Arti, vis vien toli. Festivalio KITOKS užsienio programa

Vaiva Martišauskaitė 2020-02-04 menufaktura.lt
Akimirka iš suomių „Livsmedlet Theatre“ spektaklio „Nematomi kraštai“. Dainiaus Putino nuotrauka
Akimirka iš suomių „Livsmedlet Theatre“ spektaklio „Nematomi kraštai“. Dainiaus Putino nuotrauka

aA

Norėčiau teigti, kad nuo pirmųjų susidūrimų su teatru skaičiuoju kiek daugiau nei dvidešimt metų, tačiau tai būtų tik dalis tiesos. Absoliučiai viskas, ką prisimenu iš tų daugybės apsilankymų spektakliuose „Lėlės“ teatre - tai (vaikui) įspūdingo dydžio „plekšnės“, plaukiojusios akvariume, teatro fojė. Tuomet spektaklių vaikams pasirinkimo, galima sakyti, beveik nebuvo, o repertuaras buvo skirtas kiek vyresniems, jau gebantiems ramiai išsėdėti vietoje ir sekti siužetą. Įdomu (net pavydu) stebėti, kaip per tuos metus jauniausiųjų žiūrovų teatro laukas praturtėjo ir, nors iki šiol egzistuoja savotiškose „paraštėse“, susilaukia nuoširdaus kūrėjų dėmesio, atsižvelgiant į vaiko vystymosi tarpsnius...

Taip svarsčiau po katalonų trupės „Animal Religion“ spektaklio „Skrieja mintys“, kuris festivalio vaikams bei jaunimui KITOKS tarptautinėje programoje buvo pristatytas pirmasis. Tiesiogiai atliepiant šių metų festivalio šūkį - „Patirk iš arčiau!“ - mažieji (2-5 metų) žiūrovai, susėdę aplink šviečiantį ratą, nužymintį cirko aikštelę, tyrinėjo pagrindinius spektaklio - scenos reginio - elementus: judesį, šviesą ir garsą. Iš pirmo žvilgsnio techniškai nesudėtingas, paprastais „triukais“ įtraukiantis (į mikrofoną pasakomas žodis virsta elektroninės muzikos motyvu, sceną apšviečiantys prožektoriai pakeičia spalvą sulig pliaukštelėjimu rankomis ir pan.) bei nuolatinį kontaktą su vaikais palaikantis spektaklis jiems kėlė daug džiaugsmo. Pažinimo džiaugsmo, suvokimo, kad spektaklyje veikia, t. y. veikėjais tampa net muzika ir šviesa.

Panašių spektaklių būta ir ankstesniais metais - festivalio organizatoriai kasmet pristato įvairiausias, vis kitokias šiuolaikinio teatro vaikams temas, scenos meno formas. Šiemet viltingai nuteikė anonsuota gana konkreti kryptis: tiesioginis patyrimas, glaudus santykis su teatru. Apmaudu, bet būtent šio artumo ir pasigedau likusioje užsienio programos spektaklių dalyje, jie apskritai keistai rezonavo su šūkiu, palaipsniui net jį neigė. Visos šios prieštaros atsiskleidė iš įvairiausių pusių, tarytum pagrindinis festivalio tikslas ir būtų analizuoti, kokiais būdais teatras vaikams gali būti toks tolimas?

Spektakliai glumino fiziniu atstumu: tradiciniu žiūrovų susodinimu „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje („Maskuotė“, OUT, „Tetris“), nes „arčiau“, regis, turėtų implikuoti „arčiau nei įprasta“. Nyderlandų trupės „Captain Sugar&The Monkey Puppets“ šiuolaikinio cirko spektaklyje „Maskuotė“ šį aspektą tarsi pateisino kontrastingos spalvos, žiūrovus įtraukė nuolatinis judėjimas, fizinio teatro triukai ir pagaulūs „slap-stick“ komedijos elementai, tačiau čia, kaip taikliai pastebėjo Aušra Kaminskaitė, spektaklio turinys ir baigėsi momentiniu įspūdžiu, kuris neskatina tikslių išvadų, veikiau šį klausimą palieka atvirą kiekvieno žiūrovo interpretacijai.

