Mano kompiuterio ekrane, darbalaukyje pilkame fone baltomis raidėmis yra užrašyta „Memento“.
Šis lotynų kalbos žodis „atsimink“ su manimi jau trečia savaitė, jis kreipia mano dėmesį į atmintį, prisiminimą ir pažinimą. Tai dėl asmeninių priežasčių. Bet štai žvilgsnis nuklysta ir į dabartį, kai sau sakau „Memento Sirenos!“. Esu Vilniaus autobusų stotyje, sėdžiu 13-oje vietoje ir tuojau paliksiu Vilnių. Kai autobusas ima važiuoti, leidžiuosi prisiminimų keliu, o jame - Sirenų dainos. Nugara žvelgdamas į Vilnių, o veidu - į Rygą, aš atsigręžiu atgal. Akys šiuo metu yra mano pakaušyje. „Sveikas, praėjusysis!“, aš sakau. Kai kroders.lv redakcija manęs paprašė parašyti festivalio dienoraštį, aš mielai sutikau. Sąmoningai dienoraščio festivalyje niekada nesu rašęs, tad ir šiuo atveju tai visiškai neatitinka formato, nes kalba apie vieną dieną - šią, kai raštu fiksuoju prisiminimus, o ne apie kiekveną dieną iš karto po spektaklio. Po spektaklio dažnai būdavo kitas spektaklis su kava arba be jos viduryje arba pokalbiai su kitais festivalio svečiais. Aš iš karto koncentruodavausi ne į refleksiją, o į gyvenimą. Nors, žinoma, ir refleksijoje būčiau galėjęs aptikti gyvenimą.
„Savoj krūvoj“, Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“, idėjos autorė Airida Gudaitė, režisierius Jonas Tertelis
Žiūrovai glaudžiai būriuojasi fojė. Lieka penkios minutės iki spektaklio pradžios, kai prie manęs prieina dvi merginos ir sako: „Mes skaičiuosime iki trijų, o jūs, kai bus „trys“, turite parodyti kokį nors mėgstamiausią šokio judesį. Vienas, du, trys!“, ir aš rodau. Be muzikos. Čia ir baigiasi mūsų pokalbis bei judėjimas, nuskamba tik kelios mandagumo frazės: „Kaip jūs jaučiatės?“. O dar po kelių minučių šios ir kitos merginos, kartu ir du jaunuoliai pradeda šokti. Ritmas, bosai ir žodžiai Don´t want no short dick man[1]. Su galinga energija ir tvirtu įsitikinimu į patalpą įsiveržia judėjimas. Fojė tampa klubu. Nedidelis įvadas, ir mes pakviečiami į kitą judėjimo salę, kuri yra numatyta spektakliui po prologo. Mes skatinami įsilieti į jaunų žmonių bendruomenę, komuną, kliką, kurioje pasitikėjimas įgalina atvirumą. Jie ir spektaklio kūrėjai pasikliauja ir yra pasikliovę vienas kitu, taip pat pasikliauja ir manimi, žiūrovu. Trapūs ir drąsūs jauni žmonės. Patiriu tai per kūno kalbą. Taip pat ir per atskirą kūno dalį: per burną, tariančią žodžius, tiek pačioje scenoje, tiek už kadro, pateiktus įraše. Klausiama ir atsakoma, ir dalijamasi įvairiomis patirtimis, su kuriomis buvo susidurta jaunuolių gyvenime. Džiaugsmingos ir skausmingos vietos. Pavyzdžiui, apie seksualinę traumą viešoje vietoje, kur svetimas žmogus su juodais akiniais ir juodu skėčiu saulėtą dieną uždeda ranką ant kojos merginai, o toji šiandien pirmąkart gyvenime apsimovė leginsus, ir kaip giliai po šio nebylaus prievartos akto mergina yra traumuojama. Spektaklyje kūnas išsilaisvina iš drovumo ir kartu su šiuo aktu išsivaduoja nuo traumos. Pateikiamas teiginys, paskui jį seka „Aš irgi“, „Man irgi“, „Ir man taip buvo nutikę“, o kartu su šia bendra patirtimi, jos prasiveržimu kolektyviai gydoma. „Aš irgi“ nuveda ir iki juokingų dalykų, nuveda iki žaidimo ir kolektyvinio džiaugsmo.
