„Miegantys“, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, režisierius Oskaras Koršunovas
Spektaklis „Koriolanas“, kuris yra sukurtas pagal Shakespeare´o pjesę, nukeliamas dėl aktoriaus ligos, Covid. Bet vakaras nuteikia sapnams. Spektaklis „Miegantys“, trunkantis 4 valandas ir 30 minučių, vyksta Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Jame pirmąkart atsidūriau ryte. Virš įėjimo įsitaisiusios trys mūzos, kurios tą rytą buvo nusilenkusios prieš gatvę, visai kaip gatvėje pinigų prašantis ponas, klūpėjęs ant kelių perkreipta nugara. Jis linko prie praeivių, ištiestose rankose laikydamas puodelį.
Tai Oskaro Koršunovo spektaklis su Mariaus Ivaškevičiaus dramaturgija, Gintaro Makarevičiaus scenografija, Arčio Dzervės video, Viliaus Vilučio apšvietimu, o režisieriaus asistentė yra Eglė Švedkauskaitė, „Jauno žmogaus memuarų“ režisierė. Įėjimas į teatrą yra architektoniškai masinantis. Ir salė iš karto atsiliepia. Puikus jos santykis su žiūrovu. Parteris yra frontalus scenos atžvilgiu, kiekviena tolimesnė eilė yra bent 30 cm aukštesnė, taip leidžiama matyti visą, pilną spektaklio kadrą. Joks kitas kūnas, sėdintis prieš tave, neapsunkina regimybės. Scenoje matoma patalpos struktūra intriguoja. Spektaklis prasideda „pabudimu“. Ir spektakliui tereikėjo padaryti visai nedaug, kad įtikintų savo beskoniškumu, didaktiškumu, seksizmu, išankstinėmis nuostatomis ateities atžvilgiu ir patetika. Gaila aktorių. Per antraktą sutinku Maiją Doveiką ir tada prasideda įdomiausioji dalis. Pasirodo, ši pjesė kadaise buvo parašyta Latvijos nacionalinio teatro trupei ir vienas iš personažų buvo sukurtas būtent Maijai Doveikai. Šią pjesę Ivaškevičius parašė ir numatė Kirilo Serebrenikovo pastatymui, tačiau ta galiausiai buvo pakeista „Artimu miestu“. Dėl to antrąjį veiksmą stebėti yra įdomiau, nes matau, kokia Maja yra panaši į Maiją (Doveiką), kaip Lolita primena Lolitą (Cauką), kaip Dita atitinka Ditą (Lūrinią) ir t. t. Tačiau apskritai spektaklis, kuriame tariamai vaidinama įsivaizduojama, distopiška ateitis, vis dėlto atrodo kvailas. Galbūt galiu įžiūrėti tam tikrą įdomų konceptą dramaturgijoje, taip pat atskiruose kostiumų fragmentuose.
Žiūrėdamas „Miegančius“, prisiminiau Suzanne Kennedy ateities teatro praktiką ir pastatymą „Moteriškos problemos“ (Woman in Trouble) Berlyno Volksbühne teatre, kur spektaklio kalbos forma, sąlygiškumas, estetika, dramaturgijos sąmojingumas, naujoji realybė ir aktorių arba performerių egzistencija bei iškeltų uždavinių sprendimas paliko hipnotizuojantį įspūdį, įtikino galingo meno kūrinio buvimu. Šis miego spektaklis yra visai priešingas, jis tapo praeitimi jau prieš dvidešimt metų. Atrodo, kad jam niekada nepriklausė dabartis.
„Big Pharma“, Juozo Miltinio dramos teatras, režisierius Arturas Bumšteinas
Įeinant į spektaklio patalpą, kviečiama apsimauti baltus bachilus. Ir, jeigu noriu, galiu nusipirkti spektaklio programėlę, kurios dizainas sukurtas kaip vaistų pakelis. Aš jos noriu, bet apie ją užmirštu. Šis darbas skirtas depresijai ir ją gydantiems vaistams. Prasidėjus Covid-19 erai, sergančiųjų depresija skaičius pasaulyje ženkliai išaugo, kaip ir farmacijos siūlomų antidepresantų kiekis. Šio spektaklio subjektas yra venlafaksinas (Venlafaxine). Dešimt aktorių ir dešimt balsų veda per šių vaistų vartojimo instrukciją. Kartu tai yra šeši paragrafai. Žiū, beveik kaip šešios kūrimo dienos. Spektaklio režisierius Arturas Bumšteinas yra ir kompozitorius. Kompozitorius jis yra pirmiausiai. Vis dėlto jis dar ir vizualaus meno kūrėjas, todėl spektaklis formuojasi iš atskiros draminio teatro tradicijos. Ir man, kaip gimusiam teatre per vizualųjį meną, ši tradicija yra labai artima. Naratyvas ne toks svarbus. Svarbu ne KAS, bet KAIP.