Italų trupės „Unterwasser“ spektaklio OUT metu nuolat svarsčiau, kaip jis būtų atrodęs Kišeninėje salėje, kurioje iš arčiau matytųsi lėlininkų veiksmai, santykis su lėlėmis ir priemonės, kuriomis kuriama šešėlių teatro magija. Spektaklis nagrinėja augimo, tapimo suaugusiu temą, kaip per šią kelionę keičiasi berniuko santykis su jį supančiu pasauliu. Tiksliau, šia tema paremtas naratyvas veikia kaip pretekstas pademonstruoti visą puokštę objektų teatro fokusų, jo kinematografiškumo galimybių ir pažaisti su įdomesnėmis, tiesiogine šio žodžio prasme, visko savyje prikaupusiomis, lėlėmis. Vis dėlto padrikas siužetas, juodai apsirengę lėlininkai lieka kažkur toli tamsoje, kurios nesinori pažinti, juo labiau - analizuoti ar patirti.

Iš dalies dėl fizinio atstumo būtų neteisinga priekaištauti „Tetris“ kūrėjams - olandams „Arch 8“. Šokio spektaklio pabaigoje vaikai iš tiesų patyrė teatrą iš arčiau - juos ant pečių į sceną atsinešė patys aktoriai, kartu judėjo scenoje, siūlydami linksmą vaikų šventės dvasią. Kita vertus, aktorių santykis su publika iki šio momento kėlė daugiau klausimų, nei atsakymų. Spektaklis, paremtas aktorių trenažo, kontaktinės improvizacijos, susikalbėjimo ir susijudėjimo „tetrio“ figūromis principais, akivaizdžiai reikalavo kontakto tarp atlikėjų, kurie kartkartėmis apskritai pamiršdavo, kad salėje yra žiūrovai, vaikai. Vizualiai estetiškas spektaklis nesiūlė beveik jokio naratyvo, jokio istorijos moralo, o iki „šventės“ atkeliauta tarsi paskubomis: pirmieji į sceną atvesti vaikai, regis, net nelabai suprato, kodėl jie čia ir ką turi daryti.

Festivalio programoje įsimintiniausias išliko suomių „Livsmedlet Theatre“ spektaklis „Nematomi kraštai“, kuriame vyriausiai festivalio publikai (12 metų ir vyresniems) pristatyta pabėgėlių problema. Būtent pristatyta, bet ne nagrinėta ar diskutuota. Klampus siužetas plėtotas pasitelkiant miniatiūrinius žmonių, pastatų, valčių ir sraigtasparnių modeliukus, kurie „lipa“, „skraido“ aplink aktorių duetą - nepažintas geografines platformas. Prieš nedidelius ir statiškus pagrindinius veikėjus (figūrėles) judantys atlikėjų kūnai atrodo milžiniški, kartu - intymūs ir vieniši, transliuojantys namus praradusių ir prieglobsčio ieškančiųjų vidines būsenas. Suomijoje pabėgėlių tema viešai diskutuojama pakankamai aktyviai, tačiau man pasirodė, kad jaunajai Lietuvos publikai toks spektaklis - kiek ankstyvas šuolis. Retai mūsuose aptariama problema taip ir liko savotiška egzotika, įstrigusia kažkur nematomuose, sunkiai įžiūrimuose kraštuose. Labai gaila, kad po spektaklio neinicijuota jo refleksija - spektaklis neabejotinai aktualus socialiniu ir politiniu aspektu, tad siekiant suvokti jauno žmogaus santykį su globaliomis problemomis būtų ne tik įdomu, bet ir naudinga sužinoti, ar žiūrovai suprato spektaklį ir kaip apskritai jį interpretavo.