Šiame spektaklyje išsakomas seksualumo buvimas, o tai keliolika metų turinčioms merginoms yra svarbi dominantė, bet dvidešimtmetėms jis jau visai kitoks. Taip gražu stebėti jaunų žmonių nesigėdijimą savo seksualaus kūno, jų suvokimą, kad tai yra jų dalis ir kad žmogus yra seksuali būtybė.
Taip, pavyzdžiui, skambant muzikai, klika sušoka šiuolaikinės pop muzikos seksualizuotų judesių klišes, kuriose, kaip klišėms ir būdinga, yra tiek daug atpažįstamo. Prisimenu kolektyvinį gulinčios eilės slinkimą nuo vienos patalpos kertės ligi kitos, dešimčiai žmonių tampant viena judančia žeme. Prisimenu rankų mostus virš galvų kaip žydinčius augalus, nesustojančius pasikartojimo kilpoje. Daug pasitikėjimo, švelnumo. Spektaklio finalas ateina su Jamie XX „Gosh“ takelio skambesiu. Būtent kelio sąvoką čia noriu pavartoti, nes ji talpina spektaklio veržimąsi, judėjimą, kurie su milžiniška gravitacija lekia viena kryptimi. Šį foninį garsą, kuris tampa stambiu planu kūnui, aš žinau, su juo, kaip ir su Romanu Gavrasu, šio klipo režisieriumi, mane kadaise supažindino mano Krista[2]. Šis finalas mane nuveda į daugelį vietų. Dabar aš keliauju įvairiais laikais. Tiek asmeninės atminties, tiek dainos laiku, tiek klipo vizualumu, tiek ta dabartimi, kuri susikūrė spektaklio vakarą. Čia juntamas estetinis meno poveikis. Apsivalymas per bendrą išgyvenimą. Tokiu spektaklio keliu aš einu (ne)šiandien, patekdamas tiesiai į šių jaunuolių kliką būtent rugsėjo 22-os dienos vakarą, nes aš pats esu jaunuolis savojoje dabartyje, kurios praeitis niekada nesibaigia. Bet kartu ji miršta kaskart, kai nebelieka dabarties. Esu išlaisvintas ir liūdnas tuo pačiu metu ir pro mano akis šią akimirką skrieja maži gravitacinės jėgos veikiami vienetai. Daug laimės gimimo dienos proga! Aidint tretiesiems plojimams įnešamas gimimo dienos tortas su žvakutėmis, kad, matyt, būtų pasveikinta vyriausia klikos atstovė, mergina, kuriai sukanka 18 metų. Ir aš nenoriu palikti šios gimimo dienos, nes kartu su jais švenčiu savąją - tai nieko, kad esu gimęs kovą ir praeitame šimtmetyje. Deja, iškilmės negali tęstis, spaudžia kito spektaklio artuma, o pro žiūrovus iriasi festivalio organizatorius, rankos mostu kviesdamas, rodydamas, kad reikia sparčiai skubėti į kitą spektaklį.
„Jauno žmogaus memuarai“, Valstybinis jaunimo teatras, režisierė Eglė Švedkauskaitė
Tai spektaklis, kuris reikalauja skubos. Mažiau negu dvidešimt minučių. Greiti žingsniai per miestą. Aš vis dar jaučiu, kad išeiti iš ankstesniojo spektaklio erdvės reikalauja pareiga. Tačiau tokia yra festivalio programa. Suprantu. Aš skubu. Jaunimo teatro architektūrą ir nuėjimą iki salės pamatau kaip išoriškai sutvarkytą erdvę. Šis kito spektaklio pavadinimas tarsi keliauja laiku ir tęsia prieš tai pamatyto spektaklio turinį.
