Šiųmečių „Sirenų“ tarptautinė programa paskatino dar kartą susimąstyti apie aktorių ir žiūrovų ryšį, kuris gali būti labai įvairus, pasižymėti intelektualumu, draugiškumu, kūniškumu, geidulingumu, atvirumu, formalumu, žaisme, estetiniu grožiu ir kt. bei derinti ne vieną bruožą. Festivalis pasiūlė skirtingus ryšio variantus, o kaip kraštutinius jo polius pasirinkau pirmoje šio teksto dalyje aptartą spektaklį „Nejaukos slėnis“, kuriame vaidino robotas humanoidas, ir slovėnų aktorių Urošo Kaurino ir Vito Weiso darbą „Herojus 2.0 - spektaklių spektaklis“. Pastarasis papildo šių metų festivalio temą „Kūnas“, susitelkdamas į roboto priešybę scenoje - aktorių. Pagrindinį savo darbo įrankį aktoriai pristato visiškai nuogą ir žiūrovams pademonstruoja psichofizines jo galimybes. Ne kartą yra tekę matyti aktorių sukurtų metateatrinių - teatro apie teatrą - etiudų apie savo profesiją, bet šiems aktoriams tai pavyksta šmaikščiai ir autoironiškai.
Aktorius - tai asmenybė, nuo vaikystės išgyvenanti vidinį konfliktą tarp itin stipraus noro patikti kitiems, būti išrinktam, gauti pagrindinį vaidmenį ir altruistinio siekio perteikti istoriją, tarnauti menui bei sujaudinti žiūrovą. Spektaklis, pašiepiant aktoriaus ego, kuriamas kaip aktorinės varžybos, kuriose vyrauja konkurencija. Aktoriai po gabalėlį išardo spektaklio dedamąsias (monologą, dialogą), išgrynindami veiksmą iki pačios šerdies - aktorių ir žiūrovų susitikimo, grįžtamojo ryšio kilpos, parodydami, kaip aktoriai provokuoja savo personažų ir žiūrovų emocijas, šiuo atveju daugiausia juoką.
Nei robotas humanoidas, nei Simonas Sennas, nei Magda Szpecht savo spektakliuose-paskaitose nesielgia kaip aktoriai, nes nėra šios profesijos atstovai ir scena jiems reikalinga ne vaidybos meistriškumui atskleisti, bet kaip erdvė dalintis patirtimi ir žiniomis. Tačiau Yvainas Juillardas spektaklyje-paskaitoje apie smegenis „Cerebrum“ derina aktoriaus ir mokslininko patirtį. Palyginti su kitomis, tai pati informatyviausia festivalio paskaita, o jos dėstytojas pats teatrališkiausias. Juillardo elgesys scenoje primena iliuzionisto ir mago, kuris nori įkvėpti, užburti, žino triukų (kaip jų žino ir Kaurinas su Weisu). Švytinčiomis akimis jis dėsto didelį kiekį sudėtingos informacijos, pabrėždamas ją išraiškingais rankų gestais, nuolat palaiko ryšį su publika, stengiasi ją sudominti, patraukti, užkrėsti. Kartais net atrodo, kad persistengia, antra vertus, tai jam padeda išlaikyti žiūrovų dėmesį, nes paskaita dėl savo informatyvumo reikalauja pastangų. Pabaigoje būtų įdomu gauti testą su klausimais ir sužinoti, kiek informacijos įsisavinome, - tai taip pat leistų pažinti smegenis.
Iliustruodamas paskaitos turinį, ant scenos grindų Juillardas pabrėžtinai energingais judesiais nupiešia spalvotą, abstraktų žmogaus smegenų žemėlapį. Įdomu, kad iš tos pačios žaliavos kiekvieno smegenys sukuria šiek tiek kitokią tikrovę, tad pasaulį matome savaip, o mūsų smegenų veiklai palaikyti užtenka pusantro banano per dieną - daug mažiau nei reikia elektros dirbtinio intelekto kompiuteriui. Gal tai, kad kiekvieno smegenys ypatingai suvokia tikrovę, bent iš dalies galėtų paaiškinti, kodėl skirtingos visuomenės, bendruomenės ir kultūros taip įvairiai mato realybę ir sunkiai gali susitarti dėl bendros pasaulio vizijos, dėl taisyklių ir palaikyti taiką.
Lyginant su festivalyje rodytais spektakliais-paskaitomis, teatrališkiausią formą mokslas įgyja kūrinyje „Henrietta Lacks“. Režisierės Annos Smolar darbai, pavyzdžiui, „Sulėtintai“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2019), pasižymi tuo, kad juose suteikiamas balsas skirtingoms pusėms. Spektaklyje „Henrietta Lacks“ pasakojama istorija apie 6-ajame dešimtmetyje JAV atrastas HeLa ląsteles, apie kurias jų savininkė - neturtinga, juodaodė moteris, sirgusi vėžiu, Henrietta Lacks - bei jos šeima nežinojo. Siekiant suteikti kūriniui komiškumo leidžiama pasisakyti net HeLa ląstelėms, avelei Dolly bei ponui Vėžiui. Tiesa, net ir turėdami galimybę ne visi geba taip įtaigiai kalbėti kaip galią turintis Daktaras. Parodyti skirtingus požiūrius leidžia tai, kad spektaklyje suvaidinama televizijos pokalbių laida ir dokumentinio reportažo kūrimas, bet kartu ši ne itin originali priemonė jį supaprastina. Tačiau subtilumo ir saiko ribos neperžengiamos - personažus aktoriai kuria su intelektualia išmone ir šaržuoja stilingai. Su veikėjais neįmanoma emociškai tapatintis, nes kūrinys sąmoningai apeliuoja į intelektą. Tik pabaigoje per avelės mirtį pasiekiama transcendentinė akimirka.
