užsiimti Nekrošiaus kūrybos tyrimais.
Kol kas Lietuvoje smelkiamasi tik į Nekrošiaus kūrinių analizę. Konferencija „Eimuntas Nekrošius. Dabar“ buvo įrodymas, kad apie šį režisierių galima kalbėti ir visai kitaip. Moksliškai įrodyta: į kūrinį žvelgiant iš tolesnės perspektyvos (turiu omenyje užsienio kritikus), kūrinys išanalizuojamas geriau. Iš kitos kultūros, iš kito konteksto lengviau pastebėti specifinius režisieriaus kūrybos niuansus, kurių mes galbūt nepamatome, nes esame per arti. Juk verdame tame pačiame kultūriniame kontekste. Kitas svarbus dalykas - taikoma ir kitokia metodologija (pavadinčiau ją vakarietiška), kuriai būdinga į menininką žiūrėti per genetiką, žmogiškąsias savybes, asmenybės formavimosi aplinkybes.
Viename iš renginių ciklo „Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji“ susitikimų su kūrėjais nuskambėjo mintis, kad Nekrošiui turėtų būti įkurtas atskiras institutas Lietuvoje. Tačiau, kita vertus, Eimunto Nekrošiaus įkurtas „Meno fortas“ daro didžiulį darbą, siekdamas išsaugoti Nekrošiaus palikimą: tęsia veiklą, rodo Nekrošiaus pastatytus spektaklius, rašo projektus, turi ambicingų planų „Meno fortą“ išlaikyti. Kaip manote, ar Eimunto Nekrošiaus institutas būtų reikalingas? Kuo toks objektas galėtų praplėsti šio režisieriaus palikimą?
Iš esmės dabartinė „Meno forto“ veikla ir yra institucinis darbas. Ją aš vertinu aukščiausiais vertinimo kriterijais. „Meno forto“ veikla labai svarbi, tačiau kartais gali pristigti kažkokių reikiamų dokumentų tam, kad šis svarbus reiškinys būtų priverstas savo veiklą nutraukti. Baisu ir tai, kad niekas nesupranta, jog kol kas Nekrošiaus palikimas remiasi tik privačių asmenų iniciatyvomis. Tačiau, jei mes turime tik vos kelis asmenis, kurie tas iniciatyvas rodo, o šie asmenys gyvenimui turi užsidirbti kitokiu būdu (nei dėdami maksimalias pastangas išsaugoti Nekrošiaus kūrybinį palikimą), visa tai gali pradėti trupėti... Nekrošiaus kūrybinį palikimą būtina apsaugoti. Jei būtų įkurtas institutas, ši problema išsispręstų. Manau, toks institutas turėtų veikti kur kas plačiau nei tyrimų erdvė.
Teatrologai, kaip ir dauguma kitų kultūrinių sričių tyrinėtojų, mėgsta į kūrėją ir visą jo palikimą pasižiūrėti per distanciją, praėjus tam tikram laiko tarpui. Kartais tai užtrunka dešimtmečius, o kartais - net ilgiau. Tačiau vis dėlto laikausi nuomonės, kad reikėtų suspėti kai kuriuos darbus atlikti iškart. Reflektuoti ir dabartinį laiką tam, kad neužmirštume kūrėjo. Kad galėtume suspėti išlaikyti tai, kas dar čia, mūsų ore, mūsų teatre. Praėjo jau kiek daugiau nei metai nuo Eimunto Nekrošiaus mirties. Kokius, jūsų manymu, darbus teatro bendruomenė turėtų atlikti jau dabar, siekdama adekvačiai išsaugoti Nekrošiaus palikimą?
Viliuosi, kad artimiausiu metu apie Nekrošiaus kūrybą pasirodys knyga ar net kelios. Mano manymu, knyga - vienas geriausių būdų išsaugoti menininką. Kaip teatrologė, manau, kad mes būtinai turėtume užfiksuoti, rasti būdą, kaip sustabdyti vis dar repertuaruose esančių Nekrošiaus spektaklių irimą. Net ir šio renginių ciklo metu, peržiūrėjus Lietuvoje teberodomus Nekrošiaus spektaklius, tapo aišku, kad tie, kurie buvo pastatyti seniau, jau pradeda byrėti. Spektaklius privalome išlaikyti, privalome užtikrinti jų kokybę. Bus labai baisu, jeigu rodysime tik kūrinio kevalus. Tada, mano manymu, geriau apskritai nerodyti. Nekrošius savo spektaklius visada prižiūrėjo. Kas prižiūrės juos dabar? Kaip išlaikyti spektaklyje jo dvasią? Tai didžiulė užduotis. Priežiūra būtina.