Uždanga pakyla lėtai. Scenos centre, visai netoli uždangos, guli aprengtas vyro kūnas, o ant jo pilvo uždėtas pilkas, sunkus akmuo. Jis gniuždo. Šį prologą lydi miglota, paslaptinga, į šulinį įkritusi muzika. Ji greičiausiai yra sukurta kaip prisiminimo metafora. Po šios metaforos suskamba tariami žodžiai ir prasideda teatras. Žodis „teatras“ vartojamas įvairiai, kaip ir žodis „spektaklis“ arba apskritai žodžiai, kurie skirtinguose kontekstuose, o kartais ir tame pačiame kontekste, vartojami skirtingomis reikšmėmis. „Jauno žmogaus memuarai“ prasideda apsimetimu. Nors horizontaliai gulinčio kūno ir jį prispaudusio sunkumo vaizdas yra graži pradžia, bet už kūno įrengta scena, muzika ir kalba, kuri greitai pasigirs iš judančio kūno, sutalpins pernelyg didelę mimezę, o ne naujus atradimus, kuriais turėtų užsiimti gyvasis menas, vadinamas teatru. Virš scenos sklando Vilniaus koncertų ir sporto rūmų architektūros fragmentas, stogo ir fasado dalis, žinoma, ne realių matmenų, bet lyginant su scena pakankamai didelis, kad neatrodytų esantis miniatiūra. Šį pastatą atpažįstu, nes praėjusį vakarą, tik ką atvykus į Vilnių, festivalis „Sirenos“ man prasidėjo su audiogidu būtent prie šio statinio. Pastatas buvo pastatytas sovietų okupacijos laikais ant senųjų Vilniaus žydų kapinių. Čia pasireiškė SSSR pagarba istorijai. Taigi metafora niūriai kybo virš pagrindinio šio spektaklio veikėjo, jauno fiziko Leono Cipario sąmonės ir pasąmonės. Vis dėlto ji taip ir liko dekoracija, netapdama scenografija. Pernelyg daug imitacijos, o ne tikro smalsumo, pažinimo. Pernelyg mažai judėjimo ir transformacijos. Trūksta atsivėrimo. Iš karto turiu pasakyti, kad aš temačiau vieną veiksmą iš dviejų, nes po pirmojo pasidaviau estų kolegų bangai, plūstelėjusiai iš salės ir susiliejusiai su gyvenimo tiesa anapus teatro sienų.
Spektaklio kalba yra lietuvių. Žodžių buvo daug, tekstas buvo gerai parašytas. Titrų mašina tūnojo ten pat, kur ir daugelyje teatrų, t. y. tiesiai virš scenos portalo. Ir ne mano skaitymas, kurio aš protarpiais ilgesnį laiką sąmoningai atsisakydavau, o spektaklio struktūra kvietė tarnauti naratyvui. Kino režisierė Laila Pakalninia kartą duodama interviu pasakė maždaug taip: „Jeigu jūs norite pamatyti išskirtinį filmą, išjunkite jo garsą, ir išskirtinis kinematografas ir be garso bus išskirtinis.“ Suprantama, tai, kas sukurta poroje su garsu ir yra palaikoma žodžio bei iš jo išplaukiančios jėgos, negali būti vertinama atskirai, be tokio esminio elemento. Bet šiuo atveju, išjungęs žodžių supratimą, nes man, nesuprantančiam lietuviškai, tiesiog buvo suteikta tokia galimybė, aš pamačiau ir išgirdau itin daug nukrypimų nuo tonalumo, itin daug netikėjimo ir apsimetimo. Tai gimsta iš siekio perteikti psichologinę realybę, kuri sulūžta savo netikėjime ir neišsipildyme. Pastebėjau tik seniausio aktoriaus absoliučiai organišką gyvenimą tekste ir žodyje. Atleisk man, jaunasis žmogau, kad palikau tave ir tavo atsiminimus, bet galbūt taip įvyko todėl, kad prieš tai aš sutikau kitus dešimt jaunuolių klikoje, kuri buvo pripildyta tikėjimo, drąsos, trapumo ir tiesos, ir jų norą susikalbėti skatino ne pareiga, o būtinybė.