Minimaliomis priemonėmis sukurtą spektaklį, vykstantį beveik tuščioje erdvėje - scenografiją sudaro keli balti stalai (ligoninės epizodams) ir laboratorijos kabinetą vaizduojančių mėgintuvėlių sankaupa, - pagyvina stilingi šokio intarpai. Įsimena stepą šokantis ponas Vėžys (juk HeLa ląstelės vežinės, paimtos iš auglio) ir bendras veikėjų šokis ratu. Kaip ir šokiai, veikėjų kostiumai ir muzika atspindi 6-ojo dešimtmečio kultūrinius ženklus. Tačiau pabrėžiama, kuo ši istorija svarbi šiandien Lenkijoje abortų draudimo, pabėgėlių ir kituose visuomenės kontekstuose. Savo požiūrį ir kurios visuomenės grupės nuomonei labiausiai nepritaria, spektaklio kūrėjai parodo diskusijos dėl fiktyvaus paminklo „ekspatrijuotai tautietei“ scenoje: nubalsuojama pakviesti vietinį kunigą drožėją ir išrenkama kryžiaus forma - svarbiausia, kad „bendrapilietė“ yra dora katalikė.
Spektaklyje „Sūnelis“ tarp atlikėjos Natašos Živković ir žiūrovų užsimezga intymiausias ryšis: savo kūnu ji žadina žiūrovo kūną, leidžia fiziškai patirti probleminius klausimus apie lytiškumą, lyčių vaidmenis, seksualumą, geismą ir visuomenės normas. Šokėja pasakoja istoriją galintiems skaityti judesio abėcėlę. Palei baltą taką susėdusiems žiūrovams pagal „Boney M.“ dainą „Sunny“ Živković burneša (moteris, davusi skaistybės įžadą ir tapusi vyru) sušoka kupiną pasitikėjimo savimi, įžūlų viliotinį, megzdama akių kontaktą, spinduliuodama neįtikėtiną jėgą, galią ir patrauklumą.
Aiškumo dėlei „Sūnelyje“ yra ir žodinis pasakojimas: kaimietišką vyrišką kostiumą vilkinti burneša žeria faktus iš skirtingų moterų, pasirinkusių tapti vyrais, istorijų. Ši albanų tradicija atskleidžia patriarchato kraštutinumą: kad būtų laisva ir turėtų teisių, moteris turi tapti vyru, nes visuomenėje ji nevertinama ir prilyginama gyvuliui. Įgydama teisių burneša perima mizoginiją ir engia moteris. Živković kartu su savo padėjėjais - moterimis persirengusiais vyrais (Danielius Petkovićius ir Loupas Abramovicius) - provokuoja žiūrovus. Kuklios asistentės keliems žiūrovams vyrams rituališkai plauna kojas ir tik vyrams dalija degtinę.
„Sūnelis“ kitokiomis raiškos priemonėmis kalba ta pačia tema kaip ir Phios Ménard „Sausasis sezonas“, tik Živković renkasi ne vizualią estetiką ir dramaturgiją, bet intymų ryšį su žiūrovu. Fiziškai būdama labai arti publikos savo kūne ji atranda ir kiekvienu raumeniu išjaučia, išjuda, sušoka kultūroje apibrėžiamos kaip vyriška jėgos laisvę, galią ir seksualumą. Nusimetęs vyriškus drabužius, jos kūnas ir toliau pulsuoja įtemptais raumenimis, įsiręžusi ji juda taku - jėgos apimtas kūnas peržengia ribas. Šiame pasirodyme išraiškingiausia yra judesio kalba, daugiau bylojanti ne apie burnešas, o apie lytį ir seksualumą bei prieštaringas jo sąsajas su galia. Živković parodo dar vieną atlikėjo ir žiūrovo ryšio variantą - vienu žvilgsniu įskeltą aistrą.
Devyni šių metų „Sirenų“ tarptautinės programos spektakliai, iš įvairių pusių kalbėdami kūno tema, paliečia skaudžias šio laiko problemas ir paverčia sceną pažinimo vieta, kurioje skleidžiamos mokslo žinios ir diskutuojama dėl tikrovės ir ateities galimybių. Taip pat teatras parodomas ir kaip energijos apykaitos, geismo, ryšio su kitais bei estetikos ir grožio erdvė, kurioje galima išgirsti skausmo šauksmą dėl visuomenėje egzistuojančios neteisybės.
