Rugpjūčio 20-25 dieną Vilniuje įvyks kasmetinė Vasaros šokio mokykla, skirta ne tik šiuolaikinio šokio profesionalams ir baleto artistams, bet ir visiems šokantiems vilniečiams. Šiemet Vasaros šokio mokyklos rengėjai džiaugiasi, kad mokykloje dėstyti sutiko puikus baleto pedagogas iš Hamlyn mokyklos Florencijoje (Italija), Bruce´as Michelsonas. Michelsonas gimė JAV 1959 m., šokti pradėjo 12 metų ir 18 metų savo profesinės karjeros buvo baleto primarijus įvairiose trupėse, daugiausiai Europoje (Pittsburgho baleto teatras, Rambert Dance Co. , Hamburgo baleto teatras, Ženevos baleto teatras, Nederlands Dans Theater 1).
Nuo 2000 dirba baletmeisteriu ir pedagogu įvairiose trupėse, tarp kurių garsiausios šioje Atlanto pusėje: La Scala, Ciuricho Baletas, Preljocaj Baletas, Giotenburgo Baletas, Aterballetto, Permės vasltybinis baletas, Scapino Baletas, Galili Dance, Marselio Nacionalinis Baletas, SEAD, Prahos Nacionalinis Baletas, Jevgenijaus Panfilovo Baletas, Balletto Teatro di Torino ir kt.
Su Bruce´u Michelsonu kalbėjomės apie baleto reikšmę jo gyvenime, apie karjerą ir netrukus įvyksiančią jo pažintį su Lietuva.
Jūs gimėte ir užaugote Niujorko valstijoje, JAV. Pradėjote mokytis baleto mokykloje būdamas 12 metų. Kaip nutiko, kad jūsų - baleto primarijaus - karjera išsivystė Europoje?
Kai man buvo 16, aš išvažiavau iš savo gimtojo miesto - Ročesterio, nes gavau stipendiją mokytis Pensilvanijos baleto mokykloje. Baigęs ją, iš karto buvau pakviestas dirbti Pitsburgo Baleto teatre, tačiau nuolat stebėjau, kas vyksta Niujorko baleto scenoje. Ir kai pasitaikė proga sudalyvauti atrankoje, kurią vykdė Johnas Neumeieris - ieškodamas šokėjų Hamburgo Baletui - aš jos nepraleidau.Todėl būdamas 23 atsidūriau Vokietijoje ir nuo tada tapau Europos baleto dalimi.
Ar galite palyginti baleto mokymą JAV ir Europoje? Santykius tarp studentų ir dėstytojų?
Daugiausiai dirbu Europoje, tad nėra lengva atsakyti į šį klausimą. Tačiau turbūt galiu teigti, kad amerikiečiai šokėjai visada labiau siekia technikos tobulumo, o europiečiai - šokio meniškumo. Ir, ko gero, šiandien amerikietiškas požiūris tampa globaliu reiškiniu: kai paklausiu studentų, ką jie pamatė viename ar kitame vaizde Youtube portale, jie niekada nesako: o, koks muzikalus šis šokėjas!
Jie mato paviršutiniškus dalykus, tokius kaip ištiesta koja, „tobulos pėdos" arba skaičiuoja piruetų kiekį. Labai svarbu skatinti juos pažinti ir pajusti meninius šokio elementus. Tada liepiu studentams dar ir dar kartą žiūrėti tuos pačius vaizdus: kaip šokėjas „kalba" nugara, kokia jo laikysena ir koordinacija, kurios dėka jis geba padaryti šitiek piruetų.
Manau, studentai JAV labai daug dirba, yra itin motyvuoti siekti aukštumų, o kai reikia pateikti savo pasiekimus ir jais pasididžiuoti, jiems tai puikiai sekasi. Kartais jie tai daro net pernelyg gerai.
Jūsų karjera baleto scenoje buvo turtinga ir ilga. Ar sunku buvo ją nutraukti ir susirasti naują gyvenimo tikslą ir užsiėmimą?
Kai pradėjau šokti, iš karto sau nusistačiau, kad šoksiu tol, kol man sukaks 35. Taip ir padariau. Niekada nenorėjau matyti, kaip mano karjera ritasi nuo kalno. Mačiau daug kolegų, kurie nenorėjo ar negalėjo priimti šio svarbaus sprendimo, kuriuos sustabdydavo traumos ar aplinkybės tuomet, kai nebuvo emociškai pasiruošę „antram gyvenimui", ir pasekmės buvo skaudžios. Todėl anksti supratau, kad turiu pats kontoliuoti šį procesą.
Kas yra jūsų didesnė meilė - baletas ar šiuolaikinis šokis?