Buvote aktyvi renginių ciklo „Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji“ žiūrovė. Norėtųsi išgirsti jūsų refleksijas ir apie kitus renginius, kurių dar nepaminėjome. Kas įsiminė?
Labai sunku kalbėti, nes šie renginiai atvėrė opias problemas. Per pastaruosius metus dar labiau pasijuto, kokia didžiulė netektis buvo Nekrošiaus mirtis. Žinoma, eina laikas, ir ta terpė tikrai bus užpildyta, tačiau labai normalu (tokie procesai vyksta beveik visose šalyse) ir tai, kad, išėjus tokiam ypatingam kūrėjui, kartais turi praeiti ir šimtmetis, kol pasirodo kitas tokio aukšto lygio menininkas. Prisimenu norvegų pasakymą, kad po Ibseno mirties jie laukė šimtą metų, kol atsirado kitas genialus norvegų dramaturgas Jonas Fosse.
Džiaugiuosi, kad mes dar turime kelis gyvus režisierius, apie kuriuos galime kalbėti didžiuodamiesi jų kūryba, tačiau Nekrošius buvo vienas pačių svarbiausių Lietuvos teatro padangės vardų. Akivaizdu, tokio lygio asmenybės mums reikės ilgai ir kantriai išlaukti. Kol kas nėra kam jo pakeisti. Kalbu apie teatro braižą, apie personažo santykį su aplinka.
Grįžtant prie renginių - žavėjausi konferencijos pranešėjais. Jie buvo be galo skirtingi, atvykę iš kitų kultūrų. Jautėsi, kad Nekrošius šiems pranešėjams reiškė daug.
Paroda „Eimunto Nekrošiaus meno fortas“ - labai konceptuali, nors ir gana paprasta, minimali. Galbūt dėl šios priežasties ji ir yra tokia gera. Tačiau tikiu, kad Nekrošiaus pasaulį būtų galima gerai atkurti ir kur kas didesnėje parodoje, pavyzdžiui, tokio masto, kokia prieš kelerius metus buvo skirta Tadeuszui Kantorui[6].
Du įvykę susitikimai su kūrėjais leido dar geriau apčiuopti Nekrošiaus žmogiškąsias savybes. Klausantis režisieriaus bendražygių buvo juntama didžiulė jam atiduodama pagarba. Abiejų susitikimų metu neapleido jausmas, kad Nekrošius sėdi čia pat, šalia mūsų. O Kęstučio Jakšto išsakyta frazė: „Mūsų kūnais išrašytos šios grindys“, priminė sunkų ir ilgą kelią, kurį Nekrošius ir visi jo bendražygiai nuėjo tam, kad pamatytume tokius įsimintinus spektaklius...
Labai vertinu, kad vyko susitikimai su aktoriais. Abu jie buvo labai skirtingi tiek formatu, tiek atmosfera, tačiau Nekrošiaus sakralumas buvo juntamas ore. Todėl nusistebėjau, kai susitikimo su aktoriais metu vienas iš Nekrošiaus studentų bandė sakyti, kad „nieko čia sakralizuoto nėra“. Aš taip nemanau. Šis režisierius buvo aukščiausia praba visomis prasmėmis. Kai kurie aktoriai su Nekrošiumi dirbo dešimtis metų. Nekrošius tuos aktorius nulipdė. Jie kvėpavo Nekrošiaus idėjomis, jo teatru, tai buvo visas jų gyvenimas. Dirbant su šiuo režisieriumi keitėsi ir jų vertinimo kriterijai, požiūris į pasaulį. Nekrošius buvo teatro filosofas. Argi tikrai neverta to paminėti? Tai net ne sakralizacija, tai - ypatingai kartu išgyventas gyvenimas. Kiekvienas aktorius atvėrė labai daug paslapčių, nors visi kalbėjo asociatyviai.
Kitas Nekrošiaus renginių ciklo segmentas - du filmai, pristatyti skirtingų kūrėjų. Pirmasis - Vitos Želakevičiūtės „Kuriant Qudsja Zaher“, antrasis - Audronio Liugos „Tėvo kėdė“. Filmai, kurių tiek kino kalba, tiek Nekrošiaus tema perskaitoma visiškai skirtingai...
