Kad ir kiek metų praeitų, festivalis „Naujosios operos akcija“ (NOA) man - visuomet neeilinė patirtis Lietuvos sceniniame žemėlapyje. NOA vyksta ne kasmet, o tik kai sukaupiama pakankamai naujų darbų. Šįkart sulaukti 8-ojo festivalio prireikė ketverių metų. Iš tiesų NOA - tam tikra praba, suteikianti žinojimą, kad tai nebus patogiai suklasifikuotų spektaklių programa: patekus į šią šiuolaikinės operos audrą žinai, jog atrasi ten ir rafinuotų, ir eksperimentinių pastatymų, ir būtinai (!) tam tikro kūrybinio pankiškumo visomis geriausiomis prasmėmis. Festivalis brandintas ilgai, kaip ir kai kurie atskiri šiųmetės programos darbai. Visumos reginyje viskas suėjo į vieną, įdomią ir svarbią meno šventę: šiųmetė NOA pristatė aštuonis skirtingus naujosios operos darbus.
Apie išeikvotus kūnus
Nauji Arturo Bumšteino garsiniai bandymai bei kūrybiniai eksperimentai dabartiniame scenos menų peizaže - dažniausiai - ir įvykis, ir didžiulė atgaiva. Dar prieš paskelbiant festivalio programą buvo galima numatyti, jog Arturo vardas būtinai įsirašys 8-ojoje NOA.
Korporatyvinė distopija / probiotinė ekotopija balsams „Puikus naujas kūnas“ - bendras Bumšteino ir Žygimanto Kudirkos (dažnai sutinkamo MC Messiah pseudonimu) darbas. Patys kūrėjai save vadina ekscentrikais, man jie - mąstytojai, raižantys savitas kūrybos pakrantes. Kažkada Bumšteinas užsiminė, kad jau seniau žvalgėsi šio bendraminčio pusėn. Ilgus metus sekdama Bumšteino ir Kudirkos kūrybinius kelius, neabejojau ir aš, kad šių dviejų menininkų keliai susikirs kuriant spektaklį. Tad ką šis menininkų tandemas pasiūlė?
„Puikus naujas kūnas“ - mokslinę fantastiką ir absurdo žanrą sujungiantis darbas, kuriame nuskamba aštri socialinė kritika. Į kūrybinį procesą pakvietę prisijungti valstybinio ansamblio „Lietuva“ chorą, autoriai permąsto sutartines. Bumšteinas sutartines kūrė dar studijuodamas LMTA, po poros dešimtmečių kūrėjas vėl grįžo prie sutartinių idėjos. Rezultatą „Puikiame naujame kūne“ būtų galima pavadinti „šiuolaikine tradicinių sutartinių adaptacija su lengvu, bumšteinišku nukrypimu“.
Savo muzikiniuose eksperimentuose Bumšteinas mėgsta žodį įgalinti, kartais žodžiui visame kūrinyje suteikdamas svarbiausią vaidmenį. Užtektų paminėti vien jo darbus „Audiokaukas“ (2015), „Urbančičiaus metodas“ (2020), „Big Pharma“ (2021). Slemo pradininku Lietuvoje vadinamas Žygimantas Kudirka šiame darbe žodžiams taip pat suteikia galią: „Puikaus naujo kūno“ sutartinėms jis sukūrė aktualius, ironijos persmelktus tekstus, kurie persipina sutartinėms būdingais žodžių atkartojimais bei specifine galūnių kartote. Šiame darbe sutartinėmis galima pavadinti pačią atlikimo formą, tačiau jų turinys - distopinis pasakojimas, atliepiantis dabartines nuojautas, kai, atrodo, kad pasaulis sukniubo.
Viena vertus, nors kartą girdėjęs sutartines, žiūrovas pripažins, kad „Puikiame naujame kūne“ jų išties esti, kita vertus, įvyksta tam tikras disonansas tarp ramios, meditatyvios muzikos ir absurdiško teksto. Suprasti spektaklio turinį padės kelios kūrinio eilutės:
Puikus Naujas KūnasTM leidžia tapti bet kuo: grakščiaja skraidykle / ar išmaniaja planšete / greičio matuokliu / ar eikliaja Corvette / aukštu, lieknu bet raumeningu kranu / ar itin jautriu prisilietimui ekranu.<...>Pagaliau jūs tapsit iš tiesų naudingi, su jumis todėl visi malonūs bus, ir socialinės problemos bus išspręstos. Tapkite pranašesni už žmones, pranokite juos galiomis naujom. [1]
Distopinis „Puikus naujas kūnas“ ironiškai siūlo atsisakyti žmogiškojo pavidalo, savastį perkeliant į elektroninius prietaisus, kur sielos, kaip ir meilės, nėra (tačiau galima persikelti į telefoną ar planšetę, kurią žmogus švelniai lies kur kas dažniau, nei tikrovėje liečiame vienas kitą). Biologinis žmogaus kūnas juk netobulas, vis griūvantis, sergantis, besiraukšlėjantis ar besipučiantis. Vis nepatogus, vis toks, kuriame norime kažką pakeisti, vis toks, kuriame tūnodami esame juo nepatenkinti. „Ar mūsų kūnai apskritai pritaikyti gyventi šioje planetoje? Panašu, kad planeta purtosi mūsų...“, - nuskamba spektaklyje.