Pirmiausiai manau, kad baletas yra baletas, o šiuolaikinio šokio neįmanoma įrėminti, nes jame yra tiek daug krypčių ir formų. Aš nemanau, kad baletas ir šiuolaikinis šokis gali egzistuoti vienas be kito. Tiesą sakant, visa mano karjera nutiko ant įsivaizduojamos ribos tarp šių dviejų šokio meno atmainų. Juk netgi Vaganova (Agrippina Vaganova, žymi Rusijos balerina ir pedagogė,1879-1951 - aut. past.) sakė, kad baletas turi vystytis atsižvelgiant į choreografų poreikius, o choreografai - tai šiuolaikiniai žmonės!
Ką svarbiausia reikia žinoti žmogui, kuris pasirenka šokį kaip savo gyvenimo būdą?
Šiandienos šokėjai turi žinoti, kad jiems kaip niekada anksčiau svarbu puikiai išmanyti įvairias šokio technikas ir leksiką, jie taip pat patys turi įvaldyti instrumentus, kurių pagalba galėtų tapti aktyviais kūrėjais, kūrinių bendraautoriais. Nes niekur pasaulyje choreografams nereikalingi šokantys robotai. Jie nori visaverčių žmonių.
Kas buvo svarbiausias jūsų mokytojas?
Aš nesu vienos mokyklos „produktas" ir todėl galiu didžiuotis patirtimi, gauta iš skirtingų šalių meistrų - Rusijos, Amerikos, Danijos, Anglijos. Ir galiu teigti, kad kiekviena šių mokyklų turi savo stipriąsias ir silpnąsias puses, o geras šokis vertinamas visur. Mano pagrindinė mokytoja vaikystėje buvo Lupe Serrano, kuri 15 metų buvo prima balerina Amerikos Baleto Teatre. Tarp kitų svarbių mokytojų paminėčiau vengrę Gabriella Darvash, daną Hansą Brenaą, rusę Sulamifą Messerer, amerikietį Robertą Northą - jie visi padėjo man suvesti į vieną skirtingas šokio meno gijas. Bet čia tik baletas! O kur dar visi choreografai ir šiuolaikinio šokio pedagogai...
Kaip sulaukėte kvietimo dėstyti Lietuvoje?
Mane surado per kolegą Nyderlanduose, kuris anksčiau dirbo su Lietuvos šokio informacijos centru. Tačiau mums sunkiai sekėsi suderinti laiką, ir galiausiai sutikau atvykti į Lietuvą dėstyti per savo atostogas. Kodėl? Nes labai norėjau pamatyti šią šalį. Turiu prisipažinti, kad ne ką žinau apie Lietuvos šokio sceną, bet, manau, kad atsižvelgiant į didžiules istorines ir politines permainas pastaraisiais dešimtmečiais, ji turi būti labai įdomi. Noriu su ja susipažinti iš arčiau.
O ką galite papasakoti apie Italijos šokio sceną?
O, šokis Italijoje - tai plati tema... Jau keletą metų esu įsitraukęs į iniciatyvinę veiklą - mėginame įkurti Šiuolaikinio šokio akademiją Italijoje. Bet tai vis dar attrodo kaip nepasiekiama svajonė. Sakyčiau, kad Italijos šokio gyvenime yra keletas esminių trūkumų, kurių vienas - šokėjų paruošimas. Italijoje esama labai daug talentingų žmonių, bet visi jauni šokėjai išvažiuoja - pirmiausiai dėl to, kad šokio dėstymas ir darbas su studentais mena antikos laikus, antra - Italijoje beveik nėra galimybių daryti profesionalią karjerą šokio srityje. Šokis čia nėra miręs - kai kurie choreografai įdomiai dirba, bet kalbant apie visą šalį bendrai, šokio pasaulis yra susiskaldęs ir pasižymi egoizmu. Todėl nėra tikro bendradarbiavimo, bendros politinės valios ir beveik nelieka galimybių teigiamiems pokyčiams. Labai sunku optimistiškai žiūrėti į šokio ateitį šioje šalyje.
Kokia mintimi norėtumėt pasidalinti su studentais, ateisiančiais į jūsų baleto pamokas Vilniuje?
Pacituosiu choreografą Merce´ą Cunninghamą: „Tam, kad liktum šokyje, privalai jį mylėti. Nes jis neduoda tau nieko: nei rankraščių, kuriuos galėtum saugoti, nei paveikslų, kuriuos pasikabintum ant sienos namuose, o gal muziejuje, nei eilėraščių, kuriuos sudėtum į knygą ir parduotum, nieko, išskyrus vieną pralekiantį momentą, kurio metu jautiesi gyvas. Tai netinka nepastovioms sieloms."
Kalbino Liudvika Šaulytė