Teatro mažiesiems kūrėjai dažnai atkreipia dėmesį, kad teatro vaikams centre turi būti specifinį raidos etapą gyvenantis, atitinkamų interesų lauką turintis vaikas, tad vertėtų kelti klausimą, kaip spektakliuose sukuriamas patyrimas. Net jei kalbama apie scenos meno kūrinius patiems jauniausiems, ar įmanoma apsiriboti tik fiziniais jų pojūčiais (rega, klausa, jutimu)? Gal klystu, tačiau turbūt nesu mačiusi tiek nelaimingų vaikų viename renginyje, kiek jų buvo belgų trupės „Theater De Spiegel“ muzikiniame spektaklyje „Mušk būgną!“, skirtame nuo 8 mėnesių iki 3 metų amžiaus mažyliams. Tai nebuvo kažkokia „ašarų pakalnė“, bet pakaitomis bent vienas-du žiūrovai vis reiškė nepasitenkinimą. Atrodė, kad kūrėjai nepasitiki ta amžiaus kategorija, kuriai skyrė reginį ir mielai pasirodytų vyresnei publikai: prieš spektaklį tėveliai gavo nurodymus, kad vaikai turėtų sėdėti savo vietose, neliesti instrumentų ir įspūdingos instaliacijos. Mažieji, labai susidomėję neregėta spektaklio konstrukcija-instaliacija, tarytum lieka įkalinti pasyviai stebėti koncertą, apsuptą šešėlių projekcijomis, - tik atlikėjai praeina pro publiką, iš arčiau parodydami vieną ar kitą archajišką būgną. Dėl keisto kūrėjų ir publikos padalijimo į dvi stovyklas (mes - muzikuojame, jūs - stebite), „Mušk būgną!“ prailgo net suaugusiems, ką jau kalbėti apie vaikus, nekantraujančius po koncerto pačiupinėti garsius instrumentus, kamuoliukus, įtemptas odas...

Vis dėlto reikia pasidžiaugti, jog KITOKS pamažu kinta. Metai iš metų festivalio apžvalgose pasikartodavo leitmotyvas, jog festivalis skatina permąstyti teatro vaikams būklę. Šiemet norisi pasidžiaugti, kad greta įvairios programos, organizatoriai pasistengė konkretizuoti festivalio temą, o kartu - atkreipti dėmesį ir pamąstyti apie tik iš pirmo žvilgsnio aiškų teatro vaikams aspektą (šiuo atveju - patyrimą) iš skirtingų perspektyvų. Norisi tikėti, jog tokie bandymai ateityje dar pasikartos ir lems įdomesnius susidūrimus su teatro vaikams pavyzdžiais.

Komentarai
  • Plaukimo rankovės

    Ir vis dėlto, kažkas ne taip, kaip visada. <...> Kur kas dažniau šiųmečiame festivalyje „Materia Magica“ teko ne įsisukti į įvairiausių atgijimų, žaidimų, transformacijų sūkurį, o priešingai – sustoti.

  • Mūsų gyvenimas scenoje

    Galima tvirtai teigti, kad Kinija atėjo ir pas mus. Susikaupimo reikalaujančioje ar jau pagavusioje tave scenoje staiga kaip žaibas akis apakina išmaniojo ekranas. Priešais sėdinčiajam būtina tą sceną nufotografuoti!

  • Apie meilę ir muziką

    Kūrinius sieja performatyvaus ritualo momentas: „Broken Hearts Club“ jis buvo gyvas, vykstantis čia ir dabar, o „Vaivorykštės miuzikle“ – surežisuotas ar veikiau kūrybos procese vykusio ritualo rezultatas.

  • Iš bloknoto (54)

    Monodramą suvaidinti gali tik retas aktorius. Brandi asmenybė. Kiek aktoriai bando patys save režisuoti, jiems dažniausiai nepavyksta. <...> Beje, neaišku, kas čia kūrėjai, nejaučiu režisieriaus Koršunovo rankos.

  • Laudacijos „Teksto rakto“ ir „Meno rakto“ laureatams

    Pagerbti – tai Scenos meno kritikų asociacijos kertinis principas, įteikiant apdovanojimus. Pašlovinimą ir kolegų dėmesį šiemet patyrė Rūta Oginskaitė ir Paulius Markevičius.

  • Sezono pusiaukelė

    Kaip ir apie ką šį sezoną pasirinko kalbėti teatrai ir juose kuriantys menininkai? Kas yra svarbiau teatrų programose – veiklos krypties vienovė ar menininkų idėjos, o gal teatro ir publikos dialogas?

  • Ceremonija bėgte

    Nominacijų sąrašai tampa kompasu. Kad ir ką parodytų rodyklė, visi paminėti kūrėjai tampa metų verčiausiais, sugebėjusiais išsiskirti iš nemenko būrio kolegų. Tad kokį vaizdą šiemet atvėrė Lietuvos teatras?

  • Pažvelgti į akis Dionisui

    Ar teatro rampos šviesos gali nušviesti visuomenės traumą, užuot toliau klaidingai nušviesdamos vien pačios save? Nėra aiškių atsakymų, nes teatras egzistuoja ir išlieka būtent dėl neatsakytų klausimų.