Šis spektaklis tampa ritualu, meditacija. Žiūrovai sėdi dviem eilėmis, apsupę stačiakampę vaidinimo aikštelę iš trijų pusių. Visos šios pusės užsklęstos žiūrovų ir kilimo. Ketvirtojoje pusėje pasirodo atlikėjai, kurie po kolektyvinio instrukcijos skaitymo, po vieną palaipsniui nustodami skaityti, nusiauna apavą ir lipa į kilimo aikštelę, kad ten pat atsigultų. Ir taip, pasitelkus gerai valdomą balsą, kompoziciją, kurioje kartais išnyra tiesioginės sąšaukos su religinių tekstų skaitymu katalikų ir stačiatikių bažnyčiose, mes stebime medikamento venlafaksino kelionę. Kas tai yra, kokiais tikslais tai vartotina, ką reikia žinoti prieš vartojimą, perspėjimai, kitų vaistų vartojimas paraleliai, vaistų vartojimas kartu su alkoholiu, nėštumas ir maitinimas krūtimi, transporto priemonių vairavimas, galimas pašalinis poveikis ir kiti klausimai su tuoj pat pateikiamais atsakymais. Ar egzistuoja koks nors žmogus, kuris būtų perskaitęs visą vartojamų vaistų instrukciją nuo pirmos iki paskutinės raidės? Tikiu, kad toks egzistuoja. Aš gi vaistų instrukcijas esu skaitęs fragmentiškai, visada peršokdamas per paragrafus, kurie tarsi manęs neliečia. Šiame vokaliniame performanse mes susiduriame su pilnu instrukcijos scenarijumi, su sakraliomis mišiomis. Šalia kiekvieno oratoriaus, solisto, ansamblio yra varinis varpas. Jis kaip rankos pratęsimas. „Čia ir dabar“ išskambinama kas kartą tiek individualiais gestais, tiek kolektyvinėmis kaskadomis.
Rugsėjo pradžioje, Rygoje kartu su Krista Dzudzilo pristatėme „Šuns širdies“ vizualizaciją naujam pastatymui[1]. Tai štai, ten į vieną iš paveikslų, kaip dviejų dimensijų ženklą, esame įdėję Asklepijaus lazdą, kurią yra apsivijusi gyvatė. Šią lazdą ir gyvatę apglėbia šešiakampė žvaigždė, ją mes žinome esant Gyvenimo žvaigžde arba Greitosios pagalbos tarnybos atpažinimo ženklu, kurį dažnai galima pamatyti ant ryškiai geltonų transporto priemonių. Tai štai, galvodamas apie šią semiotiką, aš dar kartą prisiminiau, kad būtent vaistai (anglų kalboje tai rodoma akivaizdžiai - žodis drugs reiškia ir vaistus, ir narkotikus) turi mirtiną (nuodų) poveikį. Žinoma, visai paprasta - konkrečių vaistų vartojimas žmoguje nužudo konkrečią ligą. Bet kiekvienas šešių Gyvenimo žvaigždės spindulių galas reiškia greitosios medicininės pagalbos funkcijas. Nuo ankstyvojo diagnozavimo ligi paskutiniosios priežiūros. Šeši vaistų vartojimo instrukcijos paragrafai, šešiakampė žvaigždė, koks sutapimas.
Šie dešimt performerių, kurie dažniausiai užima gulimas arba sėdimas pozicijas ant kilimo, tampa bendruomene. Juos vienija ritualas, parašyta instrukcija, bendra liga ir ją lydintis skausmas bei džiaugsmas, reiškiamas balsu. Vienas iš kūno balsų - tai yra ji - vienu momentu keičia vietą keturpėsčia ir leidžiasi palei pirmąją eilę, kurioje sėdžiu ir aš. Ropodama paliečia sėdinčius žiūrovus galva, pečiais ir šlaunimis. Baisiai liūdna. Šiltas žmogaus kūnas praeina pro šalį kaip švelnus šuo. Ir tą akimirką ji savyje neša depresiją. Kai ji nueina kelis metrus į priekį, aš pradedu save kamantinėti, kodėl gi jos nepaglosčiau, kodėl prisilietimu nepaliudijau savo rūpesčio ir supratimo?
„Šventė“, OKT / Vilniaus miesto teatras, režisierė Kamilė Gudmonaitė
Spektaklis „Šventė“ yra darbas, sukurtas kartu su žmonėmis, turinčiais kokią nors negalią. Ir ši šventė, pavadinta spektakliu, yra savęs šventimas, kuris vyksta besidalinant savo esybe, asmenine patirtimi, sukaupta gyvenant su šeima ir visuomenėje. Einama per skausmingus ir juokingus įvykius. Tokie aktai yra nuginkluojantys ir absoliučiai būtini, o teatras kaip forumas tam yra ideali užuojautos vieta. Teatro patalpa Vilniaus miesto teatre, kuris dar neseniai turėjo Oskaro Koršunovo vardą ir kuriame vyksta spektaklis, yra kukli, bet dalyvių atsistojimas prieš žiūrovus ir nesigėdijimas savo negalios yra toks kilnus. Ir labai teisinga, kad festivalis „Sirenos“ šį spektaklį įtraukė į savo programą. Tam, kad nušviestų tą realybę, kurią „sveikieji“ dažnai būna nukišę toli į šalį ir padarę ją nematomą. Akla mergina ilgais, garbanotais plaukais pasakoja apie savo vaikystę: ją pažemino sesuo sakydama, kad ji baigtų drebėti lovoje ir kad jai nereikėjo gimti. Šią sceną mergina pabaigia šypsodamasi, drebėdama ir sukiodama galvą, jai pritaria sunki muzika. Štai koks puikus, sąmoningas atsakymas!
