Vos prieš mėnesį[1] praūžė glamūrinis naujojo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sezono atidarymas „alia skala“, nubeždžioniautas iš Romulo ainių krašte kasmet gruodžio 7 d. vykstančios tuštybės mugės, bei pseudoautentikos kupini 5 naujojo „Rigoleto“ spektakliai, kai - perfrazuojant žinomą klasiką - kažkas pašvinko operos valstybėje.
Švinkienos kvapas pasklido šių metų spalio 12-ąją per eilinį, arba „darbinį“, Vincenzo Bellini´o operos „Kapulečiai ir Montekiai“ spektaklį. Ne veltui paminėjau Romulo ainius. Tąvakar jų desantas Marijos žemėje priminė beveik hunų antpuolį šiaurės Italijoje: keturi solistai su pačiu Atila, t. y. dirigentu, priešakyje. Negali sakyti, kad atakos pradžia buvo nesėkminga. Priešingai, iki trečio veiksmo viskas klostėsi net labai gerai ir galėjai pamanyti, kad girdi vieną geresnių šio pusmečio operos atlikimų, o Romeo bei Julytės, arba mūsiškai Džuljetos, atlikėjas iš anapus Alpių galima tik pagirti, tai įrodė fantastinė jų dueto a cappella pirmame veiksme atkarpa - tokio balsų susiliejimo seniai teatre nebuvo girdėti. Kitus du italus galima vertinti įvairiai, ypač tenorą, bet jie spektakliui „iškados“ nepadarė. Tačiau tai, kas nutiko trečiame veiksme, neatitinka jokių standartų, kurie turėtų būti taikomi nacionaliniam operos teatrui.
Pirmiausia reikia priminti vieną 5 metų senumo istoriją, kuri liko tik uolių teatro lankytojų atmintyje ir, regis, niekur plačiau neaptarta. Reikalas tas, kad tada tame pačiame „Kapulečių ir Montekių“ spektaklyje, taip pat trečiame veiksme, nutiko negirdėtas neregėtas dalykas: tas pats dirigentas iš Italijos sustabdė orkestrą, atsiprašė publikos ir pradėjo nuo kitos vietos. Kaip paaiškėjo, viena iš teatro kviestinių lietuvių solisčių tada susipainiojo savo partijoje ir net dirigento vedama nesugebėjo įstoti, kur reikia.
Atrodė, anas liapsusas liks tik atsitiktiniu nesusipratimu. Bet šių metų spalio 12 d. jis grandioziškai pasikartojo. Kaip ir prieš 5 metus kone toje pačioje vietoje spektaklis vėl sustabdytas ir vėl pradėtas, bet šį kartą - nesėkmingai. Po dviejų bandymų nusileido uždanga, dirigentas išbėgo už kulisų daryti tvarkos. Dalis publikos bandė ploti (!), dalis tuojau sukišo nosis į mobiliuosius telefonus, kažkoks vienišas drąsuolis iš balkono garsiai pyptelėjo: „Kas kaltas?!“ Dar buvo teatro darbuotojas, išėjęs ant scenos ir pranešęs, kad spektaklis nutrūko dėl „techninių“ priežasčių ir greitai bus atnaujintas. Visa ši fantasmagorija truko kokias 7-8 minutes. Šiaip ne taip pratęsus iš kulisų jau pasigirdo garsus teksto sufleravimas Romeo partijos atlikėjai, o tai, matyt, reiškė tik viena - dėl nežinomų priežasčių ji pamiršo tekstą ir pasiklydo partijoje. Maža to - namie internete peržiūrėjus ir perklausius minėto trečio veiksmo to paties pastatymo įrašą, akivaizdu, kad apskritai buvo praleistas gabalas muzikos teksto.
