Dorianas ir mylimieji

Rūta Oginskaitė 2022-10-04 menufaktura.lt
Akimirka iš spektaklio „Dorianas“, režisierius Robertas Wilsonas (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2022). Lucie Jansch nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Dorianas“, režisierius Robertas Wilsonas (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2022). Lucie Jansch nuotrauka

aA

Sekmadienį Kaune žiūrėjom Roberto Wilsono „Dorianą“, pirmadienį tyrinėjau labai išsamią spektaklio programėlę-knygą su visų herojų ir kūrėjų pristatymais ir pačia Darrylo Pinckney´io pjese, šiandien vis dar esu sekmadienio spektaklyje, kurį absoliučiai meistriškai suvaidino Dainius Svobonas ir Mantas Zemleckas, ir net šokanti scenos technikų komanda, ir visiems jiems plojome stovėdami (nuoširdžiai, o ne kad visi stojasi) ir kuo garsiau kartodami „Bravoooo!“

Spektaklyje veikia Oscaras Wilde´as ir jo sukurtas Dorianas Grėjus, ir Oscaro mylėtas Alfredas Douglasas, veikia dailininkas Francis Baconas, jo pieštas ir jo mylėtas Georgas Dyeris. Menininkai, jų kūriniai ir jų likimai. Nėra labai svarbu, kada kuris prabyla, šoka, dainuoja ir kuriame monologe kieno motyvas. Viskas viename, toje paslaptingoje figūroje su juodu paltu ir juoda skrybėle ar baltu kostiumu ir baltomis pirštinėmis - lyg iš nebyliųjų filmų, kurtų Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo (vokiečių ekspresionizmas - Wilsono pamėgta stilistika). Aktoriai nugrimuoti taip, kad abu su lyg tokia pačia kauke, idant publika gautų malonumą net ir paspėlioti, kada kuris scenoje.

Wilsonas keri vaizdu, apšvietimu, itin tiksliais ir tikslingais aktorių veiksmais, kur atidirbtas kiekvienas gestas, net galvos pasukimas, intonacijos taipogi. Aktoriai laisvi tokioje, atrodytų, režisieriaus nelaisvėje. Laisvi ir kerintys ne mažiau už Wilsono sukurtus vaizdinius. Statišką, sukauptą, mąslią vieno menininko-herojaus stilistiką keičia vieno artisto - to paties menininko-herojaus - kabaretas, šou, reviu, t. y. tai, kas turi svaiginti pramogos geidaujančią publiką. Publika akimirksniu pasiduoda, vidury vaidinimo sprogsta dėkingumo ovacijomis, menininkas (Wilsonas ir jo aktoriai) jas skatina, provokuoja, po to iškart taip suironizuoja, taip gnybteli, kad toji publika juokiasi pati iš savęs. Džiaugiasi.

Džiaugtis yra dėl ko.

Pažiūrėkime į spektaklio, jo kūrėjų ir aplinkos kontekstus, žinomus ir iš bendro kultūrinio išsilavinimo, ir tvarkingai surašytus „Doriano“ knygoje-programėlėje. „Nederanti pora“ - tai apie Oscarą Wilde´ą ir jo mylimąjį, „Dailininkas ir įsilaužėlis“ - apie Francisą Baconą ir jo mylimąjį, pjesės autorius Darrylas Pinckney´is, su kuriuo Wilsonas bendradarbiauja nuo 1988 metų, informuojama, „kartu su savo gyvenimo partneriu britų poetu Jamesu Fentonu gyvena Oksfordšyre, Anglijoje ir Niujorke. Savo tekste, sukurtame Roberto Wilsono režisuotam spektakliui „Dorianas“, jis perfrazuoja citatas iš romano „Doriano Grėjaus portretas“, taip pat iš „paleistuvystės“ proceso prieš Oscarą Wilde´ą teismo protokolų bei jo mylimojo Alfredo Douglaso laiškų ir eilėraščių“.

Wilsonas iš tų perfrazuotų dokumentų padarė šou ir sukėlė puikiai sumanytą apžavėtos publikos ekstazę. Ir tai įvyko Kaune, spėjusiame išgarsėti kaip gana homofobiškas miestas, kurio valdžia ilgai laužėsi prieš LGBT+ eitynes 2021 m. rugsėjį ir dėl jų jautė mieste „blogą kvapą“, o eitynių dalyvius Laisvės alėjoje lydėjo neapykantos replikos. Premjeros metu toji valdžia patenkinta pozavo prie spektaklio sienelės greta skrybėlėto gėjaus-kūrėjo-herojaus... Kauno centre, teatre, kuris yra toje pačioje Laisvės alėjoje.

„Doriane“ triumfuoja įvairių epochų ir valstybių gėjų kūryba, seniai įrodžiusi atsparumą laikui ir universalumą. Spektaklyje nėra jokių protestų ar reikalavimų. Nėra TOS temos. Yra visiška kūrybos laisvė ir šventė tai matyti.

Šitas kūrinys nereikalauja reklamos. Bilietai išpirkti iki Naujųjų metų.

Komentarai
  • Atminties sluoksniai operoje

    Laiškuose nagrinėjome operos žanro kaip atminties saugyklos idėją, operos analizę kaip archeologinį tyrinėjimą, žanro poveikį miestams ir visuomenėms, aptarėme naujosios operos bruožus.

  • Liūdnumai ir malonumai

    Man atrodo, kad abu spektakliai – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ir „tremolo“ – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.

  • Latviško Art deco spindesyje – Lietuvos teatro blyksniai

    Pasivaikščiojimas po parodą „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių.

  • Iš bloknoto (53)

    Net saldu skaityti apie spektaklio gimimą nuo pat pirmo, lyg ir visai netikėto, sumanymo blyksnio iki pabaigos, kuri visuomet siejama su publikos reagavimu ir vertinimais.

  • Iš bloknoto (52)

    Buvau dėl to, kad tokie susitikimai kalėjime – drąsus jaunų menininkų sumanymas, kad abiejose stalelio pusėse buvom žmonės, tik skirtingų likimų, ir gali būti, kad ir tas laisvasis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti nelaisvas.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIII)

    Suprantu, kad teatrui priimtinesnis tas, kuris labai ankstyvoje stadijoje turi (beveik baigtą) formą, apima mažas finansines ir emocines sąnaudas. <...> Tačiau duoklė teatrui kartais kažką gali atimti ir iš paties kūrėjo.

  • Kelionė link žmogaus balso

    Nepaisant nepatenkintų lūkesčių, Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje.

  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.