Eidamas iš spektaklio į festivalio barą, kuris randasi tame pačiame aukšte kaip ir stogo terasa, iš ten atsiveria Opera ir miesto panorama, aš sutikau spektaklio „Savoj krūvoj“ kūrėjus: choreografę Airidą Gudaitę, režisierių Joną Tertelį ir prodiuserį Lauryną Žakevičių, kuris pats yra ir choreografas, ir kartu su Airida šokio teatro „Low Air“ įkūrėjas. Šalia buvo ir viena iš atlikėjų. Ko nors paaukojimas dažnai nuveda prie ko nors kito, ko prieš tai nesi planavęs. Mūsų pokalbis su režisieriumi nusidriekė ilgas ir pagavus. Pokalbis nuvedė ir prie kito Jono - filmų kūrėjo Jono Meko. Esu įsitikinęs, kad šis spektaklis kuo greičiau turėtų atsidurti Rygoje, nes laukti negalima - jaunuoliai greitai taps seniais. Nors aš ir Krista turime mielą draugę, kuri yra penkis kartus vyresnė už aštuoniolikmečius, ir, patikėkite manimi, ji yra tokia jauna, kad aštuoniolika žvakučių jai būtų kaip tik.
„Kaip visur, kaip visi“, Valstybinis jaunimo teatras, režisierius Naubertas Jasinskas
Spektaklis prasideda prie Užupio gimnazijos. Mano kelias į renginio pradžios tašką - tai dvidešimt minučių ėjimo. Aš lėtai patraukiu per miestą. Koks gražus Vilnius! Aš tai jau žinojau, bet išvystu jį iš naujo dar kartą. Kokie pilietiškai aktyvūs yra mostai, išreiškiantys paramą Ukrainai. Upės krantuose greičiausiai chrizantemų žiedais užrašytas monumentalus užrašas „Slava Ukraini!“. Šiek tiek pakrypęs, kaip Pizos bokštas, skelbimų stulpas Maironio gatvėje asketiškai ir įtikinamai nudažytas dviem spalvomis. O dar ir Ukrainos vėliavos buitiškai karo languose ir balkonuose kaip padžiauti skalbiniai. Prie viešbučio, kuriame esu apsistojęs, yra apleistas pastatas su milžinišku grafiniu piešiniu, moterimi su ukrainiečių tautiniais drabužiais. Autobusai, kurių tablo rodomi maršrutai, tarp stotelių titruose užrašo „Slava Ukraini!“. Iki šiolei mieste matyti aktyvi parama Ukrainos nepriklausomybei. Mokysimės iš brolių ir sesių kaimynų, su kuriais sėdime ant vienos baltų kalbų šakos, aš sau sakau.
Esu atėjęs prie gimnazijos, saulė šviečia tiesiai į veidą, o aš jau esu supažindintas su kelio idėja, esu pasiryžęs leistis nauju maršrutu. Gaunu ausines ir vedinas gido pradedu eiti keliu, kuris mus nuves į tą vietą, kurią liečia miesto gentrifikacija, bet pačioje pradžioje, po pirmųjų žingsnių, man, deja, tenka atsitraukti nuo stebėjimo. Ausinėse skamba lietuvių kalba, tekstas yra tirštas, ir norint jį suprasti, tenka žiūrėti į mobilųjį ekraną, kuriame teksto upė slysta greitai, o stikliniame ekrane atsispindi saulė, jame pasirodo dangus, pastatai, medžiai. Sudarytas spektaklio scenarijus ir režisūrinis sumanymas sprūsta iš dėmesio centro. Po minutėlės tai, kas vyksta, pradeda tiesiog erzinti, nes aš jaučiuosi esąs apiplėštas. Kodėl šis tekstas, atsižvelgiant į tai, kad tai yra ausinėse girdimas balsas, nebuvo įkalbėtas ir anglų kalba? Juk tai padaryti būtų buvę taip paprasta! Apie jauną režisierių Naubertą Jasinską anksčiau nebuvau girdėjęs, bet esu girdėjęs apie antrąjį spektaklio kūrėją - tai Europoje žinomas lietuvių vizualaus meno kūrėjas Augustas Serapinas, kuris yra dalyvavęs ir Rygos RIBOCA2. Mano susidomėjimas tuo, koks bus jo santykis su regimuoju pasauliu, buvo didelis, nes jis šiame darbe nurodomas kaip vietos žvalgytojas ir scenografas.