Svarumo „Puikiam naujam kūnui“ suteikia kūrėjų vizijas scenoje įgyvendinantis valstybinio ansamblio „Lietuva“ choras. Į pilkus kostiumus įvilkti, geltonais kroksais (klumpėmis) apauti atlikėjai būriuojasi tuščioje scenoje. Jų sutartines papildo tik palubėse kabantys, žiūrovui girdimus tekstus paantrinantys ekranai. Visi keturiolika choro dalyvių veikia kaip grupė: neutriruodami, nepervaidindami, saikingai ir organiškai daugiabalsiu dainavimu, o dažnai ir kalbėjimu atlieka tiek šiuolaikinių sutartinių partijas, tiek reklaminius intarpus, iš kurių susideda tiršta spektaklio dramaturgija. Steriliai scenos aplinkai šis monotoniškas atlikimas tinka, tačiau kažkur giliai krebžda nepatogi mintis: viskas lyg ir teisinga, tačiau kodėl persekioja jausmas, kad visa tai - kartotė, iš dalies jau matyta, kad ir neseniai Vilniuje parodytame spektaklyje „Big Pharma“[2].
Apie žmonėms ir begemotams palankų rūką
Atrodo, kad šiame NOA festivalyje neišvengiamai atsiskleidė temos, kurios mūsų galvose brendo pakliuvus į pandemijos įkarštį: savęs paieškų / perkūrimo, žmogiškojo santykio, būties, prasmės, realesnio tikrovės pajautimo bei nuojautos, kad pasaulis išėjo iš kažkokios galimos matematinės konstantos ribų ar rikiuotės šachmatų lentoje.
Kažkur tarp šių minčių įsiterpia pati gyvybė: žmogus, fiziškai bandantis šiuos klausimus išspręsti. Distopinis „Puikus naujas kūnas“ ironiškai siūlė apskritai atsisakyti žmogiškojo pavidalo, savastį perkelti į elektroninius prietaisus, kur viskas pagrįsta žiniomis, racionalumu, duomenų analize, sisteminiu savęs, kaip elektroninio prietaiso atsinaujinimu. O štai Dūmų fabriko erdvėje buvo pristatytas itin žemiškas, patyriminis darbas „The Urban Tale of a Hippo“ (kūrybinė komanda: Panayiotis Kokoras, Andrius Katinas, Nanni Vapaavuori, Morta Nakaitė, šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“).
Ši urbanistinė pasaka su begemoto uodega - kūrinys, tyrinėjantis šiuolaikybės kraštovaizdį ir apsvarstantis žmogaus bei gyvūno tapatumą. Įdomu, kaip kūrėjai visiškai urbanistinėje erdvėje, pasitelkdami garsus, dūmus, šviesas perkuria gamtą, tikresnę už tą, kurią girdi ir patiri kokį pritemusį vasaros vakarą kažkur, tolimo kaimo pievoje, sklidinoje svirplių, ramiai besiganančių karvių ar kitų laukų, miškų ir pievų gyventojų. Dūmų pripildyta erdvė žiūrovą panardina į vaizduotės išgyvenimus - žiū, jau nusikėlei prie upės, vakaro vėsa kildina iš jos rūką, pievos skendi migloje, o čia, visai šalia, rūko persmelktoje tirštumoje, regi trapų, bet didelį, permatomą ir beformį, tačiau aiškiai, beveik į veidą šnopuojantį... begemotą.
Žiūrovui leidžiama tarpti šioje mistiškoje erdvėje. Žingsniais, sustojimais, prisėdimais, susidūrimais, nusišypsojimais ir patylėjimais kuriama bendra judėjimo choreografija. Žiūrovas čia - pats sau pakankamas dalyvis, neturintis jokių instrukcijų, kaip į šią choreografiją reikėtų įsilieti. Yra tik tam tikri riboženkliai - šioje urbanistinėje pievoje, vienoje ar kitoje rūko pusėje, ventiliatorių oru „auginami“ didžiuliai plastikiniai maišai, kurie, pasirodymui persiritus į antrą pusę, virs simboliniais gyvūnais - begemotais. Jauki ir raminanti atmosfera leidžia valandėlę atsipalaiduoti, tačiau žvelgiant į visas šias priemones, kažkur, viršum rūko, pakimba klausimas, kada ši nuostabiai įgyvendinta simuliacija taps mūsų gamtinės aplinkos norma?
„Synaesthesis“ muzikantai (atlikėjai: Simas Tankevičius (smuikas), Monika Kiknadzė (altas), Arnas Kmieliauskas (violončelė), Vytenis Gurstis (fleita), Artūras Kažimėkas (klarnetas), Arminas Bižys (saksofonas), Marta Finkelštein (fortepijonas)) „The Urban Tale of a Hippo“ migloje veikia tai paskirai, tai susibūrę į nedideles grupeles. Instrumentinės aranžuotės primena elektroninės muzikos skambesį, o kartais jos nusitęsia iki performanso, suausto su free jazz kompozicijomis. Čia pat muzikos instrumentai virsta nematomais gyvūnais: girdi juos tolyje riaumojančius, šnopuojančius, pritylančius, užmiegančius ir atsibundančius. Ir pats juk esi tik gyvūnas: vaikštai aplink garso rūke paskendusius polietileninius begemotus, jie vis pučiasi, didėja, tačiau grėsmės nesukelia... Šnopuoti neprireiks.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] Tekstas iš spektaklio „Puikus naujas kūnas“. Teksto autorius - Žygimantas Kudirka.
[2] Vokalinis performansas „Big Pharma“, idėjos autorius ir režisierius Arturas Bumšteinas (Juozo Miltinio dramos teatras, 2021).
