Kaip paguosti tuos, kurie skundžiasi nepatekę į teatrą? Pavyzdžiui, neseniai buvo raudančių, kad nepamatė slovėnų politinio kabareto su juodu humoru - tokio žanro spektaklį „Tebus prakeiktas Tėvynės išdavikas!" Slovėnijos Jaunimo teatras buvo atvežęs į Menų spaustuvę. O taip, raudokite toliau, nes buvo įdomu ir galėjote tilpti laisvai.
Spalio pradžioje pasijuto atstumtaisiais tie, kurie nepamatė „Sirenų" spektaklių, ypač to vieno, sulaukusio nesąmoningos ažiotažinės reklamos. Rugsėjo pradžioje atsirasdavo nelaimingųjų, nežinojusių, kaip prasibrauti į Naujojo cirko savaitgalį. Kažkas iki šiol nėra patekęs į Oskaro Koršunovo „Išvarymą" Nacionaliniame teatre, o režisierius jau artėja į „Katedros" premjerą. Galima dar prisiminti ir apstulbusius, kad be jų žinios Vido Bareikio „No Theatre" „Kablyje" vaidino „Mr. Fluxus arba „Šarlatanai?". O kokią pasaulio pabaigą išgyveno tie, kurie nė nesitikėjo pamatyti paskutinįkart vaidinamo Eimunto Nekrošiaus „Otelo"! Na kaipgi jie pateks, juk neturi pažįstamų, kurie gautų bilietus ar nors rezervuotų.
Kokiu laiku gyvena šitie teatro atstumtieji? Ar jie padarė nors vieną judesį, kad bent patikrintų, ar iš tiesų neįmanoma gauti bilietų? Juk šiandien net nereikia eiti į teatro kasą, užtenka paspausti kelis kompiuterio klavišus, ir elektroninė bilietų pardavimo sistema viskuo pasirūpins. Net naktį. Net jeigu jūs esate kitame mieste. Ar kitoje šalyje, kaip pasitaiko.
Ir jeigu šiandien kas automatiškai kartoja, kad „nėra bilietų", galima ramiausiai suprasti, jog tokiam žmogui ir nereikia, kad jų būtų. Jiems vis tiek! Todėl greičiau teatras yra jų atstumtasis.
Anas šaunių slovėnų spektaklis su juodu humoru taip nedomino sostinės publikos, kad žiūrovus teko kone už ausų tempti. Tačiau kas atėjo ir užpildė Menų spaustuvės poros šimtų vietų salę, nepasigailėjo. Dar ir pasiliko kalbėtis su aktoriais, vaidinusiais neseną savo šalies istoriją ir įtraukusiais į spektaklį savo pačių profesinius santykius.
„Sirenos", prisiminkime, bilietų pardavimą į tris užsieniečių spektaklius skelbė nuo vasaros pradžios. Siūlė akcijas, nuolaidas, abonementus. Per įvairiausias medijas vis primindavo, kokių neeilinių režisierių spektaklius atveža. Skubėjote apsirūpinti bilietais?
Jauna Vido Bareikio komanda prieš „Mr.Fluxus" premjerą išradinėjo visokiausius reklaminius triukus, įkūrė meno „šarlatanų" galeriją, šalčiausią vasario mėnesį pusnuogiai surengė „šiktelėjimo į taikinį" repeticiją prie „Kablio" - kad tik būtų pastebėtas jų darbas. Norėjusiems pamatyti nereikėjo jokių pažįstamų - tik ateikit. Jei laiku neatsipeikėsit, turbūt be jūsų dalyvavimo Bareikis šią savaitę atidarys „Kovos klubą" Jaunimo teatre.
Verkusiems, kad nepamatys Nekrošiaus „Otelo", galima priminti, kad dar būta ir Nekrošiaus „Fausto". Prieš porą sezonų Nacionaliniame dramos teatre jis suvaidintas - ar tik ne paskutinį kartą? - pardavus vos porą šimtų bilietų, kai salėje triskart daugiau vietų. Ką veikė tie, kurie trokšta gerų spektaklių ir būtų galėję užimti likusius 400 žiūrovų krėslų? Verkė, kad nėra bilietų ir nė nepabandė jų paieškoti? Tas pats „Otelas" pasaulio scenose parodytas šimtą kartų, o Lietuvoje per dešimt metų - vos tuzinas vaidinimų. Kažin, ar ne dėl to, kad mažai kas domėjosi bilietais, bet daug kas dejavo, jog jų nėra?
Teatrai ir festivaliai iš kailio neriasi, kad renginių gausybėje pastebėtumėte jų darbus ir įsigytumėte bilietus. Bandykit. Rizikuokit. Protekciją šiuo rašiniu jums padariau. Dabar tikrai pateksite.