Pasiekus vietą, kuri, tikėtina, jau greitai visiškai pasikeis, šiandien galima pamatyti mažą darželį, vaizdingas apylinkes ir kelis į žemę smengančius pastatus. Įeinant į šią teritoriją jos vartais tampa du įnamiai su gėrimu, priklausomi nuo smengančių kūnų. Ausyse toliau skamba audiogidas, o subtitrai toliau atitraukia mane nuo regimybės. Sustojimo vietose teritorijoje vaidinamos pseudo buities veiklos. Tarsi šie žmonės organiškai priklausytų šiai teritorijai ir atlikinėtų kažkokius keistus darbus. Ant suolų dėliojami šlapi laikraščiai; nuo namo kampo tempiama elektra; nešiojami butaforiniai akmenys ir dėliojami po obelimi; užkuriamas dirbtinis ugniakuras, įpučiant liepsnas kaip plaukimo objektą ir prie jo pridedant šviesos kūną; vynuoginių sraigių kūnelių sultys atsispaudžia ant popieriaus, apie tai kuriami užrašai, ir kitaip keistai vaidinama.
Aktorės yra nugrimuotos, šukuosenos padarytos. Bet atsižvelgiant į stebėjimo atstumą ir šios vietos geografinį autentiškumą, susidaro disonansas, kuris greičiausiai yra sąmoningas, tačiau aš patekau į didelės beprasmybės vietą, kurioje sunku išbūti.
Stebėjimo džiaugsmą suteikia detalės - aktorių judesiai, profiliai; žodžiai, kuriuos akimoju perskaitau ekrane; gamta, obelis šalia manęs, nuo kurios nusiskinu obuolį; saulė, kuri šiandien skaisčiai šviečia. Gražūs ir iš medžio šakų pastatyti turėklai, vertikalios šakos įbestos į žemę, o horizontalios surištos viena su kita izoliacine juosta. Nuo šių turėklų prasideda paskutinysis spektaklio paveikslas ir spektaklio pabaiga juda aukštyn, mes ateiname iki vaizdo: atsiveria platumos ir peizažas su užstatyta ir dar neužstatyta Užupio teritorija. Ausines tenka nusiimti, spektaklis pasibaigia, o mes laisvi žingsniuojame atgal, kiekvienas savo keliu. Net ir čia įžvelgiu režisūrinį uždavinį be sprendimo. Būtent, kaip ir architektūroje arba bet kuriame kitame organizuotame įvykyje, privalo būti paruoštas kelias atgal, bet čia spektaklio dalyvis, žiūrovas, paliekamas. Ir tai nėra sąmoningas įtikinantis spektaklio kūrėjų poelgis.
-----
Reinis Dzudzilo - latvių vizualiojo meno kūrėjas, scenovaizdžio dailininkas.
Vert. pastaba: Tekstas spausdinamas rubrikoje POŽIŪRIS su paantrašte Pastabos apie Lietuvos teatro festivalį SIRENOS 2022.
„Menų faktūros“ redakcija dėkoja scenos menų svetainei kroders.lv, suteikusiai leidimą išversti ir perpublikuoti šią festivalio apžvalgą.
Bus daugiau
-----
Iš latvių kalbos vertė V. K.
Publikacijos vertimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] Vert. iš anglų k. - „Nenoriu vyro trumpu peniu“.
[2] Krista Dzudzilo - latvių vizualiojo meno kūrėja, kostiumų dailininkė. Taip pat ir Reinio Dzudzilo sutuoktinė.