Spektaklis nacionaliniame operos ir baleto teatre nėra repeticija. Veiksmo stabdymas nubraukia viską. Spektaklis subyra, nuotaika dingsta, teatro magija išsisklaido kaip dūmas. Minėto drąsuolio garsiai ištartas „kas kaltas“ buvo visai savalaikis, nes tokia „Titaniko“ masto katastrofa akivaizdžiai išduoda didžiules vidines mūsų nacionalinės operos problemas, kurios jau ima lįsti į paviršių. Apie jas neparašys teatrą aptarnaujantys premjerų recenzentai. Apie jas nenoriai kalba patys teatro žmonės, matyt, susaistyti visokiomis sutarčių klauzulėmis apie teatro reputacijos saugojimą. Bet šios problemos matomos plika akimi. Svarbiausia jų yra visiškai aiški - teatro vadovybė dėmesį skiria ne tam, kad puoselėtų kokią nors ilgalaikę strategiją, kuri duos vaisių tolimesnėje perspektyvoje, bet tam, kad vis labiau atitiktų ir galutinai įvestų viską sužlugdysiantį operos ir baleto sezonų stagione principą, vargu ar tinkamą mūsų nacionalinės operos atveju. Padariniai plika akimi matyti Italijos teatruose, kai atvažiavęs į Romą per tris savaites gali net nenueiti į operą, nes spektaklių tiesiog nėra. Užtat šis principas toks patogus iš svetur importuojamiems režisieriams, meno vadovams ir dirigentams: atvažiuoji, pagal sutartį pakartoji tai, ką jau padarei, greitai pamosikuoji keliems spektakliams ir vėl išvažiuoji palikdamas po savęs dykrą. Bet juk yra čekų ar latvių puoselėjama tradicija - iš paskutiniųjų palaikyti savo kūrėjus, t. y. duoti darbo režisieriams, scenografams, kostiumų bei šviesų dailininkams, dirigentams, dainininkams ir t. t.
Per pastaruosius kelerius metus mūsų nacionalinė opera patyrė tikrą italų menininkų invaziją, pradedant spektaklių kūrėjais ir baigiant dainininkais. Sunku pasakyti, kiek įtakos tam turėjo dabartinis teatro meno vadovas, o kiek buvęs ir dabartinis generaliniai direktoriai, besididžiuojantys koprodukcijos vaisiais, tačiau bent režisūriniu aspektu italai mūsų operos raidai ne tik nedavė nieko naujo, bet netgi nubloškė ją keliais dešimtmečiais atgal - tai akivaizdu išvydus visas tas traviatas, rigoletus, anas bolenas beigi bohemas.
Niekas nepasiilgsta tarybinių laikų teatro uždarumo, kai neturint su kuo palyginti buvo kuriamos TSRS ir Lietuvos TSR liaudies artistų legendos. Bet akį badantis lietuvių kūrėjų eliminavimas iš nacionalinės operos, iš dalies prasidėjęs dar G. Kėvišo laikais, užsuko pragaištingą spiralę, vedančią į visišką degradaciją: mažėja spektaklių, jų nesant atlikėjai negali tobulėti, nėra galimybių pasireikšti jauniems, o kai nėra galimybių, labai greitai prasideda stagnacija, artistai, neturėdami progos pasirodyti, ima dairytis darbo geriausiu atveju svetur, blogiausiu pasuka į visokius gėdingus popsinius šou, net geriausieji labai greitai praranda formą, juos keičia importuojami, nes vietiniai tiesiog nebepadainuoja. Ir taip be galo. Rezultatas bus toks pat kaip Venecijos, Vienos, Romos ir panašiuose legendiniuose teatruose - į operą užsuks tik atsitiktinė ir daugiausia turistinė publika. Užtat teatro sakalas, aukštai plasnodamas popsinių renginių ir vakarėlių padangėse, galės narciziškai puikuotis savimi. Bet yra posakis, kad ne meistras darbą, o darbas meistrą giria.
Vienintelė išeitis - prabilti neabejingiems ilgamečiams teatro lankytojams, savo pinigais taip pat palaikantiems teatrą ir niekam neįpareigotiems. Tiesa, vilčių, kad tai ką nors pakeistų nedaug, nes viltis žinia, kieno motina.
-----
Arlekinas iš Karklyno - plačiai žinomas ir kitiems sėkmės pavydintis Lietuvos meno įvykių kritikas.
Iš 3756 / 18 žurnalo (2022-10-21)
[1] Tekstas perpublikuojamas iš interneto svetainės literaturairmenas.lt, tad šiuo metu nuo Operos teatro sezono atidarymo praėję du mėnesiai - red. pastaba.