V. Želakevičiūtė man buvo visiškas atradimas. Nustebau, kokio jautrumo gali būti ši režisierė. Aplinkybės nebuvo palankios, tačiau Želakevičiūtė, pasitelkusi savo intuiciją, ryžosi sudėtingiausiam darbui. Repeticijos buvo pilnos įtampos, jos niekas ten nelaukė. Tačiau režisierė pasiekė savo tikslą. Nors filmas paprastas, paties Nekrošiaus nufilmuota ne tiek jau ir daug, sužavėjo, kaip profesionaliai Želakevičiūtė sugebėjo atskleisti režisierių per kitus kūrėjus... Kaip įdomiai ji užfiksavo sunkiausias režisieriaus kūrybines akimirkas - nė vienam kitam lietuviui tokio proceso užfiksuoti nepavyko.
A. Liugos filmas „Tėvo kėdė“ - atviras, skaidrus, neperspaustas vaizdais. Atrodo, nieko ypatinga nevyksta. Nekrošius važiuoja per savo gimtąjį miestelį Šiluvą. Vairuoja automobilį, pasakoja tai, ką mato, ką jaučia praėjusiam laikui, tuštėjančiam gimtajam miestui... Tačiau per šią paprastą refleksiją jis atsiskleidžia kaip žmogus ir kaip mąstytojas.
Apskritai renginių ciklo „Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji“ metu jaučiausi tarsi grįžusi namo. Žmonės, kuriems rūpėjo Eimuntas Nekrošius ir jo kūryba, galėjo pabūti kartu daugiau nei kelias dienas. Tai buvo absoliučiai išskirtinė proga ne tik pabūti kartu, bet ir permąstyti Nekrošiaus teatrą.
Parengė Ugnė Kačkauskaitė ir Laura Šimkutė
„Teatro žurnalas“, Nr. 17-18.
[1] Renginių ciklo metu parodyti šie spektakliai: „Inferno-Paradiso“ (premjera 2018-07-20, teatras „Meno fortas“), „Kalės vaikai“ (premjera 2018-02-03, Klaipėdos dramos teatras), „Cinkas“ (premjera 2017-11-29, Valstybinis jaunimo teatras), „Bado meistras“ (premjera 2015-11-15, teatras „Meno fortas“), „Borisas Godunovas“ (premjera 2015-05-22, Lietuvos nacionalinis dramos teatras), „Jobo knyga“ (premjera 2013-09-19, „Teatro Olimpico“, Vičenca, teatro „Meno fortas“ produkcija).
[2] Susitikimus moderavo teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė ir lenktų teatro kritikas Łukaszas Drewniakas. Susitikimuose dalyvavo šie aktoriai: Vladas Bagdonas, Aldona Bendoriūtė, Povilas Budrys, Kęstutis Jakštas, Adomas Juška, Ieva Kaniušaitė, Algirdas Latėnas, Andrius Mamontovas, Kostas Smoriginas, Dalia Storyk, Remigijus Vilkaitis.
[3] „Qudsja Zaher“ - šiuolaikinė opera, kurią Eimuntas Nekrošius pastatė Lenkijos nacionaliniame operos teatre („Teatr Wielki w Warszawie“). Operos libreto autorius - Maciejus Drygasas, kompozitorius - Pawełas Szymańskis, premjeros data - 2013 m. balandžio 20 diena. Po septynių parodymų opera iš teatro repertuaro buvo išimta. Visos operos vaizdo įrašas niekada nebuvo nufilmuotas.
[4] Versta iš Łukaszo Drewniako „Nekrošius: Creating and Dying“ (lenk. „Nekrošius: tworzenie i umieranie“) in: Catalogue 24th Konfrontacje Teatralne, p. 28 [prieiga per internetą: http://konfrontacje.pl/wp-content/uploads/2019/09/24konfrontacje_katalog_light-poprawiony-1.pdf]. Vertė Laura Šimkutė.
[5] Daiva Šabasevičienė, „Eimunto Nekrošiaus institutas (I dalis): vidinės aistros vedami“ [prieiga per internetą: https://vilniausgalerija.lt/2019/12/08/daiva-sabaseviciene-eimunto-nekrosiaus-tyrimu-institutas-vidines-aistros-vedami/].
[6] Turima omenyje 2012-06-22-2012-09-02 Nacionalinės dailės galerijos didžiojoje ekspozicijų salėje vykusi paroda „Tadeuszas Kantoras: tapyba, teatras“.