Slovėnų „Dėdė Vania“, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, režisierius Tomi Janežičius
Kai pasiekiu vietą, kad prisiminimais prisiliesčiau prie Vilniaus mažojo teatro (tarsi pats Čechovas būtų suteikęs teatrui vardą), aš jau seniai nebesu autobuse. Atėjo spalio pirmoji, horizonte krinta saulė. Praėjo daug valandų nuo to laiko, kai išdaviau savo balsą, nors žodis „išduoti“ čia taip neatitinka balsavimo akto, demokratijos, rinkimų į Latvijos Seimą. Apie troškimus ir ilgesį, apie išsipildymus ir neišsipildymus Čechovas, kaip žinia, rašo labai virtuoziškai. Ir liūdesys apima dėl mielų seserų. Tai yra viena gražiausių teatro salių visame pasaulyje, o aš kūniškai joje esu pirmą kartą. Meno šventovė. Arkų pavidalo lubos su tūkstančiais žalio stiklo šešiakampių blokais dengia visą stogą virš žiūrovų salės. Už arkos pavidalo portalo prasideda slovėno Branko Hojniko scenografija. Scenografija čia turi nesikeičiantį patalpos konceptą. Patalpa sėdi gerai ir aktoriai joje sėdi gerai. Jau pačioje pradžioje ant motorolerio išsikėtriojo Vania. Visi pokyčiai, kurie bus susiję su erdve, kils iš aktorių veiksmų, nukreiptų prieš ją.
Kokie nuostabūs aktoriai! Kokia puiki režisūra! Kokia nuostabi patalpa! Kokia puiki dramaturgija! Štai šis spektaklis iš visų „Sirenų“ festivalyje rodomų draminio teatro spektaklių yra idealiausias.
Tai yra simfonija žymiam orkestrui. Su sąmojingumu, sąmoningu banalybės panaudojimu, totaliu teatrališkumu, visai realistine psichologija - arba greičiau tai galima būtų pavadinti tikėjimu, nebijojimu mirties. Be galo juokinga ir be galo graudu jau ne pirmą kartą šiame festivalyje, bet čia tai nutinka su kitokia teatrine artikuliacija nei anksčiau. Be kita ko, pabrėšiu vieną aktorių pasirodymą scenoje, jų pirmąjį žingsnį į sceninę erdvę. Prie scenos atnešama plastmasinė dėžė, pilna molio, ir damos smailais bateliais bei ponai nesmailais batais įžengia į patalpą per šią dėžę su prie batų prilipusiu purvu, o kad šis vaizdas būtų dar labiau sustiprintas, užnešami balti, prirašyti lapai, į kuriuos kaip į šlepetes arba į slides įlipa (tiksliau, ant kurių užlipa) aktoriai. Ir, skambant dialogams, prasideda grakštus dailusis čiuožimas sodžiuje. Nesibaigiančia energija yra apdovanoti visi šio spektaklio aktoriai, kurie kaip fontanai viso spektaklio metu įveikinėja gravitaciją, nuolat saliutuodami „Gyvenk, gyvenk, gyvenk!“.
Žodžiais „Live! Live! Live!“ baigiu ir savo 20 minučių pranešimą „Kojos, kuriomis juda scenografija“ „Sirenų“ festivalio atidarymo dieną. Teatro kritikių Laumos Melenos-Bartkevičos (Lauma Mellēna-Bartkeviča) ir Kristinos Steiblytės buvau pakviestas dalyvauti Baltijos dramos forumo konferencijoje, pasakojau apie gyvą scenografijos prigimtį ir Dzudzilo - Kristos ir Reinio -meninę praktiką. Šių metų festivalio ir konferencijos tema buvo kūnas. Festivalio direktorė Kristina Savickienė jį pavadino Kūnu. Ačiū tau, festivalio kūne, kad buvai pilnas gyvybės!
-----
Reinis Dzudzilo - latvių vizualiojo meno kūrėjas, scenovaizdžio dailininkas.
Vert. pastaba: Tekstas spausdinamas rubrikoje POŽIŪRIS su paantrašte Pastabos apie Lietuvos teatro festivalį SIRENOS 2022.
Pirmos dalies tęsinys.
„Menų faktūros“ redakcija dėkoja scenos menų svetainei kroders.lv, suteikusiai leidimą išversti ir perpublikuoti šią festivalio apžvalgą.
-----
Iš latvių kalbos vertė V. K.
Publikacijos vertimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] Dmitrijaus Petrenkos režisuoto spektaklio permjera yra numatyta Rygos M. Čechovo rusų teatre 2022 m. lapkričio 24 dieną, daugiau apie tai: https://www.mct.lv/lv/izrades/suna-sirds - red. pastaba.